pyktis | Lietuvių kalba ir literatūra

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)

Apibendrinant emocines būsenas džiaugsmą ir pyktį negalima pasakyti, kur žmoguje jos kaupiasi, tačiau kad jos yra be galo intensyvios, rodo į metaforas įeinantys veiksmažodžiai. Apie džiaugsmą dažniausiai sakoma: aptemdė, gėrė, išliejo, nuėmė, išrėkti, gniaužė, trykšti, sudrumsti, kilti, suskambėjo, išsitempė, užgulė. O pyktį apibūdina veiksmažodžiai išlieti, trypti, čiaumoti, prigesinti, kurstyti, kilti, trykšti, pašokti, rusenti, plykstelti, rusenti, siūbtelėti, susikaupti, tramdyti.

Ir vis gi, kad atskirtumėm džiaugsmą ir pyktį, galima palyginti tokias konceptualias metaforas:

DŽIAUGSMAS – DAIKTAS	PYKTIS – DAIKTAS
DŽIAUGSMAS – MATAVIMO MATAS	PYKTIS – MATAVIMO MATAS
DŽIAUGSMAS – VIRŠUS	PYKTIS – VIRŠUS
DŽIAUGSMAS – ŠVIESA	PYKTIS – UGNIS
DŽIAUGSMAS – TAMSA	——————–
DŽIAUGSMAS – SKYSTIS	PYKTIS – SKYSTIS
DŽIAUGSMAS – GARSAS	——————–
DŽIAUGSMAS – TYLA	——————–
DŽIAUGSMAS – SKONIS / MAISTAS	——————–
———————–	PYKTIS – GYVŪNAS / ŽVĖRIS
———————–	PYKTIS – AUGALAS

Taigi, visomis metaforomis yra teigiama, kad abi emocinės būsenos – džiaugsmas ir pyktis – yra galingos jėgos, kurios siekia paveikti būsenos patyrėję – žmogų – ir suardyti jo vidinę pusiausvyrą bei harmoniją. Tačiau pats patyrėjęs yra pajėgus būsenas kontroliuoti: ugnį gesinti, skystį išlieti, su žvėrimi kautis, jį tramdyti, tamsą paversti šviesa, o tylą sudrumsti garsu.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)

Kiek rečiau su pojūčiais siejama ir kita metafora DŽIAUGSMAS – SKONIS arba MAISTAS: „saldų vidinį džiaugsmą”, „Pažinkite saldųjį kelio džiaugsmą.”, „Kas ketina sudrumsti sotų gerovės džiaugsmą?”, „Kaip patirti malonų ir saldų vidinį džiaugsmą?”. Šią maisto semą galima dar išskleisti, įvardijant konkrečius dalykus, su kuriais siejasi džiaugsmas kaip maistas. Sakant, jog džiaugsmas yra saldus, iš karto kyla asociacijos su cukrumi arba medumi, visa, kas yra skanu tarsi ir galima skirti prie teigiamybės. Apie pyktį, kad jis yra maistas galima pasakyti tik vienu atveju: „Čiaumoja tarp lūpų pyktį.” Bet visai neaišku, koks tai galėtų būti maistas.

Gan reta konceptualioji metafora PYKTIS – GYVŪNAS arba ŽVĖRIS: „liepsnojanti gyvatė – pyktį”, „savyje tramdydamas pyktį”, „vos tramdydamas atsliuogiantį pyktį”, „bandydamas sutramdyti kylantį pyktį”. Kaip pavyzdžiai rodo, pyktis – GYVŪNAS arba ŽVĖRIS yra sutramdomas, vadinasi nelabai piktas. Galbūt būtų galima panašiai ir apie džiaugsmą pasakyti, tik neįvardijant konkrečiai, kad tai žvėris ar gyvūnas, bet vis gi piktas ir nepasotinamas: „teikė piktą džiaugsmą”, „Ji pajuto piktą džiaugsmą.”, „mano nepasotinamam džiaugsmui”. Rodos, kad džiaugsmui, kaip teigiamai emocijai, lyg ir nebūdingas toks konceptualizavimas, bet vis gi lietuvių pasaulėvaizdyje visa tai atsiskleidžia. Galima tik spėti ir sakyti, kad gal džiaugsmo ir pykčio metaforizavimas yra artimas todėl, kad kartais dėl blogų dalykų yra ne tik pykstama, bet ir džiaugiamasi. Taip po truputį skleidžiasi įdomus lietuvių pasaulėvaizdis.

