Ahasferas literatūroje (2 dalis)

Dar vienas reikšmingas bruožas, kuris leistų pasakoje įžvelgti Ahasfero – Amžinojo žydo paveikslą – kelionės ir kelio įvaizdis. Novelėje senas žmogus keliauja ir tai yra pagrindinė jo veikla. Paprastai kelias kaip įvaizdis mitiniame ar realaus pasaulio modelio rėmuose yra tas, kuris reiškia ryšį tarp dviejų erdvėje pažymėtų taškų, arba yra susietas su pirmykšte ratu einančio kelio mitologema (pvz.: saulės kelias, visada einantis ratu). Tačiau yra ir kitas kelio modelis – tai nesibaigiantis kelias, kelias nevedanti į tikslą. Būtent toks ir yra Amžinojo žydo Ahasfero kelias, toks jis ir Keturakio pasakoje. Seno žmogaus, primenančio Ahasferą, kelionė naratyve gali būti suvokta kaip amžinumo įvaizdis, kaip lemtis. Turint omeny, kad keliaujantysis juda labai sunkiai („Vos pastebimai slystelėdavo priekin kairioji pėda – atokvėpis, jėgų kaupimas – kankinamai lėtai pasislinkdavo dešinioji, juoda blizgančia pirštine apmauta plaštaka lėtai, sunkiai, per jėgą perkeldavo lazdą, kurios ranktūris gaubė dilbį veik iki alkūnės.“), kad kelionė  reikalauja nepaprastų pastangų („Lėtai, atkakliai, kankinamai sunkiai, beviltiškai nesparčiai, kone nejudant iš vietos keliavo žmogus.“) – tai beje pasakoma ne vieną kartą, o net kelis ir pabrėžtinai, peršasi išvada, jog šis kelias – tai „sunkus kelias“, susijęs su atpirkimu. Ir iš karto kyla aliuzijos su krikščionybės legenda, kai labai panašiai kelią į Golgotą bandė įveikti Jėzus Kristus – 12 stočių, galiausiai nuosprendžio paskelbimas ir nukryžiavimas.

Su keliautojo charakteristika susijus ne tik išvaizda, kelionės įvaizdis, bet ir jo bendravimas, komunikacija su tais, kurie lyg ir norėtų pagelbėti, pabandytų atjausti, suprasti: „Pasakykit, prašom, gal galiu kuo nors padėti? – stabtelėjęs paklausė. / – Geriau… padėk… sau… <…> – Aš tik norėjau… – išsprūdo pasiteisinimas, paskui šmėstelėjo pykčio šešėliukas: eik tu…“. Komunikacija įvyksta, tačiau sudaromas labai slogus, priešiškumą keliantis įspūdis. Meniškai interpretuota situacija atsikartoja – taip kaip bibliniame variante Ahasveras atgrasiai elgėsi su keliaujančiu Jėzumi Kristumi, tarsi panašiai šiame tekste elgiasi keistas keliautojas su norinčiu jam pagelbėti.

Kitas aspektas yra novelėje – pasakoje iškylantis pasaulio vaizdinio suvokimas. Cituojamas Schopenhaueris: „gyvenimas yra blyškus ilgesys ir kankinimasis, mieguistas svirduliavimas iki pat mirties, lydimas trivialių minčių svitos.“, kuriam yra artimas ir S. Kierkegaardas (jis daug ką perėmė iš Schopenhauerio) ir jo veikalas „Arba–arba“, kuriame bendriausiais bruožais atskleidė daugelį pamatinių egzistencinės krizės filosofijos principų (priešpriešinamos dvi pasaulėžiūros ir gyvenimiškosios pozicijos – estetinė ir etinė. Pirmoji įprasmina žavingą grožio ir malonumo iliuzijų kuriamą pasaulį, o antroji skatina remtis moralės ir pareigos principais. ) Kierkegaardas, išskyręs tris dvasiniame asmenybės tobulėjime susijusias pakopas (estetinę, etinę ir etinę religinę), Amžinąjį Žydą apibūdina kaip estetinės būties simbolį, kuris yra pereinamoji sudėtingo estetinio santykio su pasauliu fazė. Jis teigia, kad: „Amžinojo Žydo Ahasvero vaizdinys simbolizuoja krizinę estetinės būties fazę, kai bėgama nuo nepakeliamo nusivylimo gyvenimu ir leidžiamasi į amžinas keliones. Keisdamas savo išorinį kontekstą, Ahasvero tipo žmogus susikuria iliuzijas, kuriomis remdamasis, dar gali kovoti su būties beprasmiškumu, mirtina nusivylimo liga.“ R. Keturakio novelėje nelabai įmanoma pasakyti keliautojo intencijas, tačiau iš Ahasferą stebinčiojo pozicijos egzistencinis liūdesys ir nusivylimas pakankamai aiškiai parodomas.

