Mitologijos ir literatūros bendrybės

Literatūrą su mitologija genetiškai sieja liaudies kūryba (pasakos, sakmės, herojinis epas). Mitologija literatūroje kaip aukštesnėje kūrybos pakopoje įsitvirtina per tam tikrus universaliuosius įvaizdžius, schemas, išlaikant pasakojimo logiką.

„Moderniojoje Vakarų literatūroje antikinių, biblinių mitų siužetai ir simboliai yra vienas iš pasakojimo struktūravimo būdų, jie pasitelkiami siekiant universalizuoti tam tikras situacijas ir desubjektyvizuoti personažų pasijas.“  Tokios intencijos randamos ir lietuvių dvidešimt pirmo amžiaus literatūroje.

Kaip pavyzdį būtų galima skirti keletą „amžinųjų siužetų“, kurie pasaulinėje ir Europos kultūroje migruoja iš vienos literatūros į kitą. Tokie yra „klajojančio Orlando“, Uliso – Odisėjos, Amžinojo žydo ir kiti pasakojimai, vis kitoje literatūroje įgyjantys savitą minties atspalvį. Kiekvienas jų atspindi tam tikrą žmogaus ar kultūros tipą, tam tikrą mentalitetą. Pasak literatūrologo ir vertėjo Silvestro Gaižiūno, Don Žuanas, Don Kichotas turi asociacijų su Pietų kultūromis, Fausto figūra gali būti laikoma tam tikru Šiaurės kultūros simboliu, per kurį įvairios tautos įprasmina pačias aktualiausias bendražmogiškas problemas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia,
Ahasferas literatūroje (I dalis)
Ahasferas literatūroje (II dalis)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *