Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoje (II dalis)

Stipriausia romano vieta galėtų būti meilės peripetijos (trikampiai) ir jausmai bei emocijos (juk tai meilės romanas). Meilės trikampiu prasidėjęs pasakojimas baigiasi jo suskilimu, tačiau tai ne vienintelė intriga – Prancūzijoje susidaro dar bent keli meilės trikampiai ir net keturkampis (Žanas Polis, jo žmona, Giedrė ir Eugenijus), kurie iškelia viešumon pavydą, kandžius žvilgsnius, užgaulias frazes („- Žinoma, juk tokia brangi viešnia, – šypsodamasi tiesiai vyrui į akis, vėl įgėlė Mišelė.“ ) – žodžiu visas emocijas, kurios reiškia meilę, aistrą, simpatiją artimam žmogui ir nurodo jo „turėjimą“ / priklausymą vienai iš moterų. Jausmai romane visiškai aiškūs, nedviprasmiški, o abejonių momentais visada yra komentaras, kurį skaitytojas supras ir įvertins:

„Giedrė užsidegusi papasakojo apie savo šeštadieninę ekskursiją su naujaisiais draugais. Priėjusi „Litanie en Lituanie“ epizodą ji pastebėjo, kad draugužis apsiniaukė.
-Kas nors ne taip? – ji apsimetė susirūpinusi, nors iš tiesų jautėsi pergalingai. Ji puikiai suprato, kad Žaną Polį kankina tai, jog ji jam nepriklauso ir jis negali jos turėti.“

Tenka pastebėti, kad romanas, priklausantis populiariajai literatūrai, negali „pasigirti“ veiksmų / įvykių gausa, kurie paprastai yra tokios literatūros varomoji jėga. Išvykas į gamtą su studijų draugais, keliones po Paryžiaus gatves ir lankytinus objektus bei paskaitų lankymą nesinorėtų vadinti nutikimais. Ko gero, „Prancūziškas romanas“ yra būtent tas populiariosios literatūros tekstas, kuriame daugiau sentimentalumo, bet mažiau veiklos, daugiau erdvės aprašymo, gyvenimo buities ir savęs suvokimo, nei nuotykių.

Kita vertus, labai gilių prasmių jame nerasime. Romanas kaip tik toks, kuriame nekuriama simbolika ar gilesnė potekstė, mažai tenukrypstama nuo siužeto (vos viena kita kelionė, skirta atskleisti Prancūzijos visumos vaizdą), tačiau jam būdinga savita lektūra (pavyzdžiui dialoguose: „- Nusipenėjęs buržujus! / – Sovietinė hetera! / – Pirdžius! / – Snarglė!“ ), daugybiniai tų pačių scenų vaizdai (sekso scenos, gyvenimo bendrabutyje aprašymas, studijos), kurie kuria monotoniją ir ištęstumą.

Labiausiai į akis romane krenta daugybinės meilės scenos, kurios dažnu atveju primena techniką, nei tikrąją meilę. Gal teisingai yra pasakyta, kad tokius dalykus gali papasakoti tik labai profesionalūs rašytojai, jaučiantys žodžio svorį, nes priešingu atveju meilė bus suvulgarinta ir nužeminta. Detalių gausa „kas ir kaip“ romaną verčia ne tik erotiniu, bet dargi priartina prie pornografinio turinio rašinių. Keistas faktas, jog knygos paantraštė apsiriboja tik vienu žodžiu „romanas“, bet pavyzdžiui ne „erotinis meilės romanas“ (juk tikroji meilė nerandama, o gal jos ir nėra), kaip tai yra pažymima kitos populiariosios literatūros atstovės Daivos Vaitkevičiūtės meilės romane „Pasimatymas su žudiku“.

