Mitologijos ir literatūros bendrybės

Literatūrą su mitologija genetiškai sieja liaudies kūryba (pasakos, sakmės, herojinis epas). Mitologija literatūroje kaip aukštesnėje kūrybos pakopoje įsitvirtina per tam tikrus universaliuosius įvaizdžius, schemas, išlaikant pasakojimo logiką.

„Moderniojoje Vakarų literatūroje antikinių, biblinių mitų siužetai ir simboliai yra vienas iš pasakojimo struktūravimo būdų, jie pasitelkiami siekiant universalizuoti tam tikras situacijas ir desubjektyvizuoti personažų pasijas.“  Tokios intencijos randamos ir lietuvių dvidešimt pirmo amžiaus literatūroje.

Kaip pavyzdį būtų galima skirti keletą „amžinųjų siužetų“, kurie pasaulinėje ir Europos kultūroje migruoja iš vienos literatūros į kitą. Tokie yra „klajojančio Orlando“, Uliso – Odisėjos, Amžinojo žydo ir kiti pasakojimai, vis kitoje literatūroje įgyjantys savitą minties atspalvį. Kiekvienas jų atspindi tam tikrą žmogaus ar kultūros tipą, tam tikrą mentalitetą. Pasak literatūrologo ir vertėjo Silvestro Gaižiūno, Don Žuanas, Don Kichotas turi asociacijų su Pietų kultūromis, Fausto figūra gali būti laikoma tam tikru Šiaurės kultūros simboliu, per kurį įvairios tautos įprasmina pačias aktualiausias bendražmogiškas problemas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia,
Ahasferas literatūroje (I dalis)
Ahasferas literatūroje (II dalis)

Ahasferas literatūroje (2 dalis)

Dar vienas reikšmingas bruožas, kuris leistų pasakoje įžvelgti Ahasfero – Amžinojo žydo paveikslą – kelionės ir kelio įvaizdis. Novelėje senas žmogus keliauja ir tai yra pagrindinė jo veikla. Paprastai kelias kaip įvaizdis mitiniame ar realaus pasaulio modelio rėmuose yra tas, kuris reiškia ryšį tarp dviejų erdvėje pažymėtų taškų, arba yra susietas su pirmykšte ratu einančio kelio mitologema (pvz.: saulės kelias, visada einantis ratu). Tačiau yra ir kitas kelio modelis – tai nesibaigiantis kelias, kelias nevedanti į tikslą. Būtent toks ir yra Amžinojo žydo Ahasfero kelias, toks jis ir Keturakio pasakoje. Seno žmogaus, primenančio Ahasferą, kelionė naratyve gali būti suvokta kaip amžinumo įvaizdis, kaip lemtis. Turint omeny, kad keliaujantysis juda labai sunkiai („Vos pastebimai slystelėdavo priekin kairioji pėda – atokvėpis, jėgų kaupimas – kankinamai lėtai pasislinkdavo dešinioji, juoda blizgančia pirštine apmauta plaštaka lėtai, sunkiai, per jėgą perkeldavo lazdą, kurios ranktūris gaubė dilbį veik iki alkūnės.“), kad kelionė  reikalauja nepaprastų pastangų („Lėtai, atkakliai, kankinamai sunkiai, beviltiškai nesparčiai, kone nejudant iš vietos keliavo žmogus.“) – tai beje pasakoma ne vieną kartą, o net kelis ir pabrėžtinai, peršasi išvada, jog šis kelias – tai „sunkus kelias“, susijęs su atpirkimu. Ir iš karto kyla aliuzijos su krikščionybės legenda, kai labai panašiai kelią į Golgotą bandė įveikti Jėzus Kristus – 12 stočių, galiausiai nuosprendžio paskelbimas ir nukryžiavimas.

Su keliautojo charakteristika susijus ne tik išvaizda, kelionės įvaizdis, bet ir jo bendravimas, komunikacija su tais, kurie lyg ir norėtų pagelbėti, pabandytų atjausti, suprasti: „Pasakykit, prašom, gal galiu kuo nors padėti? – stabtelėjęs paklausė. / – Geriau… padėk… sau… <…> – Aš tik norėjau… – išsprūdo pasiteisinimas, paskui šmėstelėjo pykčio šešėliukas: eik tu…“. Komunikacija įvyksta, tačiau sudaromas labai slogus, priešiškumą keliantis įspūdis. Meniškai interpretuota situacija atsikartoja – taip kaip bibliniame variante Ahasveras atgrasiai elgėsi su keliaujančiu Jėzumi Kristumi, tarsi panašiai šiame tekste elgiasi keistas keliautojas su norinčiu jam pagelbėti.