Visai ką kitą apie kalbą ir žmones rodo tokia konceptualioji metafora PYKTIS – AUGALAS. Džiaugsmas su augalais nėra siejamas. Pyktis – augalas – piktžolė, kurią reikia pašalinti, nes ji teršianti žmogų iš vidaus, iš pat šaknų. Nors augalas nėra ilgalaikis dalykas, egzistuojantis tik labai trumpai, tačiau reikia jį šalinti ir tai padaryti yra tik vienas būdas – sutrypti: „trypdama visus geidulius ir pyktį”.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)

Lyginant šias dvi konceptualiąsias metaforas PYKTIS – UGNIS ir DŽIAUGSMAS – ne UGNIS, o DŽIAUGSMAS – ŠVIESA, tarsi įrodoma, kad lietuvių kalboje pyktis skirtingai nuo džiaugsmo yra suvokiamas kaip ilgai trunkanti emocinė būsena, savo intensyvumu ir ilgumu nustelbianti džiaugsmo jutimą, ir gal net yra aktualesnė, nes ne taip greitai praeinanti, kaip džiaugsmas.

Tiek džiaugsmas, tiek pyktis yra suvokiamas ir kaip SKYSTIS: „Visi tą patį džiaugsmą gėrė.”, „Visa tai išsilieja į begalinį džiaugsmą.”, „Pamilau graikų trykštantį gyvenimo džiaugsmą.”, „Kas ketina sudrumsti sotų gerovės džiaugsmą?”. Pastebima tendencija, kad su skysčiu labiau siejamas pyktis. Jis gali siūbtelėti, trykšti, jį galima išlieti: „Jautė iš Rolando trykštantį pyktį…”, „Išliedavo visą savo susikaupusį pyktį ir pagiežą ant manęs.”, „Liejo visa susikaupusį pyktį ponia Penė.”, „sutramdyti kartais siūbtelintį pyktį”, „Tačiau netikėtam pykčiui išlieti jis surado išeitį.” Šiais visais atvejais būsenos patyrėjas yra tarsi indas, kuriame tvenkiasi emocijos. Emocijos – tai skystis, dažniausiai galima numanyti, kad tai vanduo, kuris žmoguje lyg inde kaupiasi, kol pasiekia viršų ir galiausiai išsilieja. Turint galvoje, kad džiaugsmas išliejamas daug rečiau, nei pyktis, galima sakyti, jog jis ne tokia emocinė būsena, kuri labai dažnai patiriama ar būtų labai didelė, intensyvi, kad reikėtų išlieti, ar pati galėtų tai padaryti.

Džiaugsmą patyręs subjektas dažniausiai esti pakilios nuotaikos, kurią trykšta per kraštus, gal net ją norisi išrėkti ar išdainuoti. Taip lietuvių pasaulėvaizdyje atsiranda konceptualioji metafora DŽIAUGSMAS – GARSAS. Džiaugsmas kaip garsas gali skambėti, virpėti, įsitempti lyg styga, jį galima išreikšti balsu. Priešingu atveju džiaugsmas virsta TYLA: „Garsiai vis reiškė ir reiškė džiaugsmą.”, „Išrėktum tą džiaugsmą…”, „Radau ten tam tikrą įtemptą virpantį džiaugsmą.”, „taip suskambėjusį džiaugsmą.”, „mano naują tylų džiaugsmą”. Apie pyktį to paties pasakyti neįmanoma, jis nėra lyginamas su garsu ar muzika gal dėl to, kad nėra teigiamybė.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)

Tiek džiaugsmas, tiek pyktis lietuvių kalboje yra daugeliu atveju siejamas su viršumi – DŽIAUGSMAS – VIRŠUS: „Pajuto gerkle kylant kokį šiltą džiaugsmą, gerumą.”, „Porelės, vieniems keliančios juoką ir džiaugsmą, kietiems – pipirai ir tulžis.”, „žmonės kėlė nenumaldomą naivų džiaugsmą”, ir PYKTIS – VIRŠUS: „Pajutau kylantį pyktį.”, „Jautė iš Rolando trykštantį pyktį ir gniuždantį beviltiškumą.”, „Atsisuka taikesnis, pašokusį pyktį prigesinęs.”, „Plykstelėjusį pyktį nustelbė netikėta užuojauta.” Viršus tarsi pabrėžia teigiamą emocinės būsenos vertinimą. Tačiau pyktis nėra teigiama būsena, ji turi neigiamą konotaciją, todėl šiuo atveju jį galima sieti su intensyvumu, arba kitaip tariant, apibrėžti patį atsiradimo postūmį, t.y. jis gali kilti, trykšti, siūbtelėti, plykstelėti, pašokti, liepsnoti (taip pat kilti į viršų).

Yra galima ir tokia konceptualioji metafora PYKTIS – UGNIS. Kadangi pyktis siejamas su ugnimi, galima numanyti, kad šią emocinę būseną galima šiek tiek kontroliuoti, t.y. slopinti arba kurstyti: „Atsisuka taikesnis, pašokusį pyktį prigesinęs”, „Plykstelėjusį pyktį nustelbė netikėta užuojauta.”, „Matė pašnekovo akyse vis dar rusenantį pyktį.” „Tolia įtarė, kad šefo pyktį kurstė ne tik apmaudas dėl pinigų.” Ši emocija labai intensyvi. Ugnies liepsna – tai karštis, kuris gali neigiamai veikti ne tik patį degantį daiktą, bet ir pakenkti kažkam kitam. Apie džiaugsmą pasakyti, kad DŽIAUGSMAS – UGNIS negalima. Jam priskiriamos tokios metaforos, kaip šviesus, dangiškas, skaisčiausias labiau sietinos su DŽIAUGSMAS – ŠVIESA: „patyrei šviesiausią palaimos džiaugsmą.”, „išėjau, išsinešdamas širdy šviesų džiaugsmą.”, „…išskyrus jo paties tyrą džiaugsmą.”, „Gilgamešas pajunta džiaugsmą, dangišką džiaugsmą…” Tačiau daugeliu atveju džiaugsmo šviesą galima užtemdyti, kitaip tariant, sumažinti šios emocinės būsenos intensyvumą: „Džiaugsmą kiek temdė aplinkybė”, „Tačiau džiaugsmą aptemdė viena mintis.”, „atmosfera temdė naujametinį džiaugsmą”, „Ir skaisčiausią džiaugsmą sugeba juodžiausiu debesiu užgulti.”, „šešėlis, temdęs galingą Džimbymo džiaugsmą”, „Kas gi šiandien temdo Jūsų džiaugsmą, mokytojau?” Taigi, visais šiais atvejais iš dalies galima džiaugsmą įvardyti kaip DŽIAUGSMAS – TAMSA.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)

Lietuvių kalboje „džiaugsmą“ linkstama sudaiktinti, paversti medžiaga. Jį galima matyti kaip ir bet kokį kitą tikrovės objektą: „Ryto džiaugsmą lyg kas nuėmė ranka.”, „Pamilau graikų trykštantį džiaugsmą, kuris reiškėsi triukšmu.”, „Krūtinėje gniaužė užmirštą vaikystės džiaugsmą ir šventės ilgesį.”, „Kas ketina sudrumsti sotų gerovės džiaugsmą?” Lygiai taip pat sudaiktinamas esti ir pyktis: „Išliejęs pagiežą ir pyktį suglebo.”, „Džimis staiga čiaumoja tarp lūpų pyktį.”, „Trypdama visus geidulius ir pyktį.”, „Liejo susikaupusį pyktį ponia Penė.”

Šalia emocinės būsenos pavadinimo dažnai eina būdvardžiai, kurie pabrėžia daikto dydį: didelis, beribis, begalinis, mažytis, nepakeliamas džiaugsmas; „Visa tai išsilieja į begalinį džiaugsmą ir pakylėjimą.”, „Ar didelį džiaugsmą turi?”, „Turi sielvartą ir tokį pat nepakeliamą džiaugsmą.”, „Didžiuliam moterų džiaugsmui”, „Dusetose nušautų nesimatė.”, „Jos motinos, didžiausiam džiaugsmui, vėl čia.” Derėtų paminėti, kad būdvardžiai dažnesni kalbant apie emocinę būseną – džiaugsmą, negu kad pyktį. Apibendrinant pastarąją būseną, imtyje rasta tik keletas tokių metaforų: pajutau begalinį pyktį toms valdžioms.; dideliam kitų vaikų pykčiui. Minėtinas vienas atvejis, kada apie džiaugsmą pasakoma, kad jis mažytis: mažytį Keruacio skaitytojų dėmesį. Galima daryti išvadą, kad paprastai nei džiaugsmas, nei pyktis nėra labai silpnos emocinės būsenos, kad apie jas kalbant, būtų galima dažnai pasakyti „mažytis“. Daugelis pavyzdžių kaip tik rodo šių būsenų intensyvumą ir stiprumą. Tuo tarpu džiaugsmas dar ir neapčiuopiamas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos: „Mano džiaugsmui nebuvo galo.”, „Kai susitiko, džiaugsmui nebuvo nei galo, nei krašto.”, „Motinos džiaugsmui nebuvo ribų mane pamačius.”, „Džiaugtumės, ir galo krašto tam džiaugsmui nebūtų.”

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)