Visgi, nereiktų manyti, kad meilės scenos iš šios rūšies romanų turėtų būti išbrauktos, ar apie jas užsiminta vos keliais žodžiais, kaip tai yra daroma Barbaros Cartland romanuose. Lietuviškieji meilės romanai tikriausiai netektų pusės savo skaitytojų, jei juose liktų tik veiksmas, meilės trikampiai ir sentimentai, jei tekstas virstų pasaką primenančia istorija, o veikėjos lyg „amžinųjų siužetų“ herojės (Pelenė, Miegančioji Gražuolė, Snieguolė ir kt.) sulauktų tik laimingos pabaigos. Pukelytės meilės romanas deramai atspindi šiuolaikinį žmogų ir jo giliausius troškimus: laimės, meilės siekį, bet iki laimingos pabaigos dar toli, todėl herojei paliekama viltis ir atveriamas prasmingesnio gyvenimo etapas.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė”
Populiarioji lietuvių literatūra
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (II dalis)

Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoje (I dalis)

ina-pukelyte-prancuziskas-romanas Kai Lietuvos moterys persisotino primityviais siužetais paremtų „rožinių“ Barbaros Cartland romanų, 1995 – aisiais metais Alma Littera leidykla ėmė leisti „Lietuvių meilės romanų“ seriją. Nuo tada ir prasidėjo šių romanų antplūdis, prigijęs mūsų visuomenėje, ko gero, ne veltui – juose mažiau sentimentalumo, siužetai ne tokie primityvūs ir banalūs, o be to, pačios romanų herojės mums labai savos ir artimos.

2000 – taisiais metais populiariosios literatūros erdves papildė Ina Pukelytė, parašiusi „Prancūzišką romaną“. Tai pirmoji šios autorės, tuo metu gyvenusios Leipcige ir studijavusios teatrologiją, knyga. Dabar I. Pukelytė – Kauno valstybinio akademinio dramos teatro vadovė. Autorė studijavo ne viename universitete, septynerius metus gyveno užsienyje, Vokietijoje įgijo mokslų daktaro vardą ir prieš porą metų sugrįžo į Lietuvą.

„Prancūzišku romanu“, skirtu svajoklei, bandoma atskleisti skaudžią Lietuvai emigracijos problemą, pažvelgti į jauną moterį su skaidriu liūdesiu ir aprašyti ne veltui prabėgusių metų patirtis svetur. Romanas, gimęs iš idėjos („Romano idėja gimė labai paprastai: tuo metu auginau vaiką, turėjau daug laisvo laiko – žiūrėjau įvairius serialus ir pamaniau, kodėl gi man neparašius šmaikščios ir ironiškos istorijos apie moters gyvenimą, kuri patiktų moterims ir būtų skaitoma.“), pasakoja skaudžią jaunos studentės, išvažiavusios į svetimą šalį, kurioje susidūrė su visiškai kitokiu pasauliu, gyvenimą. Romano herojė Giedrė – jauna smalsi mergina, – pajutusi Vakarų visuomenės trauką, įsigeidžia atsidurti toje nepažįstamoje terpėje. Palikusi savo šeimą ir buvusį vaikiną Eugenijų, ji iškeliauja studijuoti į Prancūziją, kurioje jos jau laukia dėstytojas – globėjas Žanas Polis. Atvykusią pas mylimąjį ją pirmiausia pribloškia materialinė gerovė, didelis kontrastas su gimtąja šalimi, kuri nuolat „primena“ apie nenusikratomus „sovietiqus“ kompleksus. Antroji realybė veriasi dar skaudesniu pavidalu – 25 – erių metų Giedrė svečioje šalyje turi gyventi ne tik kad su savo meilužiu, bet ir jo žmona vadinamojoje „prancūziškoje šeimoje“. Ilgainiui lietuvaitė suvokia, kad gyvenimas užsienyje ne mažiau sunkus ir sudėtingas, o skausmingi santykiai šioje šeimoje veda tik į aklavietę – Žanas Polis, buvęs jos meilužis ir globėjas, niekada nesiryš palikti savo žmonos (nors jie ir neturi vaikų, o jis beprotiškai myli Giedrę) ir keisti gyvenimo būdo dėl laikinų pokyčių ir epizodinės meilės. Galop herojė grįžta į Lietuvą, prancūzų pora vėl įsisavina įprastus žmonos ir vyro vaidmenis. Nors Giedrės svajonės dūžta, visų gyvenimai pasikeičia, tačiau įgyta patirtis padeda herojai subręsti.

