Iki XX a. anekdotų žanras Lietuvoje nebuvo populiarus. Kaip ir kituose tautosakos žanruose, taip ir anekdotuose, buvo minimos tos populiarios tautos kaip žydai, čigonai ir vokiečiai. Pasikeitus politinei situacijai, po antrojo pasaulinio karo, į anekdotų areną atėjo rusai, čiukčiai, gruzinai, armėnai.
Anekdotuose apie kitataučius skiriami šeši akcentuotini kitoniškumai: religija, papročiai, luomų skirtybės, kalba, kuri paprastai mėgdžiojama, išvaizda ir neigiami būdo bruožai.
Negalima sakyti, kad panašiai skirstomi ir frazeologizmai, tačiau jų irgi esama apie tas tautas, su kuriomis istorinėje retrospektyvoje Lietuva turėjo sąlyčio taškų.
Anekdotų Lietuvių tautosakoje yra nepalyginamai daugiau, nei frazeologizmų, tad juos aptarsiu pirmiausia.
Nuo seniausių laikų žydai buvo populiarūs ne tik kitų tautų, bet ir lietuvių folklore. Dėl šios priežasties anekdotų ir frazeologizmų apie šią mažumą yra nemažai.
Anekdotuose apie žydus pastebima tendencija vaizduoti būdo bruožą – gudrumą, kuris, savaime suprantama, nėra labai teigiamas. Gudrumas neatskiriamas nuo vaizduojamo prekybininkų luomo: žydas – amžinas verslininkas. Visada buvo ta nuomonė, kad jis sugebės parduoti net visiškai nereikalingą, niekam tikusį ar net sugedusį daiktą kaip gerą ir dar gaus nemaža pinigų, arba kaip tik, pats pirkdamas nusiderės iki minimumo:
„Žydas derasi turguje:
– kiek kainuoja višta?
– Dešimt litų, – sumurma pardavėjas.
– Sakai, aštuonis? O atrodo kaip už šešis… Sara, bėk paimti keturis litus, duok pardavėjui du litus ir grąžos palauk.“
Neretai pajuokiamas ne tik jų gudrumas ir verslininko gyslelė, bet dar ir tikėjimas, nors tokių anekdotų maža. Čia populiari tema – apipjaustymas. Prie retai sutinkamų dalykų atsiduria ir valgymo ypatumai – iš tokių anekdotų sužinome, jog žydai nevalgo lašinių.
Ne vienas žino, jog žydų kalba lietuvišku akcentu išskirtinė dėl tariamo gerklinio „r”. Užrašant tokius anekdotus vietoj „r“ rašoma „hr“. Tokių anekdotų taip pat nemaža:
„Du žydai kalbasi:
– Žinaaai, Moiše, mano žmona tokia gehra, dahrbšti, hrūpestinga…
– Abhramai, negi viskas taip blogai, kad nohri man savo žmoną pahrduoti?“
Anekdotuose apie žydus gal šiek tiek neįtikėtinas tik vienas dalykas – esama anekdotų, kuriuose žydą apgauna čigonas, rečiau – žemaitis. Juose žydai vaizduojami labai patiklūs ir naivūs:
„Susitinka čigonas bejojantį žydą. Pradeda anuodu kalbėtis. Čigonas sako:
– Je ma, šioj gadynėj nebėr teisybės pasaulyje. Kiekvienas veizi, kaip tik kitą apgauti.
– Ui, tu tikrą teisybę kalbi. Nebėra teisybės, tik vedu du ir belikome teisingu, – sako žydas.
Valandą keliavus, čigonas sako:
– Duok man kiek pajoti, aš diktai esu pavargęs.
Na, žydas jam ir davė. Čigonas, užsėdęs ant arklio, kiek pajojęs sako:
– Je ma, pasilik tu vienas prie teisybės, aš jau jaučiu, kad ir nuo manęs teisybė pabėgo, – ir, sukirtęs arkliui per strėnas, pajojo sau.“
__________________________
Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:
Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)