Išties Keturakio sukurtas Ahasfero tipas yra krizinio žmogaus vaizdinys, kuriame vidinės pilnatvės nebuvimas sukelia nepasitenkinimą ir nusivylimą. Amžinasis Žydas simbolizuoja gyvenimą, kuriam svetimas tikėjimas, gyvenimą – tragišką ir mažai teikiantį pasitenkinimo, bet reikalaujantį daugybės pastangų, kad galiausiai colis po colio jis būtų įveiktas. Ir visai nesvarbu, kad kiekviena reikšminga idėja turi daug vardų, daug svarbiau, kad ji nepraradus aktualumo ir mūsų dienomis veržiasi į literatūrą ieškodama savo skaitytojo.

_________________________

Daugiau skaitykite:

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia
Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Roberto Keturakio eilėraštis “Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje “Baltuojant ievoms”

Ahasferas literatūroje (1 dalis)

Natūraliai kyla klausimas, kaip derėtų įvardyti krikščioniškąją Ahasvero legendą? Viena vertus „Amžinasis žydas“ tai legenda, kurią XIII a. pirmą kartą pasisavina literatūra, kita vertus – tai vieno siužeto versijos, kurios iki XV amžiaus plinta kaip skirtingi pasakojimai, kol galiausiai 1602 m. išeina anoniminė liaudies knyga „Trumpas aprašymas ir pasakojimas apie tokį žydą, vardu Ahasveras”, kurioje pirmąkart legendos herojus gauna vardą Ahasveras. Ahasveras XVIII amžiuje tampa tam tikru simboliu, apibūdinančiu pajuokos vertą asmenį ir „nueina“ į folklorą (Apie Ahasvero sutikimą buvo spausdintas skelbimas 1868 metais viename iš mormonų laikraščių Jungtinėse Amerikos Valstijose), ir tam tikru įvaizdžiu, kai išpopuliarėja kūrybinėse fantazijose („Jaunas J. W. Goethe remiasi Ahasvero vaizdiniu, kad išreikštų naują, istorizmu persunktą pristatymą apie religinę – psichologinę atmosferą Jeruzalėje Kristaus laikais (nebaigtos poemos „Amžinasis žydas“ fragmentas, 1774). K. F. D. Šubartas įvaizdį ir siužetą traktuoja kaip radikalaus prašviesėjimo („Amžinasis žydas“, 1787). Romantikams siužetas apie Ahasverą, davęs neribotas galimybes pereiti nuo besikeičiančių epochų ir šalių egzotinių vaizdų prie pasaulinio liūdesio raiškos, buvo ypač patrauklus; jį pasirinko Šelis, Cedlicas, ir daugelis kitų; Rusijoje – V. Žukovskis, (nebaigta poema „Ahasveras, amžinasis žydas“). E. Kin (filosofine drama „Ahasveras“) pavertė Ahasverą visos žmonijos simboliu, pergyvenusiu savo viltis, bet nuostabiai pradedančiu savo kelionę iš naujo. Avantiūriniame E. Sju romane „Amžinasis žydas“ (1844 – 45) Ahasveras pasirodo kaip paslaptingas geradarys, jėzuitų antagonistas.“). Ir galiausiai šiuolaikinis „ahasveriško“ siužeto variantas apie slegiantį, nedžiaugsmingą nemirtingumą yra sukurtas „argentiniečių rašytojo Ch. L. Borcheso apsakyme „Nemirtingasis“, kurio herojus yra Josifas Kartafilas, nors krikščioniškos legendos, kaip tokios, topika visiškai eliminuota (Kartafilas identiškas lyg ir su IV amžiaus Romos legionieriumi, lyg su Homeru, jis ne žydas ir niekada nematė Kristaus).

Taigi Ahasferas – įvaizdis, siužetas, daugelis vieno siužeto versijų, simbolis ar tiesiog vardas, pasiekęs tokią savo evoliucijos stadiją, kada netenkama ne tik pamatinės semantikos, bet ir apskritai vartojamas siekiant skambumo ar niekur nevedančių asociacijų?

Robertas Keturakis. AhasferasNetikslu manyti, kad šiandieninėje literatūroje Amžinojo žydo figūra visiškai prarado savo semantinį svorį. Šį teiginį pagrindžia Roberto Keturakio novelė – pasaka „Ahasferas“. Pirmiausia asociacijas kelia nedviprasmiškas pavadinimas, antra – ir pats novelės turinys savyje koduoja keliautojo prototipą. Galiausiai, jei turėsime galvoje, kad autorius „Ahasferą“ apibrėžia kaip autorinių pasakų knygą, tai vėlgi pasakos žanras, savaime suprantama, orientuoja į tarpinę jungtį tarp literatūros ir mito – liaudies kūrybą.

Ahasvero įvaizdis, iš „krikščionybės mitologijos“ pereidamas į literatūrą, tampa populiariu kūrybinės fantazijos „produktu“, tad akivaizdu, jog yra išlaikomi tik universalieji Amžinojo žydo legendos saitai. Remiantis šia logika Ahasferą derėtų vadinti ne krikščioniškosios legendos figūra, bet labiau archetipu, glūdinčiu kolektyvinėje pasąmonėje, reikiamu momentu atkuriamu „motyvu“ (Pagal Jungą). R. Keturakio pasakoje Ahasfero motyvas iškyla kaip archetipinis vaizdinys; autorius paskutiniu, vos vienu sakinio žodžiu sujungia Amžino žydo legendą su paslaptingu, negalią išgyvenančiu žmogumi.

Knygos anotacijoje pažymima, jog „Pasaka niekada nepažemina tikrovės, stengdamasi atskleisti tai, kas glūdi toliau ir giliau – už įprastų mūsų pasaulio pavidalų ir reiškinių“ – ir tikrai, negali sakyti, kad Keturakio pasaka stebuklinė. Dominuoja realus ir gerai atpažįstamas gyvenimas: „Lėtai, atkakliai, kankinamai sunkiai, beviltiškai nesparčiai, kone nejudant iš vietos“ gatve keliauja senyvas žmogus, o jį stebi atsitiktinis pakeleivis.

Stebėtinai įtaigus keliautojo paveikslas kelia asociacijas su krikščioniškuoju Ahasveru – aukštu, ilgais plaukais ir apiplyšusiais drabužiais žmogumi (Toks Ahasvero įsivaizdavimas oficialiai įsigali, kai 1602 m. išeina anoniminė liaudies knyga „Trumpas aprašymas ir pasakojimas apie tokį žydą, vardu Ahasveras“). R. Keturakio keliautojas – tai juodas siluetas, didele vienplaukia galva, raukšlėtu baltu veidu, juoda ovalo formos skiautele pridengta kairiąja akimi ir ilgais požiliais plaukais; ilgu juodu paltu, lakuotais smailiais pusbačiais, blizgančiomis pirštinėmis. Nepaneigiamai panašu, nors ir meniškai individualizuota.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia
Ahasferas literatūroje (2 dalis)
Roberto Keturakio eilėraštis “Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje “Baltuojant ievoms”

Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė”

