Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (I dalis)

LYGINIMAS SU INOS PUKELYTĖS ROMANU „PRANCŪZIŠKAS ROMANAS“.

daiva-vaitkeviciute-pasimatymas-su-zudiku1Pasimatymas su žudiku“ – tai dar vienas lietuvių meilės romanas, priklausantis populiariosios literatūros lobynui.

Autorė Daiva Vaitkevičiūtė, parašiusi keletą šiuolaikiškų meilės romanų („Monikai reikia meilės“, „Moterys meluoja geriau“), imasi pasakoti erotišką, kiek šiurpoką ir ironijos kupiną istoriją, kurios veikėjai – šių dienų žmonės: stiprūs, veiklūs, valdantys pinigų pasaulį ir gerai pažįstantys juos supančią aplinką.

Romanas imamas pasakoti tradiciškai įvedant meilės trikampį kaip ir Inos Pukelytė romane. Po nepavykusios eilinės meilės istorijos, kai herojė Sibilė Gorskytė (vardas nelietuviškas, nors romane pasakojamoji istorija, vietovės ir realijos gerai atpažįstamos), išsiskyrusi su ją apgaudinėjusiu Gerimantu, sėda į savo automobilį ir pašėlusiu greičiu lekia namo į Vilnių, tačiau visai atsitiktinai tampa užsakomosios žmogžudystės liudininke. Nuo šios vietos meilės romanas (vertėtų suabejoti, ar tikrai meilės, jei tiek daug romane kriminalo) pagauna pagreitį: žudikas ir jo gauja ima persekioti jauną merginą, stengiasi pašalinti liudininkus. Bet merginos ginti stoja jos tėvas Valentinas, pravarde „Kryžius“ ir dar keturi jo broliai (Silvestras, Virmantas, Benediktas ir Klemensas), praeityje atlaikę ne vieną kruviną susirėmimą su kriminalinėmis gaujomis. Taigi prasideda „katės ir pelės“ žaidimas: Sibilė Gorskytė nuolat bėga slėptis į skirtingas vietoves, kur ją saugo vienas iš dėdžių, o žudikas ją suranda, bet nesugeba pričiupti. Gaudynės tęsiasi net ir per klasės susitikimą, kur jau iš tiesų įpinama taip lauktoji meilė Bartui, buvusiam klasės draugui. Tik deja, jai nelemta vėl atgimti, nes vaikinas jau vedęs. Dūžtančios svajonės ir meilė atveria kitas galimybes: paaiškėja, kad žmogžudys yra ne tas, kuo dėjosi – tai asmuo iš kovos su organizuotais nusikaltimais biuro (iš specialiųjų tarnybų), kuriam Sibilė patiko nuo pat pirmo susitikimo, tad nedvejodamas pakviečia ją į pasimatymą. Gorskytė pasiduoda likimui ir po nesėkmingų meilės paieškų pasiryžta susitikti su naujuoju draugu.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė“
Populiarioji lietuvių literatūra
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (I dalis)
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (II dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (II dalis)

Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoje (II dalis)

Stipriausia romano vieta galėtų būti meilės peripetijos (trikampiai) ir jausmai bei emocijos (juk tai meilės romanas). Meilės trikampiu prasidėjęs pasakojimas baigiasi jo suskilimu, tačiau tai ne vienintelė intriga – Prancūzijoje susidaro dar bent keli meilės trikampiai ir net keturkampis (Žanas Polis, jo žmona, Giedrė ir Eugenijus), kurie iškelia viešumon pavydą, kandžius žvilgsnius, užgaulias frazes („- Žinoma, juk tokia brangi viešnia, – šypsodamasi tiesiai vyrui į akis, vėl įgėlė Mišelė.“ ) – žodžiu visas emocijas, kurios reiškia meilę, aistrą, simpatiją artimam žmogui ir nurodo jo „turėjimą“ / priklausymą vienai iš moterų. Jausmai romane visiškai aiškūs, nedviprasmiški, o abejonių momentais visada yra komentaras, kurį skaitytojas supras ir įvertins:

„Giedrė užsidegusi papasakojo apie savo šeštadieninę ekskursiją su naujaisiais draugais. Priėjusi „Litanie en Lituanie“ epizodą ji pastebėjo, kad draugužis apsiniaukė.
-Kas nors ne taip? – ji apsimetė susirūpinusi, nors iš tiesų jautėsi pergalingai. Ji puikiai suprato, kad Žaną Polį kankina tai, jog ji jam nepriklauso ir jis negali jos turėti.“

Tenka pastebėti, kad romanas, priklausantis populiariajai literatūrai, negali „pasigirti“ veiksmų / įvykių gausa, kurie paprastai yra tokios literatūros varomoji jėga. Išvykas į gamtą su studijų draugais, keliones po Paryžiaus gatves ir lankytinus objektus bei paskaitų lankymą nesinorėtų vadinti nutikimais. Ko gero, „Prancūziškas romanas“ yra būtent tas populiariosios literatūros tekstas, kuriame daugiau sentimentalumo, bet mažiau veiklos, daugiau erdvės aprašymo, gyvenimo buities ir savęs suvokimo, nei nuotykių.

Kita vertus, labai gilių prasmių jame nerasime. Romanas kaip tik toks, kuriame nekuriama simbolika ar gilesnė potekstė, mažai tenukrypstama nuo siužeto (vos viena kita kelionė, skirta atskleisti Prancūzijos visumos vaizdą), tačiau jam būdinga savita lektūra (pavyzdžiui dialoguose: „- Nusipenėjęs buržujus! / – Sovietinė hetera! / – Pirdžius! / – Snarglė!“ ), daugybiniai tų pačių scenų vaizdai (sekso scenos, gyvenimo bendrabutyje aprašymas, studijos), kurie kuria monotoniją ir ištęstumą.

Labiausiai į akis romane krenta daugybinės meilės scenos, kurios dažnu atveju primena techniką, nei tikrąją meilę. Gal teisingai yra pasakyta, kad tokius dalykus gali papasakoti tik labai profesionalūs rašytojai, jaučiantys žodžio svorį, nes priešingu atveju meilė bus suvulgarinta ir nužeminta. Detalių gausa „kas ir kaip“ romaną verčia ne tik erotiniu, bet dargi priartina prie pornografinio turinio rašinių. Keistas faktas, jog knygos paantraštė apsiriboja tik vienu žodžiu „romanas“, bet pavyzdžiui ne „erotinis meilės romanas“ (juk tikroji meilė nerandama, o gal jos ir nėra), kaip tai yra pažymima kitos populiariosios literatūros atstovės Daivos Vaitkevičiūtės meilės romane „Pasimatymas su žudiku“.

Visgi, nereiktų manyti, kad meilės scenos iš šios rūšies romanų turėtų būti išbrauktos, ar apie jas užsiminta vos keliais žodžiais, kaip tai yra daroma Barbaros Cartland romanuose. Lietuviškieji meilės romanai tikriausiai netektų pusės savo skaitytojų, jei juose liktų tik veiksmas, meilės trikampiai ir sentimentai, jei tekstas virstų pasaką primenančia istorija, o veikėjos lyg „amžinųjų siužetų“ herojės (Pelenė, Miegančioji Gražuolė, Snieguolė ir kt.) sulauktų tik laimingos pabaigos. Pukelytės meilės romanas deramai atspindi šiuolaikinį žmogų ir jo giliausius troškimus: laimės, meilės siekį, bet iki laimingos pabaigos dar toli, todėl herojei paliekama viltis ir atveriamas prasmingesnio gyvenimo etapas.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė“
Populiarioji lietuvių literatūra
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (II dalis)

Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoje (I dalis)

ina-pukelyte-prancuziskas-romanas Kai Lietuvos moterys persisotino primityviais siužetais paremtų „rožinių“ Barbaros Cartland romanų, 1995 – aisiais metais Alma Littera leidykla ėmė leisti „Lietuvių meilės romanų“ seriją. Nuo tada ir prasidėjo šių romanų antplūdis, prigijęs mūsų visuomenėje, ko gero, ne veltui – juose mažiau sentimentalumo, siužetai ne tokie primityvūs ir banalūs, o be to, pačios romanų herojės mums labai savos ir artimos.

2000 – taisiais metais populiariosios literatūros erdves papildė Ina Pukelytė, parašiusi „Prancūzišką romaną“. Tai pirmoji šios autorės, tuo metu gyvenusios Leipcige ir studijavusios teatrologiją, knyga. Dabar I. Pukelytė – Kauno valstybinio akademinio dramos teatro vadovė. Autorė studijavo ne viename universitete, septynerius metus gyveno užsienyje, Vokietijoje įgijo mokslų daktaro vardą ir prieš porą metų sugrįžo į Lietuvą.

