Lietuvių tautosakoje ir kultūroje labai didelė anekdotų grupė yra čigonai ir jų etnokultūriniai savitumai. Anekdotus apie čigonus iš esmės galima suskirstyti į penkias grupes, arba, kitaip sakant, skirti penkis jų etnokultūrinius kitoniškumus: a) klastą, gudrumą ir apsukrumą, b) vagiliavimą, c) būrimą ir ateities numatymą, d) derėjimąsi ir e) laikyseną tikėjimo dalykuose.
Bene daugiausia anekdotų (tiek tautosakinių, tiek šių dienų) yra apie tai, kaip čigonas sugeba apgauti paprastą žmogelį ir net žydą, gudrumu moka iškovoti sau laisvę, apsukrumu ir sukčiavimu įgyti svetimus daiktus, maistą ar gyvulius, taip pat išsisukti iš keblių situacijų:
„Viena boba labai norėjo žuvų. Atėjo kartą čigonas ir sako:
– Aš tau duosiu žuvų, tik pasiimk duonos kepalą.
Ir eina. Priėjo ežerą. Čigonas sako:
– Gal tu privargai, duok, aš panešiu.
Šeimininkė atidavė duoną čigonui. Prieina prie ežero, čigonas atsigula ir laka vandenį:
– Pirma išgerkim sunką, tada žuvis valgysim.
Boba nusispjovė ir nuėjo, o čigonui duona ir liko.“
Gausi anekdotų grupė apie čigonų vagiliavimus. Dalyje jų pasakojama, kaip čigonai sugeba gudrumu pasisavinti ne savo daiktus, arba, užklupti vagiant, pasiteisinti. Kita anekdotų dalis liudija apie čigonų mokėjimą gudrauti net teismų metu:
„Teismas teisė čigoną už vagystę. Prokuroras pareikalavo duoti čigonui dvejus metus kalėjimo. Kada teismas suteikė čigonui paskutinį žodį prašyti, ko jis norėtų, čigonas tarė:
– Aš, tamsta teisėjau, nieko neprašau, o prokuroras prašo dviejų metų, tai ir duokite jam.“
Nors kai kada nenurodoma, ką konkrečiai čigonas pavogė, tačiau dažniausiai tai būna lašiniai, duona, arklys, rečiau karvė.
Didžioji dalis anekdotų, kaip bebūtų keista, yra apie čigonus vyrus ir tik vos keletas apie čigones. Apie jas pasakojama tais atvejais, kai norima pabrėžti jų neva turimas galias ir iš to pasišaipyti. Būrimas iš delno, ateities spėjimas anekdotuose suvokiamas kaip paslauga, už kurią dargi reikia ir sumokėti. Neretai čigonės išburia netiesą, bet už tai gauna atpildą. Šių dienų anekdotuose apie būrimus labiau pajuokiamas čigonių neapdairumas ir žioplumas:
„Prie vyruko stotyje prikimba čigonė ir ima greitakalbe berti:
– Oi, brangusis, duok rankelę, pabursiu, išbursiu, ateitį pasakysiu, viską sužinosi, nieko nepameluosiu, tikrą teisybę išklosiu, tikrai nesigailėsi.
Vyrukas atkiša ranką, čigonė ją sugriebia ir iškart ima tarškėti toliau:
– Oi, brangusis, matau tavo ateitį … baisi ateitis baisi… Tave laikys narve, paskui pjaus, odą tau nulups, paskui ketvirčiuos, į gabalus sukapos, oi tu siaube, baisi nelaimė tavęs laukia!!!
Vyrukas pasižiūri į ranką ir sumurma:
– Oi, aš gi pirštinę pamiršau nusiimti…“
Labai maža anekdotuose čigonų derėjimosi, priešingai nei anekdotuose apie žydus. Sprendžiant iš pasakojimų, jie labiau linkę pavogti, atimti, pasisavinti, nei pelnytai įgyti ar suderėti. O jei ir suderi, tai vėlgi klasta ir apgaule, kuri slypi derybų tekste – viskas suprantama taip, kaip pasakoma.
Tikėjimo dalykuose čigonai pasitelkia gudrybę. Jei einama išpažinties, tai tik dėl to, kad „atpirktų“ vagystę, kurią yra padarę. Paaiškėja ir tai, kad čigonai nemoka kalbėti maldų, kas jiems nėra problema – jie tokiose situacijose puikiai išsisuka gudrumu. Dažnu atveju visai neaišku, ką čigonai tiki. Anekdotais tai nepamirštama pajuokti:
„Eina čigonas išpažinties. Kunigas klausia:
– Kokio tu tikėjimo, čigone?
– O kokio ponui reikia?“
Nelabai įmanoma rasti etnokultūrinių atitikmenų frazeologizmuose apie čigonus, nes ir pačių frazeologizmų tėra vos keletas. Akcentuotina tampa kalba, o tiksliau – mokėjimas sklandžiai ir daug kalbėti, įkalbėti, įtikinti (◊ čigonės liežuvis – sakoma apie mokantį kalbėti).
___________________________
Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)