Jacques Derrida: pleištas

Erdvės ir laiko patirties kilmė – tas skirties raštas, tas pėdsako audinys – įgalina erdvės ir laiko skirtį artikuliuotis. Ši artikuliacija leidžia grafinei grandinei prisitaikyti prie kalbėjimo grandinės. Skirtis yra artikuliacija.

Šneka pasaulyje yra įsišaknijusi pasyvume, kurį metafizika vadina jusliškumu. Anot Saussure‘o, šnekos pasyvumas – tai visų pirma jos ryšys su žodine kalba.

Suerdvinimas kaip raštas yra subjekto tapimas ne esančiu ir jo tapimas nesąmoningu. Pleištas žymi ženklo, signifikanto ir signifikato vienovės, negalimybę rastis esamybės ir absoliučios esaties pilnatvėje. Štai kodėl nėra pilnutinės šnekos, kuri sako esanti tiesa.
Kadangi pėdsakas – atminties archifenomenas – kurį reikia mąstyti iki gamtos ir kultūros, iki gyvuliškumo ir žmogiškumo ir t.t. priešpriešos, priklauso pačiam reikšmės judėjimui, tai reikšmė a priori yra rašytinė – nesvarbu, ar ji užrašoma, ar ne, kokia forma ji užrašoma juslinėje bei erdvinėje stichijoje, vadinamoje išorine. Archiraštas, – pirmoji šnekos, o tada ir rašmens siaurąja to žodžio prasme galimybė, – šis pėdsakas yra pirmoji išorybė apskritai, mįslingas gyvos būtybės ryšys su savo kitu ir vidaus ryšys su išore – suerdvinimas.

Tai, kad signifikatas pirmapradiškai ir esmiškai yra pėdsakas, kad jis visada jau užima signifikanto padėtį – būtent tai yra iš pažiūros nekaltas sakinys, kuriuo remdamasi lotoso, esaties bei sąmonės metafizika turi apmąstyti raštą kaip savo mirtį ir savo išteklių.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *