Jacques Derrida: pleištas

Erdvės ir laiko patirties kilmė – tas skirties raštas, tas pėdsako audinys – įgalina erdvės ir laiko skirtį artikuliuotis. Ši artikuliacija leidžia grafinei grandinei prisitaikyti prie kalbėjimo grandinės. Skirtis yra artikuliacija.

Šneka pasaulyje yra įsišaknijusi pasyvume, kurį metafizika vadina jusliškumu. Anot Saussure‘o, šnekos pasyvumas – tai visų pirma jos ryšys su žodine kalba.

Suerdvinimas kaip raštas yra subjekto tapimas ne esančiu ir jo tapimas nesąmoningu. Pleištas žymi ženklo, signifikanto ir signifikato vienovės, negalimybę rastis esamybės ir absoliučios esaties pilnatvėje. Štai kodėl nėra pilnutinės šnekos, kuri sako esanti tiesa.
Kadangi pėdsakas – atminties archifenomenas – kurį reikia mąstyti iki gamtos ir kultūros, iki gyvuliškumo ir žmogiškumo ir t.t. priešpriešos, priklauso pačiam reikšmės judėjimui, tai reikšmė a priori yra rašytinė – nesvarbu, ar ji užrašoma, ar ne, kokia forma ji užrašoma juslinėje bei erdvinėje stichijoje, vadinamoje išorine. Archiraštas, – pirmoji šnekos, o tada ir rašmens siaurąja to žodžio prasme galimybė, – šis pėdsakas yra pirmoji išorybė apskritai, mįslingas gyvos būtybės ryšys su savo kitu ir vidaus ryšys su išore – suerdvinimas.

Tai, kad signifikatas pirmapradiškai ir esmiškai yra pėdsakas, kad jis visada jau užima signifikanto padėtį – būtent tai yra iš pažiūros nekaltas sakinys, kuriuo remdamasi lotoso, esaties bei sąmonės metafizika turi apmąstyti raštą kaip savo mirtį ir savo išteklių.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Jacques Derrida: išorė yra vidus

Ne taip svarbu, ar iš tiesų raidynas yra giminiškas ideografiniam raštui. Dėl to labai ginčijasi rašto istorikai. Svarbu tai, kad raidinio rašto ribose jokio reprezentacinio, panašumo ar simbolinio santykio. Taigi Saussure‘as niekada negalėjo galvoti, kad raštas yra sakytinės kalbos atvaizdas, reprezentacija, simbolis.

Dabar reikėtų galvoti, kad raštas yra daugiau nei išoriškas šnekai, nes jis nėra jos atvaizdas ar simbolis, ir drauge daugiau nei iš vidaus artimas šnekai, kuri jau pati savaime yra raštas. Netgi dar nebūdama susieta su graviūra, piešiniu ar raide, su signifikantu, implikuoja įsteigti pėdsako instanciją. Įsteigtas pėdsakas yra nemotyvuotas, bet jis nėra savavališkas. Tas nemotyvuotumas juda nuo vienos struktūros prie kitos, ženklui įveikiant simbolio etapą.

Vartojant Saussure‘o kalbą, reikėtų pasakyti: nėra nei simbolio, nei ženklo, bet tik simbolio tapimas ženklu.

Be to, pėdsakas nėra labiau natūralus nei kultūrinis, nėra labiau fizinis nei psichinis, biologinis nei dvasinis. Pėdsakas yra tai, dėl ko galimas ženklo tapimas nemotyvuotu. Nuo tada, kai esama prasmės, esti vien ženklai.

Pėdsako nemotyvuotumas turi būti suprastas kaip veikimas, o ne kaip būvis, kaip aktyvus judėjimas, motyvacijos panaikinimas, o ne kaip duota struktūra.

„Ženklo arbitralumo“ (arbitralus – nemotyvuotas) mokslas, pėdsako nemotyvuotumo mokslas, rašto iki šnekos ir šnekoje mokslas – gramatologija šitaip aprėptų plačiausią lauką, kurio viduje kalbotyra nubrėžtų savo pačios erdvę su ribomis, kurias reikėtų dar kartą patikrinti kiekvienoje šnekos/rašto sistemoje judant per pasaulį ir istoriją.

Taigi Bendrosios kalbotyros paskaitų programoje semitologiją reikėtų vien tik žodinėje plotmėje pakeisti gramatologija. Šis pakeitimas bus naudingas tuo, kad suteiks rašto teorijai užmojį, reikalingą priešinantis kalbotyros valdžiai.