„Prancūzišku romanu“, skirtu svajoklei, bandoma atskleisti skaudžią Lietuvai emigracijos problemą, pažvelgti į jauną moterį su skaidriu liūdesiu ir aprašyti ne veltui prabėgusių metų patirtis svetur. Romanas, gimęs iš idėjos („Romano idėja gimė labai paprastai: tuo metu auginau vaiką, turėjau daug laisvo laiko – žiūrėjau įvairius serialus ir pamaniau, kodėl gi man neparašius šmaikščios ir ironiškos istorijos apie moters gyvenimą, kuri patiktų moterims ir būtų skaitoma.“), pasakoja skaudžią jaunos studentės, išvažiavusios į svetimą šalį, kurioje susidūrė su visiškai kitokiu pasauliu, gyvenimą. Romano herojė Giedrė – jauna smalsi mergina, – pajutusi Vakarų visuomenės trauką, įsigeidžia atsidurti toje nepažįstamoje terpėje. Palikusi savo šeimą ir buvusį vaikiną Eugenijų, ji iškeliauja studijuoti į Prancūziją, kurioje jos jau laukia dėstytojas – globėjas Žanas Polis. Atvykusią pas mylimąjį ją pirmiausia pribloškia materialinė gerovė, didelis kontrastas su gimtąja šalimi, kuri nuolat „primena“ apie nenusikratomus „sovietiqus“ kompleksus. Antroji realybė veriasi dar skaudesniu pavidalu – 25 – erių metų Giedrė svečioje šalyje turi gyventi ne tik kad su savo meilužiu, bet ir jo žmona vadinamojoje „prancūziškoje šeimoje“. Ilgainiui lietuvaitė suvokia, kad gyvenimas užsienyje ne mažiau sunkus ir sudėtingas, o skausmingi santykiai šioje šeimoje veda tik į aklavietę – Žanas Polis, buvęs jos meilužis ir globėjas, niekada nesiryš palikti savo žmonos (nors jie ir neturi vaikų, o jis beprotiškai myli Giedrę) ir keisti gyvenimo būdo dėl laikinų pokyčių ir epizodinės meilės. Galop herojė grįžta į Lietuvą, prancūzų pora vėl įsisavina įprastus žmonos ir vyro vaidmenis. Nors Giedrės svajonės dūžta, visų gyvenimai pasikeičia, tačiau įgyta patirtis padeda herojai subręsti.

Nesudėtingu siužetu gvildenamos gana svarbios emigracijos, adaptacijos kitoje šalyje, vogtos meilės, šeimos irimo problemos, ir visgi, romanas nepretenduoja tapti rimtąja literatūra, nors psichologizmo jame tikrai netrūksta. „<…> savo romaną kūriau tokiam pat žmogui kaip aš, kurį po daugelio metų domins šių laikų detalės. Kita vertus, norėjau, kad romanas būtų skaitomas, todėl rinkausi lengvą turinį ir formą. Aš nepretendavau į kažkokį ypatingą meną, o tiesiog rašiau „skaitalą“. Svarbiausia man buvo įsitikinti, kad sugebu įdomiai papasakoti, jog mano knyga gali būti skaitoma.“ , – sako autorė. Skaitytoją romanas išties patrauks prancūziško kolorito detalėmis (prabangūs automobiliai, dideli atstumai, įtemptas gyvenimo ritmas, laisvesnis mąstymas, saldus prancūzų mandagumas, kuris nėra tikroji vertybė – tai tik žaidimas, etiketo normos, savitas gyvenimo būdas ir įpročiai: kavinukių gausa ir dažni kavos gėrimo ritualai), lengvu (nors kartais priverčiančiu susimąstyti) turiniu, įdomiu, dėmesį kaustančiu (bet vietomis gal kiek ištęstu) pasakojimu. Ir tai tikrai dar ne viskas, kuo pasižymi Inos Pukelytės knyga.

Pirmiausia, romanas spinduliuoja ne iš piršto laužta gyvenimiška patirtimi, kuri šiandieniniam jaunimui, nors ir nusikračiusiam sovietinės sistemos primestų – kompleksų balasto, yra nepaneigiamai artima. Šis artimumas ir atpažįstamo gyvenimo modelis tikriausiai ir yra viena iš priežasčių, kodėl kūrinys toks populiarus ir skaitomas. Romane maža Lietuviško gyvenimo aktualijų, tačiau vaizdžiai iš detalių skleidžiasi Vilniaus ir Kauno panorama („Ji pamažėl slinko į priekį, dairėsi į tamsius parduotuvių langus, klausėsi tylaus gatvės bruzdesio, tolėliau pravažiuojančių mašinų gausmo. Viskas atrodė nyku, apmirę, vien tik rudeniškai nušvitę liepų lapai regėjos lyg ištrūkę iš slegiančios miesto erdvės..“  / „Autostradoje <…> žiūrėjo į prošal lekiančius rudens laukus ir bandė atmintyje užfiksuoti jų saulėtą virpesį. Tačiau Žiežmarių kalvelė, Bačkonių miškas, Elektrėnų daugiaaukščiai, Vievio ortodoksų bažnyčia liejosi į vieną, taip ir neįsirėždami pasąmonėje.“ ), sunkus to meto socialinis gyvenimas. Ir visgi, minimumą veiksmų mums įprastoje ir gerai atpažįstamoje aplinkoje romane kompensuoja herojė lietuvaitė, kuri net ir toli nuo namų sugeba išlikti tokia, kokia iš tikrųjų yra, ir tuo didžiuotis.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė“
Populiarioji lietuvių literatūra
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (II dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (II dalis)