Nesudėtingu siužetu gvildenamos gana svarbios emigracijos, adaptacijos kitoje šalyje, vogtos meilės, šeimos irimo problemos, ir visgi, romanas nepretenduoja tapti rimtąja literatūra, nors psichologizmo jame tikrai netrūksta. „<…> savo romaną kūriau tokiam pat žmogui kaip aš, kurį po daugelio metų domins šių laikų detalės. Kita vertus, norėjau, kad romanas būtų skaitomas, todėl rinkausi lengvą turinį ir formą. Aš nepretendavau į kažkokį ypatingą meną, o tiesiog rašiau „skaitalą“. Svarbiausia man buvo įsitikinti, kad sugebu įdomiai papasakoti, jog mano knyga gali būti skaitoma.“ , – sako autorė. Skaitytoją romanas išties patrauks prancūziško kolorito detalėmis (prabangūs automobiliai, dideli atstumai, įtemptas gyvenimo ritmas, laisvesnis mąstymas, saldus prancūzų mandagumas, kuris nėra tikroji vertybė – tai tik žaidimas, etiketo normos, savitas gyvenimo būdas ir įpročiai: kavinukių gausa ir dažni kavos gėrimo ritualai), lengvu (nors kartais priverčiančiu susimąstyti) turiniu, įdomiu, dėmesį kaustančiu (bet vietomis gal kiek ištęstu) pasakojimu. Ir tai tikrai dar ne viskas, kuo pasižymi Inos Pukelytės knyga.

Pirmiausia, romanas spinduliuoja ne iš piršto laužta gyvenimiška patirtimi, kuri šiandieniniam jaunimui, nors ir nusikračiusiam sovietinės sistemos primestų – kompleksų balasto, yra nepaneigiamai artima. Šis artimumas ir atpažįstamo gyvenimo modelis tikriausiai ir yra viena iš priežasčių, kodėl kūrinys toks populiarus ir skaitomas. Romane maža Lietuviško gyvenimo aktualijų, tačiau vaizdžiai iš detalių skleidžiasi Vilniaus ir Kauno panorama („Ji pamažėl slinko į priekį, dairėsi į tamsius parduotuvių langus, klausėsi tylaus gatvės bruzdesio, tolėliau pravažiuojančių mašinų gausmo. Viskas atrodė nyku, apmirę, vien tik rudeniškai nušvitę liepų lapai regėjos lyg ištrūkę iš slegiančios miesto erdvės..“  / „Autostradoje <…> žiūrėjo į prošal lekiančius rudens laukus ir bandė atmintyje užfiksuoti jų saulėtą virpesį. Tačiau Žiežmarių kalvelė, Bačkonių miškas, Elektrėnų daugiaaukščiai, Vievio ortodoksų bažnyčia liejosi į vieną, taip ir neįsirėždami pasąmonėje.“ ), sunkus to meto socialinis gyvenimas. Ir visgi, minimumą veiksmų mums įprastoje ir gerai atpažįstamoje aplinkoje romane kompensuoja herojė lietuvaitė, kuri net ir toli nuo namų sugeba išlikti tokia, kokia iš tikrųjų yra, ir tuo didžiuotis.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė”
Populiarioji lietuvių literatūra
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (II dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (II dalis)

Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė”

Anglų rašytoja Barbara Cartland, gimusi 1901 – ųjų metų liepos 9 dieną Londone ir mirusi 2000 – ųjų gegužės 21 – ąją, dar žinoma kaip Marija Barbara Hamiltona Cartland – meilės romanų autorė.  Meilės romanus, kurių per visą savo gyvenimą parašė 723, galima laikyti šio žanro klasika. Ji buvo vaisingiausia autorė per visą Britanijos istoriją. Dėl jų geriausiai žinoma kaip „romantiškų romanų karalienė“. Pirmąjį romaną paskelbė 1923 (Jig-Saw) ir iškart nutraukė veiklą. Nuo 1970-ųjų iki 1990-ųjų pasiekė pasaulio rekordą per metus išleisdama apie dvi dešimtis meilės romanų, todėl 1972 metais buvo įtraukta į Gineso rekordų knygą. Taip pat buvo suteiktas Britų Imperijos Damos titulas. Ji išties pasiekė neįtikėtiną karjeros aukštumą parašydama šitiek knygų vienintele tema – meilė, kurios buvo išverstos į 36 pasaulio kalbas.

Barbaros Cartland meilės romanus mėgo princesė Diana. Tokiems romanams kurti būtinos tam tikros visuomeninės sąlygos: luominė, turtinė nelygybė, aristokratija. Šiuo požiūriu Anglija yra ideali šalis. Būtent toks vietos koloritas ir skleidžiasi romane „Žavioji melagė“.

Romano centre veikia dvi tos pačios giminės šeimos: kapitonas Veikefildas vedęs ponią Veikefild ir šios pusseserė Karolina, ištekėjusi už turtingo grafo Reivensdeilo, kuris jai tiktų labiau į tėvus, nei į vyrus. Abi šeimos labai skirtingos: Veikefildų – paremta stipriu meilės ryšiu ir abipuse ištikimybe, bet nėra pasiturinti, o grafo šeima sudaryta turtiniu pagrindu, bet joje nėra meilės. Toks materijos ir vertybių išskyrimas būdingas romano intrigai kurti. Veiksmas prasideda tada, kai abi pusseserės pagimdo dukras ir abi jas pavadina tuo pačiu vardu – Noela ir Noeli (dėl atskyrimo), Karolina susilaukia vėliau ir sūnaus Lindono, kurį tik pagimdžiusi palieka vyrui, o pasiėmus dukrą pabėga su dailiu, „žodžio meistru“ ir moterų viliotoju kapitonu de Arsi Feirbunu. Šis siužeto vingis taip pat tipinis tradicinio meilės romano istorijoje kaip tam tikra ribinė situacija – privalomas pasirinkimas tarp meilės ir jau anksčiau pasirinktos turtinės gerovės. Šįkart veikėja buvusią dvasinę tuštumą užpildo meile, tačiau pilnatvės jausmo nepatiria, nes, regis, meilė vienpusė. Taigi, Karolina su dukra keliauja po Europą, skursta, nes de Arsis, užkietėjęs lošėjas, pralošia visus turimus ir neturimus pinigus. Ir štai, po 18 metų, t.y. kai abi Noelos jau suaugusios, Karolina su dukra, sirgdamos karštine, pasibeldžia į pusseserės duris, kur gyvenimas taip pat pasikeitęs (pastarosios vyras miręs, o ši su Noela jau yra pardavusios viską, ką galima, kad tik būtų už ką nusipirkti maisto). Staiga romanas įgauna pagreitį, vienas įvykis ima sekti kitą: nuo šiltinės miršta abi viešnios ir Noelos mama. Mergina po skaudžios netekties sulaukia naujo svečio – Džaspero Reiveno, Noeli pusbrolio, kurį siuntė jos brolis Lindonas, nes po savo tėvo mirties panoro susirasti seserį, kurios niekada nėra matęs. Užsimezga intriga, kai dėl absoliutaus panašumo Noelai pasiūloma apsimesti Noeli ir vykti į Londoną. Ši, be abejo, neturėdama kito pasirinkimo (nes jau praktiškai neturi ką valgyti, yra tokia lieknutė, jog auklė jai siaurina sukneles beveik kasdien) sutinka apsimesti. Naujasis brolis po truputį ima merginą pamilti, bet turėdamas omeny, jog ji jo sesuo ir jokie kitokie ryšiai tarp jų negalimi, bando Noelą ištekinti už nemylimo vyro, daug metų už ją vyresnio ir netgi jau kartą išsiskyrusio. Noela, auklėta kaip tikra dama, gina savo įsitikinimus – be meilės ji netekės. Prie viso to dar prisideda viena konfliktinė situacija, kai ją ima šantažuoti tas pats Džasperas Reivenas. Jis trokšta pinigų ir garbės, todėl sumano apiplėšti Lindoną (nors, iš tiesų, net ir nužudyti), o Noela turinti jam padėti. Pajutus meilę Lindonui, jį perspėja dėl blogų pusbrolio kėslų ir taip išgelbsti jam gyvybę. Prasideda romano atomazga: galiausiai yra išsiaiškinama visa tiesa apie apgavystę, Lindonas veda Noelą ir išvyksta povestuvinės kelionės po Europą. Kaip ir būdinga meilės romanams – viskas baigiasi ne tik labai gerai, bet ir laiminga santuoka, kuri paremta tikra meile.

Taigi šis meilės romanas pretenduoja būti priskirtas tradicinių meilės romanų grupei, nes romanas apie meilę, gimusią tarp jaunos ir neturtingos, bet labai išsilavinusios merginos, ir turtus paveldėjusio jaunojo grafo; arba net ir šeimos romanų grupei dėl to, kad romane veikia tik dvi šeimos kaip pavyzdiniai modeliai (geras ir blogas), šeima, sukurta meilės pagrindu, suvokiama kaip vertybė. Romanas iš dalies atitiktų ir pasakos scenarijų, kuriame intriga pinama tarp žemojo ir pasiturinčių visuomenės sluoksnių, kuriuose paprastai yra įsitvirtinęs vyras. Be to, romane kaip ir pasakoje jauna mergina „tampa tuo, kuo nėra“ (šiuo atveju užima kitos vietą), sutinka idealų partnerį, ji įsimyli jį, jis ją, abu išgyvena itin stiprius jausmus (tik šioje vietoje vietoj kokios nors blogos pamotės įsiterpia jaunojo pusbrolis), ištveria likimo išbandymus ir galiausiai, įrodę ištikimybė, meilę ir pagarbą, susituokia. Nors meilės istorijoms ir nebūdingos smurto scenos, bet šiame romane tai įvyksta kaip neišvengiamas priešiškai nusiteikusio giminaičio pašalinimas. Vestuvės ir laiminga pabaiga – tai taip pat labai artima pasakos scenarijui.

Meilės romane labai maža buitiškumo, tačiau daug emocijų, aistrų, aiškių jausmų, stipri intriga, gvildenamos problemos nėra sudėtingos. Čia nesuskaičiuojama gausybė įvykių ir visi jie greitu tempu rikiuojasi vienas po kito, leisdami patirti ribines būsenas. Maža siužeto atsišakojimų, visiškai nėra simbolikos ar gilesnės prasmės. Meilės romanas, atstovaudamas populiariąją literatūrą, yra atsvara kasdienybės pilkumui, buitiškumui, ir kartu suteikia rožinio gyvenimo iliuziją.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Populiarioji lietuvių literatūra
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (I dalis)
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (II dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (II dalis)

Populiarioji literatūra. Meilės romanas

Meilės romanas, kurio ištakos siekia antiką, populiarus išlieka ir šiomis dienomis. Pasak Elenos de Strozzi, „Galbūt pasakojimas apie Asirijos karaliaus Nino meilę Semiramidei, sukurtas I a. pr. Kr., ir yra pirmas meilės romanas.“  Meilės tema, būdama sena kaip pasaulis, pasiekia amžinybės aukštumas ir tampa nemari, kai apie tai parašoma istorija.