Žodinė kalba yra ne tik tam tikra rašto rūšis, kurią galimą palyginti su raštu, bet ir tam tikros rūšies raštas. Manoma, kad apibendrintas raštas nėra vien išrastinos, hipotetinės ar ateityje galimos sistemos idėja. Sakytinė kalba jau priklauso tokiam raštui. Tariamas rašto išvestinumas, kad ir koks realus bei milžiniškas būtų, buvo įmanomas tik su viena sąlyga: kad pirmapradė, natūrali ir t.t. kalba niekada neegzistavo, niekada nebuvo nepažeista, nepalytėta rašto, kad ji pati visada buvo raštas. Kitaip sakant, archiraštas, kuris negali ir niekada negalės būti pripažintas kokio nors mokslo objektu, nes jis net nesileidžia redukuojamas į esaties formą. O šioji valdo bet kokį objekto objektyvumą ir bet kokį pažintinį santykį.

Kopenhagos mokykla išlaisvina tyrimų lauką: dėmesys skiriamas ne tik formos, atsietos nuo bet koki natūralaus ryšio su substancija grynumui, bet ir visam tam, kas kalbos sluoksniuose priklauso nuo grafinės išraiškos substancijos. Šitaip atveriama nauja negirdėtų ir vaisingų tyrinėjimų sritis.

Iš tiesų pėdsakas yra absoliuti prasmės apskritai kilmė. Nesama prasmės apskritai absoliučios kilmės. Pėdsakas yra skirsmas, atveriantis pasirodymą ir reikšmę. Tai, kas gyva, artikuliuodamas per tai, kas negyva apskritai, būdamas bet kokio kartojimosi kilme, pėdsakas yra ne daugiau idealus nei realus, ne daugiau suvokiamas protu nei jusliškas, ne daugiau perregima reikšmė nei neperregima energija, ir jokia metafizikos sąvoka negali jo aprašyti.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Jacques Derrida: išorė ir vidus

Remdamasis Vakarų tradicija, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai nustatančia šnekos ir rašto santykį, Saussure‘as pripažįsta raštui vien siaurą ir išvestinę funkciją. Siaurą, nes raštas yra tik vienas iš daugelio būdų, kuriais įvykiai gali pasirodyti kalboje, o jos esmė, kaip, atrodo, liudija faktai, visada gali išlikti gryna, be jokio santykio su raštu. Jis aprašo tam tikro rašto tipo struktūrą – fonetinį raštą, kuriuo mes naudojamės. Šis fonetinio rašto faktas yra milžiniškas, jis valdo visą mūsų kultūrą ir visą mokslą. Vis dėlto jis neatitinka jokios absoliučios bei universalios esmės būtinybės.

Saussure‘as taip apibrėžia bendrosios kalbotyros projektą ir objektą: „Kalbotyros objektas apibrėžiamas ne per rašytinio ar sakytinio žodžio kombinaciją – sakytinis žodis pats sau vienas sudaro šį objektą“. Taigi žodis jau yra prasmės ir garso, sąvokos ir balso, signifikato ir signifikanto vienovė. Beje, ši terminologija iš pradžių buvo pasiūlyta tik šnekamosios kalbos, kalbotyros siaurąja prasme srityje.

Iš tiesų Saussure‘as rašto sistemas apriboja iki dviejų, abi jas apibrėždamas kaip sakytinę kalbą reprezentuojančias sistemas: arba jos sintetiniu bei visuotiniu būdu reprezentuoja žodžius, arba jos fonetiškai reprezentuoja žodžius sudarančius garsinius elementus. Raštą apibrėžus kaip „ženklų sistemą“, nėra nei „simbolinio“ rašto (sosiūriška prasme), nei atvaizduojančio rašto: rašto nėra tol, kol grafinis vaizdas išsaugo natūralaus atvaizdavimo ir panašumo ryšį su tuo, kas tuo būdu yra ne ženklinama, bet reprezentuojama, nupiešiama ir t.t.

Taigi raštas esą toks pat išoriškas, kaip ir įrankiai; negana to, tai netobulas įrankis ir pavojinga, kone pražūtinga technika. Raštas – tai juslinė medžiaga ir dirbtinė išorybė, kitaip sakant, šnekos „drabužis“. „Vienintelis tikras natūralus ryšys, – sako Saussure‘as, – tai garsinis ryšys“. Saussure‘o supratimu, pasiduoti „rašto žavesiui“ reiškia pasiduoti aistrai. Būtent aistrą Saussure‘as analizuoja bei kritikuoja kaip moralistas ir psichologas, priklausantis labai senai tradicijai. Aistra yra tironiška ir pavergianti. „Filologinė kritika pernelyg vergiškai prisiriša prie rašytinės kalbos ir užmiršta gyvąją kalbą“.

Kita vertus, siekiant suvokti „uzurpavimo“ ir „aistros“ kilmę, klasikinis ir gana paviršutiniškas, jei ne paprasčiausiai kvailas argumentas, kad užrašytas dalykas yra tvirtas, pastovus, reikalauja aprašymų, kurie kaip tik nebe priklauso psichologijos kompetencijai.

Kodėl gimtąją kalbą reikia išgelbėti nuo rašto veikimo?

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė