erdvė | Lietuvių kalba ir literatūra

Svarbiausi prozos teksto elementai

Figūra – smulkiausias turinio vienetas.

Laikas – istorinis, prisiminimų, praeities, dabarties, konkretus ar abstraktus, stabilus ar kintantis, įsivaizduojamas, dramatiškas, tragiškas, galimos kelios laiko plotmės. Pasakotojo santykis su laiku: gali būti dalyvis arba laiko užribyje, palaikyti distanciją.

Erdvė – vidinė ar išorinė, panoraminė ar siaura, sava – svetima, erdvėje gali būti pasakojimas ar veiksmas.

Pasakojimo laikas ir trukmė = fabula ir siužetas

Kompozicija, tema – centrinis kūrinio motyvų derinys.

MOTYVAS – vaizduojamojo pasaulio vienetas.

LEITMOTYVAS – nuolat besikartojantis motyvas.
TOPAS – pastovus kultūros ar tradicijos motyvas ar tema, išreiškianti tam tikrą vertinimą (pvz.: kelionės topas – moters kelionė į vyro namus po vestuvių).

TEKSTO SEGMENTACIJA – prozos tekstas paprastai skirstomas segmentais. Segmentas nebūtinai yra tas pats, kas pastraipa.

___________________________

Susiję straipsniai:

Galimas kūrinio analizės planas
Meninės raiškos priemonės (1)
Modernios prozos ypatybės

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

7. Vienu sakiniu suformuluokite pagrindinę novelės mintį. (5 taškai)

Tai pakankamai sudėtingas klausimas, tad ir taškų skiriama daug. Pagal „Bendrąsias programas ir išsilavinimo standartus“ jau aštuntokai geba nusakyti „pasakojimo situaciją, apibūdina veikėjus, veiksmus, laiką, erdvę, pasakotojo poziciją“ (1) ir net pagrindinę mintį, tad akivaizdu, kad dešimtokai tą turi daryti be jokio vargo, ir kad jiems tai nėra naujas dalykas analizuojant kūrinį. Iš tiesų, rezultatų ir esama panašių:

Matyti, kad dešimtokai, išanalizavę tradicinės literatūros kūrinį, pagrindinę mintį nustatė labai tiksliai (daugiau ¾ atsakinėjusių) ir dauguma, ir tik keletas mokinių darė vieną kitą paklaidą, nukrypdami šiek tiek ne į tą pusę. Blogiau pagrindę mintį formulavo moderniosios literatūros tekste. Akivaizdu, kad niekas visiškai tiksliai į šį klausimą neatsakė, o ¼ atsakymų iš viso buvo neteisingi, t.y., mokiniai nesuvokė nei pagrindinės novelės problemos, nei pagrindinės minties.

Galima daryti išvadas, kad visgi, nors ir esama paradoksalių rezultatų, kada dešimtokai prasčiau atsakinėjo į J. Biliūno novelės klausimus, tačiau dauguma atsakymų rodo ir tai, kad dešimtokams sudėtingesnis buvęs antrasis tekstas B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės“.

Darbe lieka plačiau neaptarti likusieji trys testų klausimai, nes jie yra saviti ir individualūs pagal kiekvieną novelę, tačiau pagal atsakymus į juos yra sudarytos taškų diagramos, kurios rodo tam tikras tendencijas ir sunkumus analizuojant modernios literatūros tekstus. (Diagramos pridedamos. )

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos ypatybės

Tradicinė literatūra nuo moderniosios literatūros skiriasi daugeliu aspektų. Turint omeny prozą, galima lyginti veiksmą, pasakojimą, pasakotoją, fabulą, siužetą, veikėjus, laiką, erdvę, skirti temas, problemas būdingas tradicinei ar moderniajai prozai. Apibendrinimus galima daryti lyginant informaciją, pateiktą tokiuose šaltiniuose kaip „Lietuvių literatūros enciklopedija“, Viliūnas „Modernizmas“, A. Zalatorius „XX amžiaus lietuvių novelė“ ir kiti. Modernios ir tradicinės literatūros skirtumai matyti lentelėje:

Tradicinės prozos bruožai

Modernios prozos bruožai

VEIKSMAS

Pateikiama nuosekli įvykių grandinė;
Dėmesys veikėjų veiksmams ir išoriniams tikrovės reiškinius;
Vienas veiksmas lemia kitą, jų priežastys aiškios.

