Ankstesniame straipsnyje „Kas bendra tarp ekokritikos ir literatūros?” buvo pristatytas ne tik ekokritikos terminas, be ir pati ekokritika kaip mokslas, tad šio straipsnio tikslas yra parodyti, kaip galima būtų analizuoti tekstus ekokritikos aspektu, kada verta tekstą skirti ekoktekstams, o kada ne. Analizei pasirinktas Roberto Keturakio eilėraštis „Baltuojant ievoms”.
Visiems žinomas posakis „gamta – mūsų namai“ yra reikšmingas kalbant apie žmogiškąjį interesą gamtos atžvilgiu. Civilizuota tauta turėtų suvokti, jog egzistuoja tik todėl, kad tam yra gyvybiškai svarbi terpė – gamta. Tokia tauta, norėdama išlikti, turi remti kitas kultūras (kultūra suvokiama labai plačiai, todėl čia priskirtina ir gamta). Taigi, gamtiškoji aplinka, turėtų būti netgi svarbesnė, nei žmogiškieji interesai. Roberto Keturakio eilėraštyje „Baltuojant ievoms“ šis požiūris suskamba pakankamai stipriai:
Baltuojant ievoms
Nesiblaškysiu gaudynėse žiedo ir kvapo
baltuojant ievoms Jiesios atvašynuos
kur slenksčių srovės ūžesys plevena už miegą švelnesnis
Atrodo tiktai prisiminsiu brazdo nuodą kartoką
kai džiūsta ūmai gomurys o ištartas žodis
neatsisuka tartum šalpusnis vėsiąja puse ir nuvysta
Tiktai prisiminsiu kaštono spalvos akių liepsną
jos apšviestą jausmą kad laukiantiems kantriai stebuklo
atleisti galėsime viską – tik niekad apkartusio liūdesio
O vis dėlto mes nepastebėjom svarbiausio:
be garso epušės lapai virpėjo ir šviesą gaudė
nors nė mažiausio pakvaišusio vėjo nebuvo
Eilėraščio pavadinimas ir pats tekstas nepaneigiamai kalba apie gamtą, ją mini, aprašo, tačiau toks paviršinis žvilgsnis dar nėra pakankama priežastis Keturakio poezijos tekstą laikyti ekotekstu. Vertėtų pažvelgti giliau.
Pirmasis posmelis pradedamas žodžiu „nesiblaškysiu“, kuris žvilgsnį kreipia į žmogiškąjį potyrį, žmogaus interesų lauką; tai jo asmeninė būsena ir nuostata, kuri iškeliama į priekį kaip esminis žmogiškasis interesas, ir tik toliau dėmesys kreipiamas į gamtos sferą. Visgi yra pagrindo tvirtai teigti, jog ir gamta čia vaidina ne antraeilį vaidmenį, priešingai – sutelkiamas dėmesys į tokius svarbius dalykus kaip gamtos procesas, vyksmas: t.y. žydėjimas, kvapų skleidimas, ūžesys. Tai, kad gamtiškoji aplinka eilėraštyje yra tikrai reikšminga ir suvokiama ne kaip duotybė ar konstanta, supràstina iš to, kokių pastangų ji reikalauja iš ją stebinčio žmogaus. Gamtos kaip natūralios mūsų aplinkos suvokimui nepakanka regėjimo – daug svarbiau yra paliesti, apčiuopti, užuosti, išgirsti ar net paragauti. Tik toks visų galimų pojūčių sutelkimas ir panaudojimas gamtai suvokti gali byloti apie tikras ir grynas pajautas gyvosios gamtos atžvilgiu. Taigi, balti ievų žiedai, kvapas, ūžesys, švelnus plevenimas – ne kas kita, kaip pojūčiais suvokiama gamtos komunikacija su žmogumi, mokėjimas skaityti gamtą, atkoduoti jos teikiamus informacijos srautus.
Antrasis ir trečiasis eilėraščio posmeliai jau koduoja visiškai kitokią informaciją. Pradedant savojo „aš“ iškėlimu ir žodžiu „prisiminsiu“, nors ir pasitelkiant gamtiškosios sferos realijos, formuojama mintis, kad žmogiškasis aspektas čia ima viršų, svarbesni lyg ir prisiminimai, o ne tiesioginė komunikacija su Gamta. Žinoma, regos ir skonio receptoriai nelieka nepanaudoti, bet vėl gi, tik įspūdžiui sustiprinti, kai dėmesys koncentruojamas ties „aš“ (prisiminsiu nuodą, akių spalvą), ties „man“ (džiūsta gomurys), ties „jiems“ (laukiantiems stebuklo) ir ties „mes“ (atleisti galėsime). Žmogiškasis interesas šiuo atveju ima viršų, o gamtos vaizdiniai tampa epitetais ar aiškiai išreikštais palyginimais.
Reikšminga paskutinioji strofa, kurioje svarbiau už viską tampa mokėjimas įsiklausyti, pajausti, pamatyti, ko paprastai neįgudus akis nepastebi. Svarbiausias akcentas – gamtos pulsas ir ritmas, pagaunamas rega bei klausa. Gamtos interesas išties tampa sureikšminamas, bet ne per reikšminamas. Tuo pačiu pripažįstama gamtos harmonizuojanti galia ir jos gamtiškoji jėga, kuri kartais nėra tokia paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Tokį teiginį nuolat pabrėžia ir ekokritikai, kritikuojantys antropocentrinio mąstymo vieną iš klaidų – prielaidą, jog visuomenė yra sudėtinga, o gamta paprasta; jog visuomenė yra subtili ir įdomi, o gamta nuobodi ir visiškai aiški. Tačiau taip toli gražu nėra.
Nepaisant keleto asociacijų su pačiu žmogumi ir turint omeny reikšmingesnį gamtos dominavimą kaip procesą, o ne statišką vaizdinį ar aplinką, mokėjimą ją skaityti, su ja komunikuoti, galima teigti, kad šis R. Keturakio eilėraštis galėtų pretenduoti į ekotekstus.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Kas bendra tarp ekokritikos ir literatūros?
Roberto Keturakio eilėraštis „Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys
Ekokritika ir Roberto Keturakio proza
Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Ahasferas literatūroje (2 dalis)