Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Frazeologizmų apie rusus lietuvių tautosaka nefiksuoja, tačiau pasitaiko vienas kitas apie gudus. Gudais bendrąja prasme yra laikomos slavų tautos (lenkai, rusai ir t.t.), todėl prie anekdotų apie rusus pravartu aptarti ir frazeologizmus apie gudus.

Lyginti anekdotų ir frazeologizmų reikšmių nelabai galima, o ir bendrų kultūrinių bruožų bendrumų nėra. Pasitaiko tik vienas kitas savitesnis ir retesnis frazeologizmas kaip ◊ eik po gudo ratais – sakoma varant.

Iš esmės, rusai, ko gero, viena iš tų tautų, kurios daugiausia įtakos turėjo lietuvių kultūrai, bet nėra palikus mūsų kalboje ir mąstysenoje jokių sustabarėjusių konstrukcijų – frazeologizmų.

Apibendrinant galima sakyti, kad aprašius keletą anekdotų grupių ryškėja keletas bendrų bruožų:

1. Anekdotuose apie kitataučius skiriami šeši kitoniškumai: religija, papročiai, luomų skirtybės, kalba, kuri paprastai mėgdžiojama, išvaizda ir neigiami būdo bruožai. Tokiam skirstymui nepaklūsta frazeologizmai. Nors jiems taip pat būdingas stereotipinių tautos bruožų kodavimas sustabarėjusiuose žodžių junginiuose, tačiau dažnu atveju frazeologizmai nepaklūsta šiai logikai ir fiksuoja daugelį kitų realijų, kurios net nesusijusios su viena ar kita tauta.

2. Taip, kaip kiekviena tauta yra savita ir išskirtinė bendrajame tautų kontekste, taip ir anekdotai apie vieną ar kitą tautą paprastai labai taikliai atspindi jų tautos dvasią. Be to, kuo tauta geriau yra pažinta, tuo daugiau kultūrinių bruožų slepia anekdotai. Frazeologizmai labiau konotuoja pavienius gyvenimo reiškinius.

3. Didžiulėje masėje anekdotų išsiskiria dvi ryškios grupės: anekdotai, plitę ir išpopuliarėję tam tikru istoriniu momentu, kuris tautai buvęs kritinis – karai, okupacijos, taip pat atspindintys ir šių dienų politinius įvykius, ir tie, kuriuose juokiamasi iš visais laikais pasitaikančių ydų.

4. Frazeologizmai dėl savo sustabarėjusios struktūros ir pastovios reikšmės mažiau reaguoja į gyvenimo ir kultūros pokyčius. Jie, lyginant su anekdotais, yra pastovesni, beveik nekintantys ir labiau orientuoti į kalbinį lygmenį nei etnokultūrinių stereotipų akcentavimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai

Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)

Nemaža anekdotų yra ir apie mūsų artimus kaimynus rusus. Žiūrint iš istorinės perspektyvos, juos lietuviams teko pažinti iš labai arti ir nemaža laiko, todėl šios tautos etnokultūriniai stereotipai anekdotuose itin ryškūs. Pradedant rusams būdingu girtuokliavimu, nesusikalbėjimu su kitais, nevalyvumu, technikos neveikimu ir baigiant gražia ekonomikos aureole – viskas suvedama iki politikos reikalų ir istorinės situacijos, kada Rusiją valdė patys garsiausi vyrai – Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas.

Neišvengiamai atsikartoja ir to meto realijos: bunkeriai, partijų suvažiavimas, kur dažnai vyksta veiksmas, tankai, lageriai, maisto produktų stoka, komunizmas, socializmas, gero gyvenimo iliuzija, perdėtas darbingumas kolūkiuose, girtavimas ir kt. Iš esmės, tai skiriamieji anekdotų bruožai ir temos, kurios būdingos rusų kultūrai:

„Nuvažiavo Gorbočiovas į kažkokį kolūkį pažiūrėti, kokia ten tvarka, kaip kolūkiečiai gyvena. Susitinka moteriškę ir klausia:
– Sakyk, pirmininkas geria?
– Geria.
– O pavaduotojas?
– Irgi geria.
– Tai reikia keisti visą aparatą.
– Būtinai! Senuoju nebesuspėju naminės varyti.“

Sprendžiant iš tautosakinių anekdotų ir anekdotų dabartinėse interneto svetainėse, temos ne tiek keičiasi, kiek varijuoja. Kintant realijoms, rusų visuomenėje ima rastis „naujieji rusai“ – elitu nepavadinsi, bet absoliutaus turčiaus etiketė puikiai tinka. Tai žmonės, kurie perka prabangos prekes savo malonumui ir gyvena tam, kad gerai atrodytų prieš kitus. Anekdotus apie juos nors rieškučiomis semk. Lyginant su tautosakiniais anekdotais, savita tai, kad juose fiksuojamos ne istorinės situacijos, istorijos raidos įvykiai, o tiesiog kultūros situacija ir kultūringumo lygis. Nors, žinoma, girtuokliavimas ir nevalyvumas tėra išlikęs:

