Jacques Derrida „Apie gramatologiją”: raštas iki rašto

Pirmoji knygos „Apie gramatologiją” esė  „Raštas iki rašto“  stambiais bruožais nubrėžia teorinę matricą. Ji nurodo tam tikrus istorinius orientyrus ir pasiūlo keletą kritinių sąvokų.

Mokslo ir rašto idėjos – taigi ir rašto mokslo idėja – mums turi prasmę tik atsiradus tokiam pasauliui, kuriam jau buvo priskirta tam tikra ženklo samprata bei tam tikra šnekos ir rašto ryšių samprata. Tai labai apibrėžtas ryšys, nepaisant to, kad jis (ypač Vakaruose) viešpatavo kelis tūkstantmečius ir pasiekė tokį laipsnį, kad šiandien jis gali pats save suardyti ir paneigti savo paties ribas.

Žodis „kalba“ nuvertėjo. Infliacija ima grėsti pačiai kalbos gyvybei, kalba netekusi atspirties ir praradusi bet kokias ribas.

Programa: Pamažu išstumiama ar bent jau apibendrinama ir „rašto“ sąvoka. Rašto samprata pradėjo peržengti kalbos paplitimo ribas, tarsi raštas aprėptų kalbą visomis šio žodžio reikšmėmis. Žodis „raštas“ nenustoja reiškęs signifikanto signifikantą, priešingai, aprašo kalbos procesą, kilmę. Rašto prasidėjimas yra žaismo prasidėjimas. Šiandien žaismas nukrypsta pats į save, sugriaudamas ženklų cirkuliavimą ir kalbos lauką. Tai prilygsta „ženklo“ sampratos ir visos jo logikos griovimui. Vakarietiška kalbos samprata ją sieja su liežuviu, balsu, klausa, garsu bei kvėpavimu, su šneka. Pirminis raštas tai šnekos pakaitalas. Arba raštas niekada nebuvo paprastas pakaitas, arba reikia sukonstruoti naują pakaitalo logiką.

Savipratos – kalbėjimo sistema turėjo viešpatauti per visą pasaulinės istorijos epochą ir netgi sukūrė pasaulio idėją.

Suteikti techninę pagalbą kalbai: tam tikras klausimų apie rašto prasmę ir kilmę tipas persipina su tam tikru klausimų apie technikos prasmę ir kilmę tipu. Štai kodėl technikos sąvoka niekada nenuskaidrins rašto sąvokos.

Taigi tai, kas vadinama kalba, savo kilme galėjo būti tik tam tikras rašto momentas arba rūšis. Šiuo metu pasiekėme knyginės kultūros mirtį, kuri visų pirma reiškiasi konvulsišku bibliotekų plitimu. Ši knygos mirtis žada vien tik šnekos mirtį ir naują pokytį rašto istorijoje.

Tad teiginys, kad rašto samprata pranoksta kalbos sampratą, sukuria atitinkamą kalbos ir rašto apibrėžimą. „Kalba“ buvo veiksmas, procesas, mąstymas, refleksija, sąmonė, pasąmonė, patirtis, jausena ir t.t. Dabar visus šiuos dalykus linkstama vadinti „raštu“, nesvarbu, ar jis būtų raidinis, ar neraidinis: tai gali būti kinematografija, choreografija, tapybos, muzikos, skulptūros „raštas“ ir t.t. Galima būtų kalbėti apie atletikos, karo ar politikos raštą. Visas kibernetine programa padengtas laukas yra rašto laukas.

Pvz., teorinė matematika: jos raštas niekada nebuvo susijęs su garsų skleidimu. Į tai yra atkreipę dėmesį visi rašto istorikai: jie primena apie raidinio rašto, kuris taip ilgai buvo laikomas patogiausiu ir protingiausiu raštu, netobulumus. Mokslinės kalbos praktika vis labiau neigia fonetinio rašto idealą.

Informacinės praktikos išplėtė „pranešimo“ galimybes: jis nėra kalbos „raštiškas“ vertimas. Tai vyksta plintant fonografijai ir kitiems šnekamosios kalbos konservavimo būdams. Taigi fonetinis raštas yra apribotas laike bei erdvėje.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *