Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Frazeologizmų apie rusus lietuvių tautosaka nefiksuoja, tačiau pasitaiko vienas kitas apie gudus. Gudais bendrąja prasme yra laikomos slavų tautos (lenkai, rusai ir t.t.), todėl prie anekdotų apie rusus pravartu aptarti ir frazeologizmus apie gudus.

Lyginti anekdotų ir frazeologizmų reikšmių nelabai galima, o ir bendrų kultūrinių bruožų bendrumų nėra. Pasitaiko tik vienas kitas savitesnis ir retesnis frazeologizmas kaip ◊ eik po gudo ratais – sakoma varant.

Iš esmės, rusai, ko gero, viena iš tų tautų, kurios daugiausia įtakos turėjo lietuvių kultūrai, bet nėra palikus mūsų kalboje ir mąstysenoje jokių sustabarėjusių konstrukcijų – frazeologizmų.

Apibendrinant galima sakyti, kad aprašius keletą anekdotų grupių ryškėja keletas bendrų bruožų:

1. Anekdotuose apie kitataučius skiriami šeši kitoniškumai: religija, papročiai, luomų skirtybės, kalba, kuri paprastai mėgdžiojama, išvaizda ir neigiami būdo bruožai. Tokiam skirstymui nepaklūsta frazeologizmai. Nors jiems taip pat būdingas stereotipinių tautos bruožų kodavimas sustabarėjusiuose žodžių junginiuose, tačiau dažnu atveju frazeologizmai nepaklūsta šiai logikai ir fiksuoja daugelį kitų realijų, kurios net nesusijusios su viena ar kita tauta.

2. Taip, kaip kiekviena tauta yra savita ir išskirtinė bendrajame tautų kontekste, taip ir anekdotai apie vieną ar kitą tautą paprastai labai taikliai atspindi jų tautos dvasią. Be to, kuo tauta geriau yra pažinta, tuo daugiau kultūrinių bruožų slepia anekdotai. Frazeologizmai labiau konotuoja pavienius gyvenimo reiškinius.

3. Didžiulėje masėje anekdotų išsiskiria dvi ryškios grupės: anekdotai, plitę ir išpopuliarėję tam tikru istoriniu momentu, kuris tautai buvęs kritinis – karai, okupacijos, taip pat atspindintys ir šių dienų politinius įvykius, ir tie, kuriuose juokiamasi iš visais laikais pasitaikančių ydų.

4. Frazeologizmai dėl savo sustabarėjusios struktūros ir pastovios reikšmės mažiau reaguoja į gyvenimo ir kultūros pokyčius. Jie, lyginant su anekdotais, yra pastovesni, beveik nekintantys ir labiau orientuoti į kalbinį lygmenį nei etnokultūrinių stereotipų akcentavimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai

Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė“

Anglų rašytoja Barbara Cartland, gimusi 1901 – ųjų metų liepos 9 dieną Londone ir mirusi 2000 – ųjų gegužės 21 – ąją, dar žinoma kaip Marija Barbara Hamiltona Cartland – meilės romanų autorė.  Meilės romanus, kurių per visą savo gyvenimą parašė 723, galima laikyti šio žanro klasika. Ji buvo vaisingiausia autorė per visą Britanijos istoriją. Dėl jų geriausiai žinoma kaip „romantiškų romanų karalienė“. Pirmąjį romaną paskelbė 1923 (Jig-Saw) ir iškart nutraukė veiklą. Nuo 1970-ųjų iki 1990-ųjų pasiekė pasaulio rekordą per metus išleisdama apie dvi dešimtis meilės romanų, todėl 1972 metais buvo įtraukta į Gineso rekordų knygą. Taip pat buvo suteiktas Britų Imperijos Damos titulas. Ji išties pasiekė neįtikėtiną karjeros aukštumą parašydama šitiek knygų vienintele tema – meilė, kurios buvo išverstos į 36 pasaulio kalbas.

Barbaros Cartland meilės romanus mėgo princesė Diana. Tokiems romanams kurti būtinos tam tikros visuomeninės sąlygos: luominė, turtinė nelygybė, aristokratija. Šiuo požiūriu Anglija yra ideali šalis. Būtent toks vietos koloritas ir skleidžiasi romane „Žavioji melagė“.

Romano centre veikia dvi tos pačios giminės šeimos: kapitonas Veikefildas vedęs ponią Veikefild ir šios pusseserė Karolina, ištekėjusi už turtingo grafo Reivensdeilo, kuris jai tiktų labiau į tėvus, nei į vyrus. Abi šeimos labai skirtingos: Veikefildų – paremta stipriu meilės ryšiu ir abipuse ištikimybe, bet nėra pasiturinti, o grafo šeima sudaryta turtiniu pagrindu, bet joje nėra meilės. Toks materijos ir vertybių išskyrimas būdingas romano intrigai kurti. Veiksmas prasideda tada, kai abi pusseserės pagimdo dukras ir abi jas pavadina tuo pačiu vardu – Noela ir Noeli (dėl atskyrimo), Karolina susilaukia vėliau ir sūnaus Lindono, kurį tik pagimdžiusi palieka vyrui, o pasiėmus dukrą pabėga su dailiu, „žodžio meistru“ ir moterų viliotoju kapitonu de Arsi Feirbunu. Šis siužeto vingis taip pat tipinis tradicinio meilės romano istorijoje kaip tam tikra ribinė situacija – privalomas pasirinkimas tarp meilės ir jau anksčiau pasirinktos turtinės gerovės. Šįkart veikėja buvusią dvasinę tuštumą užpildo meile, tačiau pilnatvės jausmo nepatiria, nes, regis, meilė vienpusė. Taigi, Karolina su dukra keliauja po Europą, skursta, nes de Arsis, užkietėjęs lošėjas, pralošia visus turimus ir neturimus pinigus. Ir štai, po 18 metų, t.y. kai abi Noelos jau suaugusios, Karolina su dukra, sirgdamos karštine, pasibeldžia į pusseserės duris, kur gyvenimas taip pat pasikeitęs (pastarosios vyras miręs, o ši su Noela jau yra pardavusios viską, ką galima, kad tik būtų už ką nusipirkti maisto). Staiga romanas įgauna pagreitį, vienas įvykis ima sekti kitą: nuo šiltinės miršta abi viešnios ir Noelos mama. Mergina po skaudžios netekties sulaukia naujo svečio – Džaspero Reiveno, Noeli pusbrolio, kurį siuntė jos brolis Lindonas, nes po savo tėvo mirties panoro susirasti seserį, kurios niekada nėra matęs. Užsimezga intriga, kai dėl absoliutaus panašumo Noelai pasiūloma apsimesti Noeli ir vykti į Londoną. Ši, be abejo, neturėdama kito pasirinkimo (nes jau praktiškai neturi ką valgyti, yra tokia lieknutė, jog auklė jai siaurina sukneles beveik kasdien) sutinka apsimesti. Naujasis brolis po truputį ima merginą pamilti, bet turėdamas omeny, jog ji jo sesuo ir jokie kitokie ryšiai tarp jų negalimi, bando Noelą ištekinti už nemylimo vyro, daug metų už ją vyresnio ir netgi jau kartą išsiskyrusio. Noela, auklėta kaip tikra dama, gina savo įsitikinimus – be meilės ji netekės. Prie viso to dar prisideda viena konfliktinė situacija, kai ją ima šantažuoti tas pats Džasperas Reivenas. Jis trokšta pinigų ir garbės, todėl sumano apiplėšti Lindoną (nors, iš tiesų, net ir nužudyti), o Noela turinti jam padėti. Pajutus meilę Lindonui, jį perspėja dėl blogų pusbrolio kėslų ir taip išgelbsti jam gyvybę. Prasideda romano atomazga: galiausiai yra išsiaiškinama visa tiesa apie apgavystę, Lindonas veda Noelą ir išvyksta povestuvinės kelionės po Europą. Kaip ir būdinga meilės romanams – viskas baigiasi ne tik labai gerai, bet ir laiminga santuoka, kuri paremta tikra meile.

Taigi šis meilės romanas pretenduoja būti priskirtas tradicinių meilės romanų grupei, nes romanas apie meilę, gimusią tarp jaunos ir neturtingos, bet labai išsilavinusios merginos, ir turtus paveldėjusio jaunojo grafo; arba net ir šeimos romanų grupei dėl to, kad romane veikia tik dvi šeimos kaip pavyzdiniai modeliai (geras ir blogas), šeima, sukurta meilės pagrindu, suvokiama kaip vertybė. Romanas iš dalies atitiktų ir pasakos scenarijų, kuriame intriga pinama tarp žemojo ir pasiturinčių visuomenės sluoksnių, kuriuose paprastai yra įsitvirtinęs vyras. Be to, romane kaip ir pasakoje jauna mergina „tampa tuo, kuo nėra“ (šiuo atveju užima kitos vietą), sutinka idealų partnerį, ji įsimyli jį, jis ją, abu išgyvena itin stiprius jausmus (tik šioje vietoje vietoj kokios nors blogos pamotės įsiterpia jaunojo pusbrolis), ištveria likimo išbandymus ir galiausiai, įrodę ištikimybė, meilę ir pagarbą, susituokia. Nors meilės istorijoms ir nebūdingos smurto scenos, bet šiame romane tai įvyksta kaip neišvengiamas priešiškai nusiteikusio giminaičio pašalinimas. Vestuvės ir laiminga pabaiga – tai taip pat labai artima pasakos scenarijui.

Meilės romane labai maža buitiškumo, tačiau daug emocijų, aistrų, aiškių jausmų, stipri intriga, gvildenamos problemos nėra sudėtingos. Čia nesuskaičiuojama gausybė įvykių ir visi jie greitu tempu rikiuojasi vienas po kito, leisdami patirti ribines būsenas. Maža siužeto atsišakojimų, visiškai nėra simbolikos ar gilesnės prasmės. Meilės romanas, atstovaudamas populiariąją literatūrą, yra atsvara kasdienybės pilkumui, buitiškumui, ir kartu suteikia rožinio gyvenimo iliuziją.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Populiarioji lietuvių literatūra
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (I dalis)
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (II dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (II dalis)

Populiarioji literatūra. Meilės romanas

Meilės romanas, kurio ištakos siekia antiką, populiarus išlieka ir šiomis dienomis. Pasak Elenos de Strozzi, „Galbūt pasakojimas apie Asirijos karaliaus Nino meilę Semiramidei, sukurtas I a. pr. Kr., ir yra pirmas meilės romanas.“  Meilės tema, būdama sena kaip pasaulis, pasiekia amžinybės aukštumas ir tampa nemari, kai apie tai parašoma istorija.

Susidaro įspūdis, kad meilės literatūra Lietuvoje tarsi neturi savo tyrinėjimo tradicijos, todėl kritikų yra ignoruojama. Lietuvių literatūros enciklopedijoje, išleistoje 2001- aisiais metais nėra nė vieno žodžio apie tai, kas yra meilės ar jausmų literatūra kaip žanras, tarsi jos nė nebūtų (tačiau keisčiausia, kad V. Kubiliaus nuomone, lietuviai turi pornografinę literatūrą). Taip greičiausiai yra todėl, kad Lietuvoje nėra šio žanro tyrinėjimo tradicijų, nelabai aiškūs ir vertinimo kriterijai. Pasaulyje situacija visai kita: jau yra susiformavę žanro dėsniai, o meilės romanų rašytojai yra netgi labai gerbiami ir vertinami, apdovanojami premijomis ir titulais (Barbaros Cartland pavyzdys).

Meilės literatūros gaires, galima sakyti, yra aptaręs tik G. Viliūnas straipsnyje „Jausmų bangomis, svajonių burėmis“ . Čia jau randamas tokios literatūros apibrėžimas, išskiriami būdingi bruožai. Pasak G. Viliūno, „šio žanro pagrindas – melodramiška meilės istorija. Čia apsieinama be smurto scenų, vaizduojama dažniausiai pasiturinčių visuomenės sluoksnių buitis, siužetai, panašiai kaip pasakose, visada baigiasi laimingai. Neretai naudojamas Pelenės archetipas: neturtinga, beglobė mergina ar jauna moteris sulaukia savo svajonių princo.“  Iš esmės, meilės romanų autoriui svarbu keliais pirmaisiais sakiniais sukurti intrigą, pritraukti skaitytojo dėmesį ir nebepaleisti.

Įdomų ir gana panašų meilės romano „receptą“ prieš 50 metų „Laiškuose nepažįstamajai“ yra nurodęs prancūzų rašytojas Andrė Morua: „Paimkite jauną dailią mergelę. Po didelių negandų suteikite jai galimybę sutikti išrinktąjį. Parinkite jai į varžoves lemtingą moterį. Ilga kova. Daugybė peripetijų. Paskutinę minutę dorybė triumfuoja. Pagardinkite visą tai įvairiomis jausmingumo dozėmis, atsižvelgdami į skaitančios publikos skonį.“ . Išties toks apibrėžimas primintų vieną iš skaitytojui puikiai žinomų pasakų motyvų, apie ką kalba ir G. Viliūnas. Atpažinus pasakos simboliką (Pelenės, Miegančiosios Gražuolės, Snieguolės, Raudonkepuraitės, Rupunzelos ir kt.), lengvai galima konstruoti romano kontekstą.

Tai, žinoma, labiau į moteriškąją auditoriją orientuota lektūra parašyta moterų moterims, padedanti lengviau įveikti psichologines problemas nestabiliame šiuolaikiniame pasaulyje, todėl jai galima priskirti kompensuojamąją reikšmę. Tai ir istoriškai susiklosčiusi tradicija. Pasak Dalios Teišerskytės, „meilės romanai, meilės serialai svarbūs todėl, kad jie daro įtaką individo ir socialinės grupės santykiams.“ . Meilės romanų herojų tikslai yra tie patys, kaip ir realių žmonių: jie trokšta materialių dalykų, kovoja su visuomenės normomis, reprezentuoja idealus ir lūkesčius, ieško idealaus partnerio, tikisi viską nugalinčios meilės, siekia darnių šeimos santykių. Lygiai taip pat ir meilės romanams, kur nuolat susitinka gerosios ir blogosios jėgos, būdinga sekti įvykius iki laimingos pabaigos.

________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė“

Populiarioji lietuvių literatūra

Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (I dalis)

Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (II dalis)

Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (I dalis)

Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (II dalis)

——————

NAUDOTA LITERATŪRA

Naujausioji lietuvių literatūra
Dalia Teišerskytė. Skaitymas – mada, snobizmas ar būtinybė?
Su meile apie meilės knygas