Kitas aspektas yra novelėje – pasakoje iškylantis pasaulio vaizdinio suvokimas. Cituojamas Schopenhaueris: „gyvenimas yra blyškus ilgesys ir kankinimasis, mieguistas svirduliavimas iki pat mirties, lydimas trivialių minčių svitos.“, kuriam yra artimas ir S. Kierkegaardas (jis daug ką perėmė iš Schopenhauerio) ir jo veikalas „Arba–arba“, kuriame bendriausiais bruožais atskleidė daugelį pamatinių egzistencinės krizės filosofijos principų (priešpriešinamos dvi pasaulėžiūros ir gyvenimiškosios pozicijos – estetinė ir etinė. Pirmoji įprasmina žavingą grožio ir malonumo iliuzijų kuriamą pasaulį, o antroji skatina remtis moralės ir pareigos principais. ) Kierkegaardas, išskyręs tris dvasiniame asmenybės tobulėjime susijusias pakopas (estetinę, etinę ir etinę religinę), Amžinąjį Žydą apibūdina kaip estetinės būties simbolį, kuris yra pereinamoji sudėtingo estetinio santykio su pasauliu fazė. Jis teigia, kad: „Amžinojo Žydo Ahasvero vaizdinys simbolizuoja krizinę estetinės būties fazę, kai bėgama nuo nepakeliamo nusivylimo gyvenimu ir leidžiamasi į amžinas keliones. Keisdamas savo išorinį kontekstą, Ahasvero tipo žmogus susikuria iliuzijas, kuriomis remdamasis, dar gali kovoti su būties beprasmiškumu, mirtina nusivylimo liga.“ R. Keturakio novelėje nelabai įmanoma pasakyti keliautojo intencijas, tačiau iš Ahasferą stebinčiojo pozicijos egzistencinis liūdesys ir nusivylimas pakankamai aiškiai parodomas.

Išties Keturakio sukurtas Ahasfero tipas yra krizinio žmogaus vaizdinys, kuriame vidinės pilnatvės nebuvimas sukelia nepasitenkinimą ir nusivylimą. Amžinasis Žydas simbolizuoja gyvenimą, kuriam svetimas tikėjimas, gyvenimą – tragišką ir mažai teikiantį pasitenkinimo, bet reikalaujantį daugybės pastangų, kad galiausiai colis po colio jis būtų įveiktas. Ir visai nesvarbu, kad kiekviena reikšminga idėja turi daug vardų, daug svarbiau, kad ji nepraradus aktualumo ir mūsų dienomis veržiasi į literatūrą ieškodama savo skaitytojo.

_________________________

Daugiau skaitykite:

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia
Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Roberto Keturakio eilėraštis “Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje “Baltuojant ievoms”

Ahasferas literatūroje (1 dalis)

Natūraliai kyla klausimas, kaip derėtų įvardyti krikščioniškąją Ahasvero legendą? Viena vertus „Amžinasis žydas“ tai legenda, kurią XIII a. pirmą kartą pasisavina literatūra, kita vertus – tai vieno siužeto versijos, kurios iki XV amžiaus plinta kaip skirtingi pasakojimai, kol galiausiai 1602 m. išeina anoniminė liaudies knyga „Trumpas aprašymas ir pasakojimas apie tokį žydą, vardu Ahasveras“, kurioje pirmąkart legendos herojus gauna vardą Ahasveras. Ahasveras XVIII amžiuje tampa tam tikru simboliu, apibūdinančiu pajuokos vertą asmenį ir „nueina“ į folklorą (Apie Ahasvero sutikimą buvo spausdintas skelbimas 1868 metais viename iš mormonų laikraščių Jungtinėse Amerikos Valstijose), ir tam tikru įvaizdžiu, kai išpopuliarėja kūrybinėse fantazijose („Jaunas J. W. Goethe remiasi Ahasvero vaizdiniu, kad išreikštų naują, istorizmu persunktą pristatymą apie religinę – psichologinę atmosferą Jeruzalėje Kristaus laikais (nebaigtos poemos „Amžinasis žydas“ fragmentas, 1774). K. F. D. Šubartas įvaizdį ir siužetą traktuoja kaip radikalaus prašviesėjimo („Amžinasis žydas“, 1787). Romantikams siužetas apie Ahasverą, davęs neribotas galimybes pereiti nuo besikeičiančių epochų ir šalių egzotinių vaizdų prie pasaulinio liūdesio raiškos, buvo ypač patrauklus; jį pasirinko Šelis, Cedlicas, ir daugelis kitų; Rusijoje – V. Žukovskis, (nebaigta poema „Ahasveras, amžinasis žydas“). E. Kin (filosofine drama „Ahasveras“) pavertė Ahasverą visos žmonijos simboliu, pergyvenusiu savo viltis, bet nuostabiai pradedančiu savo kelionę iš naujo. Avantiūriniame E. Sju romane „Amžinasis žydas“ (1844 – 45) Ahasveras pasirodo kaip paslaptingas geradarys, jėzuitų antagonistas.“). Ir galiausiai šiuolaikinis „ahasveriško“ siužeto variantas apie slegiantį, nedžiaugsmingą nemirtingumą yra sukurtas „argentiniečių rašytojo Ch. L. Borcheso apsakyme „Nemirtingasis“, kurio herojus yra Josifas Kartafilas, nors krikščioniškos legendos, kaip tokios, topika visiškai eliminuota (Kartafilas identiškas lyg ir su IV amžiaus Romos legionieriumi, lyg su Homeru, jis ne žydas ir niekada nematė Kristaus).