Veiksmą lemia paslaptingi ir nenumatomi veikėjų poelgiai;
Svarbiausia – veikėjų vidinis pasaulis, jausmai, dvasinės būsenos, o ne įvykiai.

PASAKOJIMAS

Dažniausiai imituojama šnekamoji kalba.
Vyrauja būtasis laikas.
Dažnas III asmuo.

Vyrauja tiesioginė menamoji kalba, sąmonės srautas.
Galimi visi laikai.
Dažnai pasakojama I ar II asmeniu.

PASAKOTOJAS

Visažinis, kuris stebi įvykius, bet juose nedalyvauja, mato personažų poelgius, žino jų mintis ir ketinimus, praeitį, dabartinę savijautą ir elgesio motyvus.
Veikėjų konfliktuose yra lyg neklystantis teisėjas.
Nediskutuoja su skaitytoju apie veikėjų pasirinktas vertybes.

Dažnai sutampa su veikėju.

FABULA IR SIUŽETAS

Dažnai sutampa, nes įvykiai pateikiami chronologiškai.

Pasakojimas dažnai fragmentiškas, šokinėjantis iš vienos erdvės į kitą, įvykių seka gali būti sumaišoma, atsiranda spragų.
Fabula nebeorganizuoja pasakojimo.
Veikėjų likimus lemia absurdiški atsitikimai, prieštaraujantys realių aplinkybių logikai.

VEIKĖJAI

Dažniausi kūrimo būdai – portretas, vidinio pasaulio bei moralinių įsitikinimų vaizdavimas.
Charakteris nekinta, aiškiai atskleistas, skaitytojas gali suprasti, kaip jis pasielgs įvairiose situacijose.
Dažnai skirstomi į teigiamus ir neigiamus.

Paslaptingi, neatskleisti.
Poelgiai nelengvai paaiškinami, jie suprantami iš užuominų.
Remiasi intuicija, nuojauta.
Nebėra teigiamų ir neigiamų.
Dažniausiai vieniši, kenčiantys.

LAIKAS

Cikliškas.
Jo kaita paaiškinama, priežastinė.
Pasakojimo ir veiksmo laikas sutampa.

Neapibrėžtas, abstraktus.
Veiksmo ir pasakojimo laikas nesutampa.
Atmetama reali laiko tėkmė (praeities ir dabarties detalės susipynusios), kartais laikas visai neturi prasmės.
Akivaizdus kontrastas tarp objektyvaus visuomenės ir subjektyvaus individo laiko.
Svarbus linijinis laikas (žengimas į degradaciją, sumaištį, disharmoniją).
Veikėjas dažnai ieško prarasto laiko, grįžta prie išgyventų momentų, nes tai suteikia laikui prasmės.

ERDVĖ

Aprašoma išsamiai.
Dažniausiai vertinama teigiamai ar neigiamai.
Vientisa, apibrėžta, kartais sakrališka, dažnai susijusi su laiku.
Svarbiausia kūrinio tema dažnai tampa erdvės pasikeitimas (veikėjo kelionės).

Kontrastinga, kintanti, kartais net suskaldyta, bet nebūtinai vertinama vien teigiamai ar neigiamai.
Vaizduojamasis pasaulis nedarnus, kontrastingas ir poliariškas[1].
Visiškai nepriklauso nuo laiko.
Dažnai pabrėžiama vidinio pasaulio erdvė.
Mažėja sakralinės erdvės ribos.

[1] Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė.

TEMOS IR PROBLEMOS

Vyrauja kaimo, žmogaus ir gamtos, meilės, darbo temos.
Aukštinamas dvasinis žmogaus grožis.
Požiūris į materialius dalykus yra kritinis.

Kadangi nebėra vertybių hierarchijos, nebeaišku, kas vertinga ir kas ne.
Dažniausios vienišumo, susvetimėjimo, gyvenimo beprasmybės ir absurdo problemos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tradiciškumo ir modernumo samprata literatūroje
Modernios prozos skaitymo ir suvokimo specifiškumas pagrindinėje mokykloje
Pasakojimas pirmu asmeniu
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas
Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)