„Nusibodo naujajam rusui važinėti 600 – uoju „Mersedes‘u“. Galvojo jis, galvojo, kokią čia sau kitokią mašiną nusipirkti. Ir nusprendė, kad geriausia bus nusipirkti „Rols Rois‘ą“. Didelė mašina, dar ko gero net geresnė už tą 600-ąją… Nusipirko jis tą „Rols Rois‘ą“, atsisėdo į jį, o ten – visur natūrali oda! Visur natūralus medis! Viskas automatizuota, variklis dar galingesnis, nei mersedeso, traukia kaip žvėris. Visur visokiausių mygtukų, viskas kilnojasi, sukiojasi, baras išvažiuoja… bet… vienas trūkumėlis vis tik yra – vairas dešinėj pusėj… „Et, – galvoja naujasis rusas. – Dešinėj, tai dešinėj… Bus gerai ir taip…“ Tačiau greitai išlindo dar didesnis trūkumas – kai jis spjauna per langą, taip vis į žmoną pataiko…“

___________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus

Lietuvių tautosakoje ir kultūroje labai didelė anekdotų grupė yra čigonai ir jų etnokultūriniai savitumai. Anekdotus apie čigonus iš esmės galima suskirstyti į penkias grupes, arba, kitaip sakant, skirti penkis jų etnokultūrinius kitoniškumus: a) klastą, gudrumą ir apsukrumą, b) vagiliavimą, c) būrimą ir ateities numatymą, d) derėjimąsi ir e) laikyseną tikėjimo dalykuose.

Bene daugiausia anekdotų (tiek tautosakinių, tiek šių dienų) yra apie tai, kaip čigonas sugeba apgauti paprastą žmogelį ir net žydą, gudrumu moka iškovoti sau laisvę, apsukrumu ir sukčiavimu įgyti svetimus daiktus, maistą ar gyvulius, taip pat išsisukti iš keblių situacijų:

„Viena boba labai norėjo žuvų. Atėjo kartą čigonas ir sako:
– Aš tau duosiu žuvų, tik pasiimk duonos kepalą.
Ir eina. Priėjo ežerą. Čigonas sako:
– Gal tu privargai, duok, aš panešiu.
Šeimininkė atidavė duoną čigonui. Prieina prie ežero, čigonas atsigula ir laka vandenį:
– Pirma išgerkim sunką, tada žuvis valgysim.
Boba nusispjovė ir nuėjo, o čigonui duona ir liko.“

Gausi anekdotų grupė apie čigonų vagiliavimus. Dalyje jų pasakojama, kaip čigonai sugeba gudrumu pasisavinti ne savo daiktus, arba, užklupti vagiant, pasiteisinti. Kita anekdotų dalis liudija apie čigonų mokėjimą gudrauti net teismų metu:

„Teismas teisė čigoną už vagystę. Prokuroras pareikalavo duoti čigonui dvejus metus kalėjimo. Kada teismas suteikė čigonui paskutinį žodį prašyti, ko jis norėtų, čigonas tarė:
– Aš, tamsta teisėjau, nieko neprašau, o prokuroras prašo dviejų metų, tai ir duokite jam.“

Nors kai kada nenurodoma, ką konkrečiai čigonas pavogė, tačiau dažniausiai tai būna lašiniai, duona, arklys, rečiau karvė.

Didžioji dalis anekdotų, kaip bebūtų keista, yra apie čigonus vyrus ir tik vos keletas apie čigones. Apie jas pasakojama tais atvejais, kai norima pabrėžti jų neva turimas galias ir iš to pasišaipyti. Būrimas iš delno, ateities spėjimas anekdotuose suvokiamas kaip paslauga, už kurią dargi reikia ir sumokėti. Neretai čigonės išburia netiesą, bet už tai gauna atpildą. Šių dienų anekdotuose apie būrimus labiau pajuokiamas čigonių neapdairumas ir žioplumas:

„Prie vyruko stotyje prikimba čigonė ir ima greitakalbe berti:
– Oi, brangusis, duok rankelę, pabursiu, išbursiu, ateitį pasakysiu, viską sužinosi, nieko nepameluosiu, tikrą teisybę išklosiu, tikrai nesigailėsi.
Vyrukas atkiša ranką, čigonė ją sugriebia ir iškart ima tarškėti toliau:
– Oi, brangusis, matau tavo ateitį … baisi ateitis baisi… Tave laikys narve, paskui pjaus, odą tau nulups, paskui ketvirčiuos, į gabalus sukapos, oi tu siaube, baisi nelaimė tavęs laukia!!!
Vyrukas pasižiūri į ranką ir sumurma:
– Oi, aš gi pirštinę pamiršau nusiimti…“

Labai maža anekdotuose čigonų derėjimosi, priešingai nei anekdotuose apie žydus. Sprendžiant iš pasakojimų, jie labiau linkę pavogti, atimti, pasisavinti, nei pelnytai įgyti ar suderėti. O jei ir suderi, tai vėlgi klasta ir apgaule, kuri slypi derybų tekste – viskas suprantama taip, kaip pasakoma.

Tikėjimo dalykuose čigonai pasitelkia gudrybę. Jei einama išpažinties, tai tik dėl to, kad „atpirktų“ vagystę, kurią yra padarę. Paaiškėja ir tai, kad čigonai nemoka kalbėti maldų, kas jiems nėra problema – jie tokiose situacijose puikiai išsisuka gudrumu. Dažnu atveju visai neaišku, ką čigonai tiki. Anekdotais tai nepamirštama pajuokti:

„Eina čigonas išpažinties. Kunigas klausia:
– Kokio tu tikėjimo, čigone?
– O kokio ponui reikia?“

Nelabai įmanoma rasti etnokultūrinių atitikmenų frazeologizmuose apie čigonus, nes ir pačių frazeologizmų tėra vos keletas. Akcentuotina tampa kalba, o tiksliau – mokėjimas sklandžiai ir daug kalbėti, įkalbėti, įtikinti (◊ čigonės liežuvis – sakoma apie mokantį kalbėti).

___________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)

Šių dienų anekdotuose žydų vaizdavimas yra šiek tiek pakitęs. Tai greičiausiai lėmė istorinės aplinkybės – atsivėrę valstybių sienos leidžia laisvą žmonių ir prekių judėjimus, prekybos verslą perėmė verslo įstaigos, o žydai lyg ir liko be darbo. Tačiau net ir tokiuose anekdotuose išlikęs šios mažumos „išpuikimas“:

„Prarado kartą žydelis darbą. Ieško šen, ieško ten, ir vis neranda. Galų gale jam kažkas pasiūlė griovius kasti. Ką daryti – sutiko. Na, ir jau pirmą dieną brigadininkas duoda jam kastuvą. Žydelis pasižiūri, pavarto tą kastuvą rankose, ir sako:
– O kuhr čia motohras?“

Panašios tendencijos išlieka ir frazeologizmuose, bet jau randasi ir kitų aspektų įvardijimo, nors jie dar tik pavieniai.

Kaip ir anekdotuose, taip ir frazeologizmuose ypač pabrėžiama viskas, kas susiję su žydu prekybininku, t.y. ◊ žydo amatas – prekyba, ◊ amžinas žydas – žydas klajoklis, kuris veža savo prekes po apylinkes ir pardavinėja, ◊ tikras žydas – tas, kuris labai įkyrus (tai vėlgi sietina su prekyba, kada žydai net ir per prievartą įperša nusipirkti nereikalingą prekę, arba labai įkyriai derasi patys), ◊ žydui įlįsti į kišenę – labai prasiskolinti, ◊ žydo turgus arba ◊ žydų pekla – didelis triukšmas, kuris irgi sietinas su prekyba, turgaus aikštės triukšmu.

Esama bent kelių frazeologizmų, kurie visiškai neturi bendrų etnokultūrinių bruožų su tais, kurie ryškinami anekdotuose, tačiau tarp savęs yra panašios reikšmės ir vartojami kalbant apie miegą, snaudulį: ◊ žydas lenda / žydas lenda į akį – ima miegas, ◊ žydai pavažiuodo – sakoma, kai kas nors snaudžia, ◊ žydus vežioti – snausti, ◊ žydas tąso už nosies – ima miegas, ◊ ne į žydų kapus nuvežė – sakoma apie ilgai miegantį.

Tai ko neperėmė anekdotai, yra užfiksavę frazeologiniai junginiai. Jų reikšmės itin skirtingos, tačiau visgi liudija apie to meto lietuvių požiūrį į žydus. Šios grupės frazeologizmai gali būti skirstytini į neutralius ir ženkliai konotuotus. Prie neutraliųjų skirtini ◊ žydo arklys – laumžirgis, ◊ žydo dūšia – peteliškė, ◊ žydą pakarti – taip vadinamas žaidimas, kai metamas akmenukas vandens paviršiumi, ◊ žydo kąsniais – dideliais gabalais snigti, ◊ žydų poternyčia – iš karklo žievelių nupintas žaislas, ◊ per žydo utį – truputį, ◊ žydo pupose – niekur, niekada. Konotuoti yra tada, kai kalbama apie žmogaus būdą, gyvenseną ir pan. Tokie frazeologizmai kartais pradedami lyginamuoju žodeliu kaip: ◊ kaip žydo bezmėnas – apie neteisingą, ◊ kaip žydas Kalvarijoje – apie labai lakstantį, ◊ kaip žydas kryžiaus – apie ko nors bijantį, ◊ kaip amžinas žydas – apie nuolat judantį, nepastovų, ◊ atbulinis žydas – atbulas žmogus, ◊ pusantro žydo – apygirtis žmogus, ◊ žydo karvė – netinkamo elgesio mergina, ◊ iki žydo pusryčių – apie nesugyvenamą moterį, ◊ žydo malkas pjausto – prastai gyvena.

___________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)

Iki XX a. anekdotų žanras Lietuvoje nebuvo populiarus. Kaip ir kituose tautosakos žanruose, taip ir anekdotuose, buvo minimos tos populiarios tautos kaip žydai, čigonai ir vokiečiai. Pasikeitus politinei situacijai, po antrojo pasaulinio karo, į anekdotų areną atėjo rusai, čiukčiai, gruzinai, armėnai.

Anekdotuose apie kitataučius skiriami šeši akcentuotini kitoniškumai: religija, papročiai, luomų skirtybės, kalba, kuri paprastai mėgdžiojama, išvaizda ir neigiami būdo bruožai.

Negalima sakyti, kad panašiai skirstomi ir frazeologizmai, tačiau jų irgi esama apie tas tautas, su kuriomis istorinėje retrospektyvoje Lietuva turėjo sąlyčio taškų.

Anekdotų Lietuvių tautosakoje yra nepalyginamai daugiau, nei frazeologizmų, tad juos aptarsiu pirmiausia.

Nuo seniausių laikų žydai buvo populiarūs ne tik kitų tautų, bet ir lietuvių folklore. Dėl šios priežasties anekdotų ir frazeologizmų apie šią mažumą yra nemažai.

Anekdotuose apie žydus pastebima tendencija vaizduoti būdo bruožą – gudrumą, kuris, savaime suprantama, nėra labai teigiamas. Gudrumas neatskiriamas nuo vaizduojamo prekybininkų luomo: žydas – amžinas verslininkas. Visada buvo ta nuomonė, kad jis sugebės parduoti net visiškai nereikalingą, niekam tikusį ar net sugedusį daiktą kaip gerą ir dar gaus nemaža pinigų, arba kaip tik, pats pirkdamas nusiderės iki minimumo:

„Žydas derasi turguje:
– kiek kainuoja višta?
– Dešimt litų, – sumurma pardavėjas.
– Sakai, aštuonis? O atrodo kaip už šešis… Sara, bėk paimti keturis litus, duok pardavėjui du litus ir grąžos palauk.“

Neretai pajuokiamas ne tik jų gudrumas ir verslininko gyslelė, bet dar ir tikėjimas, nors tokių anekdotų maža. Čia populiari tema – apipjaustymas. Prie retai sutinkamų dalykų atsiduria ir valgymo ypatumai – iš tokių anekdotų sužinome, jog žydai nevalgo lašinių.

Ne vienas žino, jog žydų kalba lietuvišku akcentu išskirtinė dėl tariamo gerklinio „r“. Užrašant tokius anekdotus vietoj „r“ rašoma „hr“. Tokių anekdotų taip pat nemaža:

„Du žydai kalbasi:
– Žinaaai, Moiše, mano žmona tokia gehra, dahrbšti, hrūpestinga…
– Abhramai, negi viskas taip blogai, kad nohri man savo žmoną pahrduoti?“

Anekdotuose apie žydus gal šiek tiek neįtikėtinas tik vienas dalykas – esama anekdotų, kuriuose žydą apgauna čigonas, rečiau – žemaitis. Juose žydai vaizduojami labai patiklūs ir naivūs:

„Susitinka čigonas bejojantį žydą. Pradeda anuodu kalbėtis. Čigonas sako:
– Je ma, šioj gadynėj nebėr teisybės pasaulyje. Kiekvienas veizi, kaip tik kitą apgauti.
– Ui, tu tikrą teisybę kalbi. Nebėra teisybės, tik vedu du ir belikome teisingu, – sako žydas.
Valandą keliavus, čigonas sako:
– Duok man kiek pajoti, aš diktai esu pavargęs.
Na, žydas jam ir davė. Čigonas, užsėdęs ant arklio, kiek pajojęs sako:
– Je ma, pasilik tu vienas prie teisybės, aš jau jaučiu, kad ir nuo manęs teisybė pabėgo, – ir, sukirtęs arkliui per strėnas, pajojo sau.“

__________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)