Taigi Ahasferas – įvaizdis, siužetas, daugelis vieno siužeto versijų, simbolis ar tiesiog vardas, pasiekęs tokią savo evoliucijos stadiją, kada netenkama ne tik pamatinės semantikos, bet ir apskritai vartojamas siekiant skambumo ar niekur nevedančių asociacijų?

Robertas Keturakis. AhasferasNetikslu manyti, kad šiandieninėje literatūroje Amžinojo žydo figūra visiškai prarado savo semantinį svorį. Šį teiginį pagrindžia Roberto Keturakio novelė – pasaka „Ahasferas“. Pirmiausia asociacijas kelia nedviprasmiškas pavadinimas, antra – ir pats novelės turinys savyje koduoja keliautojo prototipą. Galiausiai, jei turėsime galvoje, kad autorius „Ahasferą“ apibrėžia kaip autorinių pasakų knygą, tai vėlgi pasakos žanras, savaime suprantama, orientuoja į tarpinę jungtį tarp literatūros ir mito – liaudies kūrybą.

Ahasvero įvaizdis, iš „krikščionybės mitologijos“ pereidamas į literatūrą, tampa populiariu kūrybinės fantazijos „produktu“, tad akivaizdu, jog yra išlaikomi tik universalieji Amžinojo žydo legendos saitai. Remiantis šia logika Ahasferą derėtų vadinti ne krikščioniškosios legendos figūra, bet labiau archetipu, glūdinčiu kolektyvinėje pasąmonėje, reikiamu momentu atkuriamu „motyvu“ (Pagal Jungą). R. Keturakio pasakoje Ahasfero motyvas iškyla kaip archetipinis vaizdinys; autorius paskutiniu, vos vienu sakinio žodžiu sujungia Amžino žydo legendą su paslaptingu, negalią išgyvenančiu žmogumi.

Knygos anotacijoje pažymima, jog „Pasaka niekada nepažemina tikrovės, stengdamasi atskleisti tai, kas glūdi toliau ir giliau – už įprastų mūsų pasaulio pavidalų ir reiškinių“ – ir tikrai, negali sakyti, kad Keturakio pasaka stebuklinė. Dominuoja realus ir gerai atpažįstamas gyvenimas: „Lėtai, atkakliai, kankinamai sunkiai, beviltiškai nesparčiai, kone nejudant iš vietos“ gatve keliauja senyvas žmogus, o jį stebi atsitiktinis pakeleivis.

Stebėtinai įtaigus keliautojo paveikslas kelia asociacijas su krikščioniškuoju Ahasveru – aukštu, ilgais plaukais ir apiplyšusiais drabužiais žmogumi (Toks Ahasvero įsivaizdavimas oficialiai įsigali, kai 1602 m. išeina anoniminė liaudies knyga „Trumpas aprašymas ir pasakojimas apie tokį žydą, vardu Ahasveras“). R. Keturakio keliautojas – tai juodas siluetas, didele vienplaukia galva, raukšlėtu baltu veidu, juoda ovalo formos skiautele pridengta kairiąja akimi ir ilgais požiliais plaukais; ilgu juodu paltu, lakuotais smailiais pusbačiais, blizgančiomis pirštinėmis. Nepaneigiamai panašu, nors ir meniškai individualizuota.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia
Ahasferas literatūroje (2 dalis)
Roberto Keturakio eilėraštis “Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje “Baltuojant ievoms”

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia

Krikščioniškoji mitologija – tai mitai ir mitologiniai elementai patekę į krikščionybės religinę sistemą.  Kitaip tariant, tai „kompleksas vaizdinių, personažų ir simbolių, susijusių su religine krikščionybės doktrina ir besiplėtojančių sąveikaujant šiai doktrinai bei tautų folkloro tradicijoms.“ Šiuo keliu į literatūrą iš Senojo Testamento per antrinę mitologizaciją ateina legenda apie Amžinąjį žydą Ahasverą.

Ahasferas (lot. Ahasuerus), dar kituose šaltiniuose Agasveras, Asveras ir Ahasferas, yra viduramžių Europos krikščioniškosios legendos personažas, kurio vardas perimtas iš Esteros knygoje (Senajame Testamente) minimo Persijos karaliaus Kserkso. Ahasveras – tai šio karaliaus (taip jį vadino graikai) vardo hebraiška forma. Šventajame rašte yra pasakojama istorija „Ahasvero puota“, kaip tremtinė hebrajė Estera tampa Ahasvero žmona ir karaliene ir kartu su savo globėju suardo didiko Hamano sąmokslą prieš hebrajus.  Ankstesnėse šios legendos versijose sutinkami ir kiti vardai – „Espera-dios („pasitikėk dievu“), Butadeus („trenkęs dievui“), Kartafilas.“  Taigi kol kas Ahasferas šioje istorijoje dar nereiškia to, kaip mes jį suprantame šiandien.

Viduramžių Europos krikščioniškoji legenda apie Ahasverą byloja, kad jis lydėjo Jėzų Kristų kankinančios kelionės į Golgotą metu, kai šis nešė kryžių, tyčiojosi iš kankinio, neleido trumpai pailsėti, liepė eiti toliau. Dėl šios priežasties miręs Ahasveras neturi ramybės ir „pasmerktas amžinoms klajonėms iki antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo, nes tik šis gali atšaukti Ahasvero prakeikimą.“ Legendos atsiradimui įtakos turėjo religiniai – mitologiniai teiginiai apie tai, kad kai kurie žmonės laukia eschatologinės atomazgos – absoliučios pasaulio pabaigos, pamiršdami, kad yra mirtingi (remiantis Biblija, tokie yra Enochas ir Ilija).

Šios legendos struktūrinis principas – dvigubas paradoksas. Istorijoje du kartus vietomis susikeičia tamsus ir šviesus pradai: nemirtingumas, žmogiškųjų pajėgų trokštamiausias tikslas, tampa prakeiksmu, o prakeiksmas – gailestingumu (šansas atgailauti). Taigi Ahasverą folklorinėje, literatūrinėje tradicijoje galėtumėme įvardyti kaip klajūno figūrą, amžiną keliautoją, kuris gali būti netikėtas ir keistas – baisus ir pavojingas arba geras ir paslaugus (priklausomai pagal individualaus naratyvo struktūrą).

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Ahasferas literatūroje (2 dalis)
Vikipedija

Ekokritika ir Roberto Keturakio proza

Jeigu kai kuriuos R. Keturakio eilėraščius galima pavadinti ekotekstais, tai proza tokiam skirstymui nepasiduoda. Rašytojo prozoje (t.y. pasakų rinkinyje „Ahasferas“) žmogaus ir gamtos (pačia plačiausia prasme) bendrystės išraiška jau yra šiek tiek kitokia. Bet norėtųsi kalbėti ne apie visą Roberto Keturakio prozą, bet konkrečiai apie novelę – pasaką „Pavymui išeinančio Nemuno“.

Trumpai apie siužetą: jis visiškai nesudėtingas. Pasakojama apie žmogų, kuris vakarui artėjant keliauja iki Nemuno ir palei jį, o atėjus nakčiai pasuka namų link. Veikėjas visiškai necharakterizuojamas, nebent tik tiek, kiek galima sužinoti iš to, apie ką jis mąsto. O mąsto, svarsto taip pat ne itin daug: svarbiausi akcentai sudedami ties žeme, kuri yra be galo sena ir neatsietina nuo Lietuvos istorijos (itin pabrėžiami Mindaugo ir Kęstučio laikai), taip pat kūrybą, tiksliau poeziją (t.y. ar ji pajėgi savyje atitinkamai sutalpinti visus didvyrius ir net kasdienybę) ir egzistenciją bei laiką: dabarties akimirką ir dabartį kaip akimirką. Gamtos čia taip pat labai daug, bet kad ši novelė – pasaka ekotekstas, dar per anksti teigti.