Anglų rašytoja Barbara Cartland, gimusi 1901 – ųjų metų liepos 9 dieną Londone ir mirusi 2000 – ųjų gegužės 21 – ąją, dar žinoma kaip Marija Barbara Hamiltona Cartland – meilės romanų autorė.  Meilės romanus, kurių per visą savo gyvenimą parašė 723, galima laikyti šio žanro klasika. Ji buvo vaisingiausia autorė per visą Britanijos istoriją. Dėl jų geriausiai žinoma kaip „romantiškų romanų karalienė“. Pirmąjį romaną paskelbė 1923 (Jig-Saw) ir iškart nutraukė veiklą. Nuo 1970-ųjų iki 1990-ųjų pasiekė pasaulio rekordą per metus išleisdama apie dvi dešimtis meilės romanų, todėl 1972 metais buvo įtraukta į Gineso rekordų knygą. Taip pat buvo suteiktas Britų Imperijos Damos titulas. Ji išties pasiekė neįtikėtiną karjeros aukštumą parašydama šitiek knygų vienintele tema – meilė, kurios buvo išverstos į 36 pasaulio kalbas.

Barbaros Cartland meilės romanus mėgo princesė Diana. Tokiems romanams kurti būtinos tam tikros visuomeninės sąlygos: luominė, turtinė nelygybė, aristokratija. Šiuo požiūriu Anglija yra ideali šalis. Būtent toks vietos koloritas ir skleidžiasi romane „Žavioji melagė“.

Romano centre veikia dvi tos pačios giminės šeimos: kapitonas Veikefildas vedęs ponią Veikefild ir šios pusseserė Karolina, ištekėjusi už turtingo grafo Reivensdeilo, kuris jai tiktų labiau į tėvus, nei į vyrus. Abi šeimos labai skirtingos: Veikefildų – paremta stipriu meilės ryšiu ir abipuse ištikimybe, bet nėra pasiturinti, o grafo šeima sudaryta turtiniu pagrindu, bet joje nėra meilės. Toks materijos ir vertybių išskyrimas būdingas romano intrigai kurti. Veiksmas prasideda tada, kai abi pusseserės pagimdo dukras ir abi jas pavadina tuo pačiu vardu – Noela ir Noeli (dėl atskyrimo), Karolina susilaukia vėliau ir sūnaus Lindono, kurį tik pagimdžiusi palieka vyrui, o pasiėmus dukrą pabėga su dailiu, „žodžio meistru“ ir moterų viliotoju kapitonu de Arsi Feirbunu. Šis siužeto vingis taip pat tipinis tradicinio meilės romano istorijoje kaip tam tikra ribinė situacija – privalomas pasirinkimas tarp meilės ir jau anksčiau pasirinktos turtinės gerovės. Šįkart veikėja buvusią dvasinę tuštumą užpildo meile, tačiau pilnatvės jausmo nepatiria, nes, regis, meilė vienpusė. Taigi, Karolina su dukra keliauja po Europą, skursta, nes de Arsis, užkietėjęs lošėjas, pralošia visus turimus ir neturimus pinigus. Ir štai, po 18 metų, t.y. kai abi Noelos jau suaugusios, Karolina su dukra, sirgdamos karštine, pasibeldžia į pusseserės duris, kur gyvenimas taip pat pasikeitęs (pastarosios vyras miręs, o ši su Noela jau yra pardavusios viską, ką galima, kad tik būtų už ką nusipirkti maisto). Staiga romanas įgauna pagreitį, vienas įvykis ima sekti kitą: nuo šiltinės miršta abi viešnios ir Noelos mama. Mergina po skaudžios netekties sulaukia naujo svečio – Džaspero Reiveno, Noeli pusbrolio, kurį siuntė jos brolis Lindonas, nes po savo tėvo mirties panoro susirasti seserį, kurios niekada nėra matęs. Užsimezga intriga, kai dėl absoliutaus panašumo Noelai pasiūloma apsimesti Noeli ir vykti į Londoną. Ši, be abejo, neturėdama kito pasirinkimo (nes jau praktiškai neturi ką valgyti, yra tokia lieknutė, jog auklė jai siaurina sukneles beveik kasdien) sutinka apsimesti. Naujasis brolis po truputį ima merginą pamilti, bet turėdamas omeny, jog ji jo sesuo ir jokie kitokie ryšiai tarp jų negalimi, bando Noelą ištekinti už nemylimo vyro, daug metų už ją vyresnio ir netgi jau kartą išsiskyrusio. Noela, auklėta kaip tikra dama, gina savo įsitikinimus – be meilės ji netekės. Prie viso to dar prisideda viena konfliktinė situacija, kai ją ima šantažuoti tas pats Džasperas Reivenas. Jis trokšta pinigų ir garbės, todėl sumano apiplėšti Lindoną (nors, iš tiesų, net ir nužudyti), o Noela turinti jam padėti. Pajutus meilę Lindonui, jį perspėja dėl blogų pusbrolio kėslų ir taip išgelbsti jam gyvybę. Prasideda romano atomazga: galiausiai yra išsiaiškinama visa tiesa apie apgavystę, Lindonas veda Noelą ir išvyksta povestuvinės kelionės po Europą. Kaip ir būdinga meilės romanams – viskas baigiasi ne tik labai gerai, bet ir laiminga santuoka, kuri paremta tikra meile.

