Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

MENAMOJI KALBA

Šiuolaikinėje lietuvių epikoje nėra labai daug kūrinių, kurie būtų papasakoti tarsi be autoriaus komentarų, t.y., vien tik iš personažo perspektyvos (pirmas toks Alfonso Bieliausko romanas „Kauno romanas“, Jono Mikelinsko romanai). Dažniausiai šiuolaikinėje lietuvių epikoje šalia mediumo (vidinio monologo herojaus) girdime ir naratoriaus (viską žinančio pasakotojo) balsą. Pagrindinis ir lemiantis menamosios kalbos principas yra autoriaus ir personažo kalbinė sintezė.

Nuo vidinio monologo ir kitų tiesioginės kalbos formų menamąją kalbą skiria du požymiai:
a) Trečiojo asmens forma
b) Personažo ir naratoriaus netapatumas.

Vidinė, menamoji kalba yra vienas svarbiausių būdų vidinio monologo epikoje pavaizduojančių veikėjo sąmonės vyksmą ikižodinės būsenos.

MENAMOJI KALBA IR VIDINIS MONOLOGAS

Menamojoje kalboje pabrėžiamas psichinės būsenos egzistavimo faktas, nekreipiant dėmesio į tai, ar jį suvokia subjektas. Vidinis monologas akcentuoja, kad tą psichinę būseną suvokia pats personažas, kadangi ta būsena yra savianalizės objektas. Vidinis monologas tarsi skiria asmenybę į dvi dalis: jaučiančią ir analizuojančią, tarsi iš šalies save stebinčią. Vidiniame monologe asmenybė iškyla kaip racionalesnė, kur nelieka nieko neaiškaus ir epinė distancija praktiškai nejaučiama. Vidinis monologas kuria betarpiško veiksmo iliuziją, tuo tarpu menamojoje kalboje vartojama trečio asmens forma išsyk rodo, kad subjektas tampa stebėjimo objektu, o ne pats savarankiškai veikia. Be to, būtojo laiko vartojimas sako, kad vaizduojami įvykiai pasakojimo atžvilgiu jau yra praeityje. Šios dvi ypatybės (trečias asmuo ir būtasis laikas) priartina menamąją kalbą prie epinio pasakojimo. Tad menamoji kalba stovi tartum pusiaukelėje tarp vidinio monologo ir epinės kalbos. Visa tai galima pavaizduoti taip:

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Epinis pasakojimas ir pasakotojas

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Modernios prozos ypatybės

Tradicinė literatūra nuo moderniosios literatūros skiriasi daugeliu aspektų. Turint omeny prozą, galima lyginti veiksmą, pasakojimą, pasakotoją, fabulą, siužetą, veikėjus, laiką, erdvę, skirti temas, problemas būdingas tradicinei ar moderniajai prozai. Apibendrinimus galima daryti lyginant informaciją, pateiktą tokiuose šaltiniuose kaip „Lietuvių literatūros enciklopedija“, Viliūnas „Modernizmas“, A. Zalatorius „XX amžiaus lietuvių novelė“ ir kiti. Modernios ir tradicinės literatūros skirtumai matyti lentelėje:

Tradicinės prozos bruožai Modernios prozos bruožai
VEIKSMAS
  • Pateikiama nuosekli įvykių grandinė;
  • Dėmesys veikėjų veiksmams ir išoriniams tikrovės reiškinius;
  • Vienas veiksmas lemia kitą, jų priežastys aiškios.
  • Veiksmą lemia paslaptingi ir nenumatomi veikėjų poelgiai;
  • Svarbiausia – veikėjų vidinis pasaulis, jausmai, dvasinės būsenos, o ne įvykiai.
PASAKOJIMAS
  • Dažniausiai imituojama šnekamoji kalba.
  • Vyrauja būtasis laikas.
  • Dažnas III asmuo.
PASAKOTOJAS
  • Visažinis, kuris stebi įvykius, bet juose nedalyvauja, mato personažų poelgius, žino jų mintis ir ketinimus, praeitį, dabartinę savijautą ir elgesio motyvus.
  • Veikėjų konfliktuose yra lyg neklystantis teisėjas.
  • Nediskutuoja su skaitytoju apie veikėjų pasirinktas vertybes.
  • Dažnai sutampa su veikėju.
FABULA IR SIUŽETAS Dažnai sutampa, nes įvykiai pateikiami chronologiškai.
  • Pasakojimas dažnai fragmentiškas, šokinėjantis iš vienos erdvės į kitą, įvykių seka gali būti sumaišoma, atsiranda spragų.
  • Fabula nebeorganizuoja pasakojimo.
  • Veikėjų likimus lemia absurdiški atsitikimai, prieštaraujantys realių aplinkybių logikai.
VEIKĖJAI
  • Dažniausi kūrimo būdai – portretas, vidinio pasaulio bei moralinių įsitikinimų vaizdavimas.
  • Charakteris nekinta, aiškiai atskleistas, skaitytojas gali suprasti, kaip jis pasielgs įvairiose situacijose.
  • Dažnai skirstomi į teigiamus ir neigiamus.
  • Paslaptingi, neatskleisti.
  • Poelgiai nelengvai paaiškinami, jie suprantami iš užuominų.
  • Remiasi intuicija, nuojauta.
  • Nebėra teigiamų ir neigiamų.
  • Dažniausiai vieniši, kenčiantys.
LAIKAS
  • Cikliškas.
  • Jo kaita paaiškinama, priežastinė.
  • Pasakojimo ir veiksmo laikas sutampa.
  • Neapibrėžtas, abstraktus.
  • Veiksmo ir pasakojimo laikas nesutampa.
  • Atmetama reali laiko tėkmė (praeities ir dabarties detalės susipynusios), kartais laikas visai neturi prasmės.
  • Akivaizdus kontrastas tarp objektyvaus visuomenės ir subjektyvaus individo laiko.
  • Svarbus linijinis laikas (žengimas į degradaciją, sumaištį, disharmoniją).
  • Veikėjas dažnai ieško prarasto laiko, grįžta prie išgyventų momentų, nes tai suteikia laikui prasmės.
ERDVĖ
  • Aprašoma išsamiai.
  • Dažniausiai vertinama teigiamai ar neigiamai.
  • Vientisa, apibrėžta, kartais sakrališka, dažnai susijusi su laiku.
  • Svarbiausia kūrinio tema dažnai tampa erdvės pasikeitimas (veikėjo kelionės).
  • Kontrastinga, kintanti, kartais net suskaldyta, bet nebūtinai vertinama vien teigiamai ar neigiamai.
  • Vaizduojamasis pasaulis nedarnus, kontrastingas ir poliariškas[1].
  • Visiškai nepriklauso nuo laiko.
  • Dažnai pabrėžiama vidinio pasaulio erdvė.
  • Mažėja sakralinės erdvės ribos.

[1] Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė.

TEMOS IR PROBLEMOS
  • Vyrauja kaimo, žmogaus ir gamtos, meilės, darbo temos.
  • Aukštinamas dvasinis žmogaus grožis.
  • Požiūris į materialius dalykus yra kritinis.
  • Kadangi nebėra vertybių hierarchijos, nebeaišku, kas vertinga ir kas ne.
  • Dažniausios vienišumo, susvetimėjimo, gyvenimo beprasmybės ir absurdo problemos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tradiciškumo ir modernumo samprata literatūroje
Modernios prozos skaitymo ir suvokimo specifiškumas pagrindinėje mokykloje
Pasakojimas pirmu asmeniu
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas
Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)