Susidaro įspūdis, kad meilės literatūra Lietuvoje tarsi neturi savo tyrinėjimo tradicijos, todėl kritikų yra ignoruojama. Lietuvių literatūros enciklopedijoje, išleistoje 2001- aisiais metais nėra nė vieno žodžio apie tai, kas yra meilės ar jausmų literatūra kaip žanras, tarsi jos nė nebūtų (tačiau keisčiausia, kad V. Kubiliaus nuomone, lietuviai turi pornografinę literatūrą). Taip greičiausiai yra todėl, kad Lietuvoje nėra šio žanro tyrinėjimo tradicijų, nelabai aiškūs ir vertinimo kriterijai. Pasaulyje situacija visai kita: jau yra susiformavę žanro dėsniai, o meilės romanų rašytojai yra netgi labai gerbiami ir vertinami, apdovanojami premijomis ir titulais (Barbaros Cartland pavyzdys).

Meilės literatūros gaires, galima sakyti, yra aptaręs tik G. Viliūnas straipsnyje „Jausmų bangomis, svajonių burėmis“ . Čia jau randamas tokios literatūros apibrėžimas, išskiriami būdingi bruožai. Pasak G. Viliūno, „šio žanro pagrindas – melodramiška meilės istorija. Čia apsieinama be smurto scenų, vaizduojama dažniausiai pasiturinčių visuomenės sluoksnių buitis, siužetai, panašiai kaip pasakose, visada baigiasi laimingai. Neretai naudojamas Pelenės archetipas: neturtinga, beglobė mergina ar jauna moteris sulaukia savo svajonių princo.“  Iš esmės, meilės romanų autoriui svarbu keliais pirmaisiais sakiniais sukurti intrigą, pritraukti skaitytojo dėmesį ir nebepaleisti.

Įdomų ir gana panašų meilės romano „receptą“ prieš 50 metų „Laiškuose nepažįstamajai“ yra nurodęs prancūzų rašytojas Andrė Morua: „Paimkite jauną dailią mergelę. Po didelių negandų suteikite jai galimybę sutikti išrinktąjį. Parinkite jai į varžoves lemtingą moterį. Ilga kova. Daugybė peripetijų. Paskutinę minutę dorybė triumfuoja. Pagardinkite visą tai įvairiomis jausmingumo dozėmis, atsižvelgdami į skaitančios publikos skonį.“ . Išties toks apibrėžimas primintų vieną iš skaitytojui puikiai žinomų pasakų motyvų, apie ką kalba ir G. Viliūnas. Atpažinus pasakos simboliką (Pelenės, Miegančiosios Gražuolės, Snieguolės, Raudonkepuraitės, Rupunzelos ir kt.), lengvai galima konstruoti romano kontekstą.

Tai, žinoma, labiau į moteriškąją auditoriją orientuota lektūra parašyta moterų moterims, padedanti lengviau įveikti psichologines problemas nestabiliame šiuolaikiniame pasaulyje, todėl jai galima priskirti kompensuojamąją reikšmę. Tai ir istoriškai susiklosčiusi tradicija. Pasak Dalios Teišerskytės, „meilės romanai, meilės serialai svarbūs todėl, kad jie daro įtaką individo ir socialinės grupės santykiams.“ . Meilės romanų herojų tikslai yra tie patys, kaip ir realių žmonių: jie trokšta materialių dalykų, kovoja su visuomenės normomis, reprezentuoja idealus ir lūkesčius, ieško idealaus partnerio, tikisi viską nugalinčios meilės, siekia darnių šeimos santykių. Lygiai taip pat ir meilės romanams, kur nuolat susitinka gerosios ir blogosios jėgos, būdinga sekti įvykius iki laimingos pabaigos.

________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė”

Populiarioji lietuvių literatūra

Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (I dalis)

Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (II dalis)

Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (I dalis)

Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (II dalis)

——————

NAUDOTA LITERATŪRA

Naujausioji lietuvių literatūra
Dalia Teišerskytė. Skaitymas – mada, snobizmas ar būtinybė?
Su meile apie meilės knygas