Taigi šis meilės romanas pretenduoja būti priskirtas tradicinių meilės romanų grupei, nes romanas apie meilę, gimusią tarp jaunos ir neturtingos, bet labai išsilavinusios merginos, ir turtus paveldėjusio jaunojo grafo; arba net ir šeimos romanų grupei dėl to, kad romane veikia tik dvi šeimos kaip pavyzdiniai modeliai (geras ir blogas), šeima, sukurta meilės pagrindu, suvokiama kaip vertybė. Romanas iš dalies atitiktų ir pasakos scenarijų, kuriame intriga pinama tarp žemojo ir pasiturinčių visuomenės sluoksnių, kuriuose paprastai yra įsitvirtinęs vyras. Be to, romane kaip ir pasakoje jauna mergina „tampa tuo, kuo nėra“ (šiuo atveju užima kitos vietą), sutinka idealų partnerį, ji įsimyli jį, jis ją, abu išgyvena itin stiprius jausmus (tik šioje vietoje vietoj kokios nors blogos pamotės įsiterpia jaunojo pusbrolis), ištveria likimo išbandymus ir galiausiai, įrodę ištikimybė, meilę ir pagarbą, susituokia. Nors meilės istorijoms ir nebūdingos smurto scenos, bet šiame romane tai įvyksta kaip neišvengiamas priešiškai nusiteikusio giminaičio pašalinimas. Vestuvės ir laiminga pabaiga – tai taip pat labai artima pasakos scenarijui.

Meilės romane labai maža buitiškumo, tačiau daug emocijų, aistrų, aiškių jausmų, stipri intriga, gvildenamos problemos nėra sudėtingos. Čia nesuskaičiuojama gausybė įvykių ir visi jie greitu tempu rikiuojasi vienas po kito, leisdami patirti ribines būsenas. Maža siužeto atsišakojimų, visiškai nėra simbolikos ar gilesnės prasmės. Meilės romanas, atstovaudamas populiariąją literatūrą, yra atsvara kasdienybės pilkumui, buitiškumui, ir kartu suteikia rožinio gyvenimo iliuziją.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Populiarioji lietuvių literatūra
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (I dalis)
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (II dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (II dalis)

Populiarioji literatūra. Meilės romanas

Meilės romanas, kurio ištakos siekia antiką, populiarus išlieka ir šiomis dienomis. Pasak Elenos de Strozzi, „Galbūt pasakojimas apie Asirijos karaliaus Nino meilę Semiramidei, sukurtas I a. pr. Kr., ir yra pirmas meilės romanas.“  Meilės tema, būdama sena kaip pasaulis, pasiekia amžinybės aukštumas ir tampa nemari, kai apie tai parašoma istorija.

Susidaro įspūdis, kad meilės literatūra Lietuvoje tarsi neturi savo tyrinėjimo tradicijos, todėl kritikų yra ignoruojama. Lietuvių literatūros enciklopedijoje, išleistoje 2001- aisiais metais nėra nė vieno žodžio apie tai, kas yra meilės ar jausmų literatūra kaip žanras, tarsi jos nė nebūtų (tačiau keisčiausia, kad V. Kubiliaus nuomone, lietuviai turi pornografinę literatūrą). Taip greičiausiai yra todėl, kad Lietuvoje nėra šio žanro tyrinėjimo tradicijų, nelabai aiškūs ir vertinimo kriterijai. Pasaulyje situacija visai kita: jau yra susiformavę žanro dėsniai, o meilės romanų rašytojai yra netgi labai gerbiami ir vertinami, apdovanojami premijomis ir titulais (Barbaros Cartland pavyzdys).

Meilės literatūros gaires, galima sakyti, yra aptaręs tik G. Viliūnas straipsnyje „Jausmų bangomis, svajonių burėmis“ . Čia jau randamas tokios literatūros apibrėžimas, išskiriami būdingi bruožai. Pasak G. Viliūno, „šio žanro pagrindas – melodramiška meilės istorija. Čia apsieinama be smurto scenų, vaizduojama dažniausiai pasiturinčių visuomenės sluoksnių buitis, siužetai, panašiai kaip pasakose, visada baigiasi laimingai. Neretai naudojamas Pelenės archetipas: neturtinga, beglobė mergina ar jauna moteris sulaukia savo svajonių princo.“  Iš esmės, meilės romanų autoriui svarbu keliais pirmaisiais sakiniais sukurti intrigą, pritraukti skaitytojo dėmesį ir nebepaleisti.

Įdomų ir gana panašų meilės romano „receptą“ prieš 50 metų „Laiškuose nepažįstamajai“ yra nurodęs prancūzų rašytojas Andrė Morua: „Paimkite jauną dailią mergelę. Po didelių negandų suteikite jai galimybę sutikti išrinktąjį. Parinkite jai į varžoves lemtingą moterį. Ilga kova. Daugybė peripetijų. Paskutinę minutę dorybė triumfuoja. Pagardinkite visą tai įvairiomis jausmingumo dozėmis, atsižvelgdami į skaitančios publikos skonį.“ . Išties toks apibrėžimas primintų vieną iš skaitytojui puikiai žinomų pasakų motyvų, apie ką kalba ir G. Viliūnas. Atpažinus pasakos simboliką (Pelenės, Miegančiosios Gražuolės, Snieguolės, Raudonkepuraitės, Rupunzelos ir kt.), lengvai galima konstruoti romano kontekstą.

Tai, žinoma, labiau į moteriškąją auditoriją orientuota lektūra parašyta moterų moterims, padedanti lengviau įveikti psichologines problemas nestabiliame šiuolaikiniame pasaulyje, todėl jai galima priskirti kompensuojamąją reikšmę. Tai ir istoriškai susiklosčiusi tradicija. Pasak Dalios Teišerskytės, „meilės romanai, meilės serialai svarbūs todėl, kad jie daro įtaką individo ir socialinės grupės santykiams.“ . Meilės romanų herojų tikslai yra tie patys, kaip ir realių žmonių: jie trokšta materialių dalykų, kovoja su visuomenės normomis, reprezentuoja idealus ir lūkesčius, ieško idealaus partnerio, tikisi viską nugalinčios meilės, siekia darnių šeimos santykių. Lygiai taip pat ir meilės romanams, kur nuolat susitinka gerosios ir blogosios jėgos, būdinga sekti įvykius iki laimingos pabaigos.

________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė”

Populiarioji lietuvių literatūra

Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (I dalis)

Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (II dalis)

Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (I dalis)

Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (II dalis)

——————

NAUDOTA LITERATŪRA

Naujausioji lietuvių literatūra
Dalia Teišerskytė. Skaitymas – mada, snobizmas ar būtinybė?
Su meile apie meilės knygas