Norėtųsi skirti keletą šioje novelėje randamų gamtos aspektų: a) gamta kaip dalyvė; b) gamta kaip visuma; c) gamta kaip fonas.

Pirmasis aspektas „gamta kaip dalyvė“ praktiškai nereikalauja išsamesnių paaiškinimų. Novelėje jos veikimo iš esmės nėra daug, netgi pasakytina, jog gamtos kaita ir Upetransformacijos regimos iš praeities (prisiminimų laiko) ir dabarties sugretinimo ir tik keli aspektai pateikia esamas gyvybingumo apraiškas: „smagiau pradėjo griežti žiogai“, girdėti nyrantys į tamsą žolių balsai, raibuliuojantis vanduo, šnabždančios švendrės, „nedrąsiai bando balsą griežlė“ ir dar keletas. Žodžiu, tikrai galima patvirtinti teiginį, jog gamta šiuo atžvilgiu yra procesas.

Kitas aspektas „gamta kaip visuma“ užčiuopiamas ne taip tvirtai, kaip tai turėtų būti ekotekste. Esama keleto tikrai tvirtų nuorodų, jog žmogaus buvimas negalimas be gamtos visumos, tačiau pati visuma atskleidžiama ne per gamtą kaip tokią, kuri auga, transformuojasi, nyksta ir vėl atsinaujina, bet kaip tik per žemę – pamatinį visa ko pagrindą, nuo kurio ir randasi toji gamta ir žmogus. Kitas dalykas, kuris taip pat negali būti nepastebėtas – tai, kad be gamtos visumos ir vientisumo negalimas ir pats žmogus, jo būtis, jo ir tautos istorija, kūryba ir visi kiti dalykai. Gamtinė aplinka, jos gyvybiškumas yra prielaida asociacijoms, apmąstymams kilti.

Kita vertus, šioje vietoje labai artima riba „su gamta kaip fonu“. Tose pasakojimo vietose, kur tiesiogiai nuo gamtos pajautimo pereinama prie jos sukeliamų minčių ar tiesiog egzistencinių, kūrybinių pasvarstymų, gamta arba tarsi visiškai dingsta, arba ji lieka kaip fonas su tam tikromis bendrosiomis gamtinėmis kategorijomis: „Jis vis stengėsi atsikratyti minties, kad žmogaus gyvenimas per trumpas visumos suvokimui, savo ir pasaulių bendrumo nuojautoms, nors žinojo, kad daug ko nesuspės, kaip milijonai nesuspėjo iki jam skirto laiko. Per trumpas gyvenimas, atsiduso jis, gal tik poezija gali viltis, jog užteks akimirkų apkabinti brangiausius ir nusakyti nuostabią sielos ir žvaigždės, dulkės ir minties, upės ir balso sąjungą…“  arba „Kaip gerai, kad gyvenimo srovė tokia galinga ir, Dieve mano, tokia nepastebima. Kasdien sutinki tą pačią saulę, debesis, medžius, kasryt pasiveja skrendantis ant dviračio tas pats jaunuolis ir dainingu balsu pasisveikina, sodybą supantys medžiai, šešėliai, nupjautos lankos dvelksmas…“ . Tokių kūrinio citatų potekstė, giluminis lygmuo visada yra aukštesnės filosofinės egzistencinės problemos, bet ne gamta. Ir visgi, tekste yra tokių vietų, kurios verčia manyti priešingai: tais momentais žmogus atsigręžia į gamtą, jaučia jos pulsą, moka įsiklausyti, išgirsti, perskaityti: „Vasaros naktis, rodos, samanom išklojo taką – jis švelnus ir minkštas. Stabtelėjo, nusiavė batus, nutraukė kojines ir pėdino basas, padais jausdamas kiekvieną grumstą, akmenėlį ir, jam atrodė, net dulkes.“

Buvimas gamtoje atrodo natūralus ir prasmingas. Troškimas ją justi šalia, su ja susigyventi, – tai harmonijos stoka. Roberto Keturakio pasakose („Ahasfere“) kiekvienu gamtos sutrūkčiojimu, virpesiu, šnaresiu kuriama dinamika, rodomas nuolatinis vyksmas, kuris gamtos žmogų ir žmogų gamtoje provokuoja nusiteikti nekasdieniškai, taip pat žadina jame ilgesį, svarstymus, tam tikrą potyriais nusakomą žinojimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kas bendra tarp ekokritikos ir literatūros?
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje „Baltuojant ievoms“
Roberto Keturakio eilėraštis „Gėlės“ – NE ekoteksto pavyzdys
Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Ahasferas literatūroje (2 dalis)