Stipriausia romano vieta galėtų būti meilės peripetijos (trikampiai) ir jausmai bei emocijos (juk tai meilės romanas). Meilės trikampiu prasidėjęs pasakojimas baigiasi jo suskilimu, tačiau tai ne vienintelė intriga – Prancūzijoje susidaro dar bent keli meilės trikampiai ir net keturkampis (Žanas Polis, jo žmona, Giedrė ir Eugenijus), kurie iškelia viešumon pavydą, kandžius žvilgsnius, užgaulias frazes („- Žinoma, juk tokia brangi viešnia, – šypsodamasi tiesiai vyrui į akis, vėl įgėlė Mišelė.“ ) – žodžiu visas emocijas, kurios reiškia meilę, aistrą, simpatiją artimam žmogui ir nurodo jo „turėjimą“ / priklausymą vienai iš moterų. Jausmai romane visiškai aiškūs, nedviprasmiški, o abejonių momentais visada yra komentaras, kurį skaitytojas supras ir įvertins:
„Giedrė užsidegusi papasakojo apie savo šeštadieninę ekskursiją su naujaisiais draugais. Priėjusi „Litanie en Lituanie“ epizodą ji pastebėjo, kad draugužis apsiniaukė.
-Kas nors ne taip? – ji apsimetė susirūpinusi, nors iš tiesų jautėsi pergalingai. Ji puikiai suprato, kad Žaną Polį kankina tai, jog ji jam nepriklauso ir jis negali jos turėti.“
Tenka pastebėti, kad romanas, priklausantis populiariajai literatūrai, negali „pasigirti“ veiksmų / įvykių gausa, kurie paprastai yra tokios literatūros varomoji jėga. Išvykas į gamtą su studijų draugais, keliones po Paryžiaus gatves ir lankytinus objektus bei paskaitų lankymą nesinorėtų vadinti nutikimais. Ko gero, „Prancūziškas romanas“ yra būtent tas populiariosios literatūros tekstas, kuriame daugiau sentimentalumo, bet mažiau veiklos, daugiau erdvės aprašymo, gyvenimo buities ir savęs suvokimo, nei nuotykių.
Kita vertus, labai gilių prasmių jame nerasime. Romanas kaip tik toks, kuriame nekuriama simbolika ar gilesnė potekstė, mažai tenukrypstama nuo siužeto (vos viena kita kelionė, skirta atskleisti Prancūzijos visumos vaizdą), tačiau jam būdinga savita lektūra (pavyzdžiui dialoguose: „- Nusipenėjęs buržujus! / – Sovietinė hetera! / – Pirdžius! / – Snarglė!“ ), daugybiniai tų pačių scenų vaizdai (sekso scenos, gyvenimo bendrabutyje aprašymas, studijos), kurie kuria monotoniją ir ištęstumą.
Labiausiai į akis romane krenta daugybinės meilės scenos, kurios dažnu atveju primena techniką, nei tikrąją meilę. Gal teisingai yra pasakyta, kad tokius dalykus gali papasakoti tik labai profesionalūs rašytojai, jaučiantys žodžio svorį, nes priešingu atveju meilė bus suvulgarinta ir nužeminta. Detalių gausa „kas ir kaip“ romaną verčia ne tik erotiniu, bet dargi priartina prie pornografinio turinio rašinių. Keistas faktas, jog knygos paantraštė apsiriboja tik vienu žodžiu „romanas“, bet pavyzdžiui ne „erotinis meilės romanas“ (juk tikroji meilė nerandama, o gal jos ir nėra), kaip tai yra pažymima kitos populiariosios literatūros atstovės Daivos Vaitkevičiūtės meilės romane „Pasimatymas su žudiku“.
Visgi, nereiktų manyti, kad meilės scenos iš šios rūšies romanų turėtų būti išbrauktos, ar apie jas užsiminta vos keliais žodžiais, kaip tai yra daroma Barbaros Cartland romanuose. Lietuviškieji meilės romanai tikriausiai netektų pusės savo skaitytojų, jei juose liktų tik veiksmas, meilės trikampiai ir sentimentai, jei tekstas virstų pasaką primenančia istorija, o veikėjos lyg „amžinųjų siužetų“ herojės (Pelenė, Miegančioji Gražuolė, Snieguolė ir kt.) sulauktų tik laimingos pabaigos. Pukelytės meilės romanas deramai atspindi šiuolaikinį žmogų ir jo giliausius troškimus: laimės, meilės siekį, bet iki laimingos pabaigos dar toli, todėl herojei paliekama viltis ir atveriamas prasmingesnio gyvenimo etapas.
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė”
Populiarioji lietuvių literatūra
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (II dalis)