veikėjai | Lietuvių kalba ir literatūra

Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)

Panašiu laiku iškyla ir kitas rašytojas – Publijus Terencijus Afrias (apie 190 – 159 m. pr. Kr.) iš Afrikos. Terencijus buvo į Romą patekęs Terencijaus Lukano vergas, tačiau gabus, tad gavo gerą išsimokslinimą ir buvo šeimininko paleistas į laisvę. Publijus Terencijus Afrias sukūrė šešias komedijas („komedija palliata“), kurios visos iki šių dienų yra išlikusios (priešingai, nei Plauto). Jo dramos skirtos išlavėjusio skonio žiūrovams, tad kūriniuose nėra šiurkštaus juoko ir vulgarybių (kas būdinga Plautui), komedijų kalba išdailinta. Pirmajame dramos plane visada yra charakteriai, tad jos pasižymi sąmoju ir primena papročių dramas. Piešdamas veikėjus, Terencijus stengiasi veiksmus motyvuoti psichologiškai. Terencijaus komedijų personažai – gyvi, gražiai išauklėti žmonės. Jo kūryba nuo Plauto skiriasi ir tuo, kad lyrinės eilės užleido vietą šnekamosios kalbos eilėms, o dainų beveik nėra.

Terencijus parašė šešias komedijas: „Andrietė“ (166 m.), „Pats save baudžiąs“ (163 m.), „Eunuchas“ (161 m.), „Formionas“ (161 m.), „Anyta“ (160 m.) ir „Broliai“ (160 m.).

Terencijus kaip ir Plautas sekė naująja antikine komedija ir Menandru, jungė du kūrinius į vieną. Terencijaus komedijose keliamos auklėjimo, šeimos problemos, meilės klausimai, žvelgiama į kasdieninį žmogaus gyvenimą. Dramos išsiskiria tuo, kad atsisakyta grubių komiškų scenų, primityvaus juoko, o siužetai gerai apgalvoti, daug dėmesio skirta kalbai. Taip pat išsiskyrė tuo, kad prologą naudojo ne situacijai, o polemikai.

Žinomiausioje komedijoje „Broliai“ polemizuojama auklėjimo klausimais. Joje vaizduojami du broliai – Demėjas ir Nikionas, kurių vienas gyvena kaime ir turi du sūnus, o kitas gyvena mieste. Taigi, vieną savo sūnų Demėjas atiduoda auklėti savo broliui, o kito auklėjimo imasi pats. Komedijoje parodoma, kad nė viena auklėjimo sistema pranašumu nepasižymi.

Terencijaus komedijos nebuvo labai populiarios (jas mėgo aristokratai). Jose svarbesnis tampa ne juokas, o patys žmonės; konfliktus jose sukelia nežinojimas arba nesusipratimas.

Po Terencijaus romėnai mažai domėjosi komedija, todėl ji sunyko. Vėlesniais laikais tragedijos virto didingais žaidybiniais spektakliais ir vėl atgijo Senekos kūryboje. II a. pr. Kr. antrojoje pusėje iškilo daug naujų žanrų: satyra ir lyrinė poezija, istorinė proza ir retorika.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Vandos Juknaitės „Stiklo šalies” analizė remiantis Miekės Bal „susidūrimo” klasifikacija (II dalis)

Nors lentelėje akivaizdūs veikiančiųjų susidūrimai, tačiau dar norėtųsi trumpai užsiminti apie vyro, moters ir vaiko santykius. „Tėvai paėmė berniuką už rankų ir jis nepabusdamas žingsniavo tarp jų“ (P. 173.). Lentelėj matyti, jog fizinio kontakto tarp vyro ir moters nėra, tačiau kaip tokią jungtį būtų galima įvardyti vaiką, kuris ir skiria, ir jungia abu tėvus būtent per fizinį kontaktą.

Iš esmės, matyti, kad svarbiausi kontaktai arba neįvykstą, arba yra nevykę. Pavyzdžiui, visi kontaktai, kurie vyksta tarp moters ir daktaro, nors turėtų vykti šeimoje, jie yra keičiami tik į žodinį bendravimą ir nesistengiama padėties pagerinti. Toks, regis, svarbus kūdikio gimimas ir jo priežiūra irgi yra paliekami tik motinai (tiesa, vieną naktį prie kūdikio miega vyras, tačiau kontaktas nėra jaučiamas, nes iš esmės vystyklų net ir tada ateina pakeisti moteris). Stipriausias ryšys, kuris palaiko šeimą, ko gero, tik vaikai – jie atstoja visas stokas. Ir dar, manau svarbu pažymėti, kad netgi moteris ir kalytė realizuoja daugiau kontaktų, nei vyras ir moteris, nei vyras ir kūdikis, nei vyras ir vaikas, kas šeimos atžvilgiu yra svarbiausia.

Lentelėje nurodytas struktūravimas nelabai atskleidžia naratyvo dinamiką, tačiau rodo truputį kitus dalykus: susvetimėjimą šeimoj tarp vyro ir moters, patiriamų trūkumų realizavimą už namų ribos (pas gydytoją) ir apskritai, pakrikusį ne tik to meto šeimos, bet ir visuomenės gyvenimą.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Vandos Juknaitės „Stiklo šalies” analizė remiantis Miekės Bal „susidūrimo” klasifikacija (II dalis)

Vandos Juknaitės „Stiklo šalies” analizė remiantis Miekės Bal „susidūrimo” klasifikacija (I dalis)

Vandos Juknaitės apysaką „Stiklo šalį“ galima sustruktūruoti pagal vieną iš Miekės Bal naratyvo struktūravimo principų – susidūrimą. Kontaktai tarp apysakoje veikiančių personažų atskleisti lentelėje:

Veikėjai	Žodinis susidūrimas	Psichinis susidūrimas	Fizinis susidūrimas
Moteris ir vyras	Bendravimas vyksta tik kalba. Net iš miegų moteris pabunda tik nuo vyro balso, o ne nuo jo prisilietimų: „Iš miego ją pažadino vyro balsas.“	(NĖRA)	(NĖRA)
Moteris ir vaikas	Moteris ir vaikas nuolat komunikuoja. Visoje apysakoje jų dialogai užima bene daugiausiai vietos.	Tiesioginio psichinio kontakto nelabai yra, tačiau galima numanyti, jog jis, kaip toks, slepiasi už pasakotojo kalbos po šuniukų skandinimo scenos, kai vaikas ir jaučia ir reiškia pastebėjimus dėl įvykio.	Jis ne toks stiprus, kaip moters ir kūdikio, tačiau irgi yra (pvz.: kai randamas šuns guolyje lauke, jis vedamas namo, lovoje užklojamas ir t.t.)
Moteris ir kūdikis		Čia akcentuotina stipri nuojauta, pojūtis, kuris motinai jaučiamas iš kiekvieno kūdikio kvėptelėjimo.	Moters ir kūdikio fizinis susidūrimas yra pats stipriausias. Ji glaudžia jį prie krūtinės, sūpuoja, keičia vystyklus ir t.t.
Gydytoja ir kūdikis	(NĖRA)	(NĖRA)	Spaudžia rankomis pilvuką (nustato diagnozę)
Moteris ir šuo (kalė)	„Žodinis“, tiksliau susidūrimas balsu vyksta tik iš šuns pusės: „Inkšdamas jis ėmė šokinėti <…> piktai sulojo ir staiga urgzdamas griebė ją už rankos.“	„Moterį kalė prisileisdavo, įtemptai sekdama kiekvieną jo judesį<…>.“	Iš pradžių esama lyžtelėjimo, prigludimo šalia, vėliau jau ir gribštelėja moteriai į ranką.
Moteris ir šuniukai	(NĖRA)	(Čia tėra tik autoriaus fiksuojamas pastebėjimas„privalėjo suteikti jam galimybę“. )	Šuniukų skandinimo scena ir jų išmetimas.
Moteris ir daktaras	Komunikuojama ir tiesiogiai ir per atstumą (telefonu)	Moteris pastebi daktaro rankas, vyksta akių kontaktas („pakėlė į gydytoją išsigandusias, klausiančias akis“)	Daktaras apžiūros metu ją liečia, moteris nesipriešina – lyg ir abipusis fizinis kontaktas
Moteris ir daktarė	Vyksta tik komunikacija (ir tiesiogiai, ir telefonu)	(NĖRA)	(NĖRA)
Vyras ir vaikas	Vyras ir vaikas nelabai komunikuoja. „- Bet turėsi paklausti tėčio <…> – Tėtis leis.“ Pasitikima išankstine nuostata.	(NĖRA)	Tik apysakos pradžioje yra vaiko ir vyro fizinis kontaktas: vaiką tėvai paėmę už rankų veda namo.
Vyras ir kūdikis	(NĖRA)	(NĖRA)	(NĖRA)
Vyras ir šuo	(NĖRA)	(NĖRA)	(NĖRA)
Vaikas ir šuo	(NĖRA)	(NĖRA)	Vaikas dingusį šunį nuolat parsiveda namo.

__________________________

Tęsinys:

Vandos Juknaitės „Stiklo šalies” analizė remiantis Miekės Bal „susidūrimo” klasifikacija (II dalis)

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

7. Vienu sakiniu suformuluokite pagrindinę novelės mintį. (5 taškai)

Tai pakankamai sudėtingas klausimas, tad ir taškų skiriama daug. Pagal „Bendrąsias programas ir išsilavinimo standartus“ jau aštuntokai geba nusakyti „pasakojimo situaciją, apibūdina veikėjus, veiksmus, laiką, erdvę, pasakotojo poziciją“ (1) ir net pagrindinę mintį, tad akivaizdu, kad dešimtokai tą turi daryti be jokio vargo, ir kad jiems tai nėra naujas dalykas analizuojant kūrinį. Iš tiesų, rezultatų ir esama panašių:

Matyti, kad dešimtokai, išanalizavę tradicinės literatūros kūrinį, pagrindinę mintį nustatė labai tiksliai (daugiau ¾ atsakinėjusių) ir dauguma, ir tik keletas mokinių darė vieną kitą paklaidą, nukrypdami šiek tiek ne į tą pusę. Blogiau pagrindę mintį formulavo moderniosios literatūros tekste. Akivaizdu, kad niekas visiškai tiksliai į šį klausimą neatsakė, o ¼ atsakymų iš viso buvo neteisingi, t.y., mokiniai nesuvokė nei pagrindinės novelės problemos, nei pagrindinės minties.

Galima daryti išvadas, kad visgi, nors ir esama paradoksalių rezultatų, kada dešimtokai prasčiau atsakinėjo į J. Biliūno novelės klausimus, tačiau dauguma atsakymų rodo ir tai, kad dešimtokams sudėtingesnis buvęs antrasis tekstas B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės“.

Darbe lieka plačiau neaptarti likusieji trys testų klausimai, nes jie yra saviti ir individualūs pagal kiekvieną novelę, tačiau pagal atsakymus į juos yra sudarytos taškų diagramos, kurios rodo tam tikras tendencijas ir sunkumus analizuojant modernios literatūros tekstus. (Diagramos pridedamos. )

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos ypatybės

Tradicinė literatūra nuo moderniosios literatūros skiriasi daugeliu aspektų. Turint omeny prozą, galima lyginti veiksmą, pasakojimą, pasakotoją, fabulą, siužetą, veikėjus, laiką, erdvę, skirti temas, problemas būdingas tradicinei ar moderniajai prozai. Apibendrinimus galima daryti lyginant informaciją, pateiktą tokiuose šaltiniuose kaip „Lietuvių literatūros enciklopedija“, Viliūnas „Modernizmas“, A. Zalatorius „XX amžiaus lietuvių novelė“ ir kiti. Modernios ir tradicinės literatūros skirtumai matyti lentelėje:

Tradicinės prozos bruožai

Modernios prozos bruožai

VEIKSMAS

Pateikiama nuosekli įvykių grandinė;
Dėmesys veikėjų veiksmams ir išoriniams tikrovės reiškinius;
Vienas veiksmas lemia kitą, jų priežastys aiškios.

Veiksmą lemia paslaptingi ir nenumatomi veikėjų poelgiai;
Svarbiausia – veikėjų vidinis pasaulis, jausmai, dvasinės būsenos, o ne įvykiai.

PASAKOJIMAS

Dažniausiai imituojama šnekamoji kalba.
Vyrauja būtasis laikas.
Dažnas III asmuo.

Vyrauja tiesioginė menamoji kalba, sąmonės srautas.
Galimi visi laikai.
Dažnai pasakojama I ar II asmeniu.

PASAKOTOJAS

Visažinis, kuris stebi įvykius, bet juose nedalyvauja, mato personažų poelgius, žino jų mintis ir ketinimus, praeitį, dabartinę savijautą ir elgesio motyvus.
Veikėjų konfliktuose yra lyg neklystantis teisėjas.
Nediskutuoja su skaitytoju apie veikėjų pasirinktas vertybes.

Dažnai sutampa su veikėju.

FABULA IR SIUŽETAS

Dažnai sutampa, nes įvykiai pateikiami chronologiškai.

Pasakojimas dažnai fragmentiškas, šokinėjantis iš vienos erdvės į kitą, įvykių seka gali būti sumaišoma, atsiranda spragų.
Fabula nebeorganizuoja pasakojimo.
Veikėjų likimus lemia absurdiški atsitikimai, prieštaraujantys realių aplinkybių logikai.

VEIKĖJAI

Dažniausi kūrimo būdai – portretas, vidinio pasaulio bei moralinių įsitikinimų vaizdavimas.
Charakteris nekinta, aiškiai atskleistas, skaitytojas gali suprasti, kaip jis pasielgs įvairiose situacijose.
Dažnai skirstomi į teigiamus ir neigiamus.

Paslaptingi, neatskleisti.
Poelgiai nelengvai paaiškinami, jie suprantami iš užuominų.
Remiasi intuicija, nuojauta.
Nebėra teigiamų ir neigiamų.
Dažniausiai vieniši, kenčiantys.

LAIKAS

Cikliškas.
Jo kaita paaiškinama, priežastinė.
Pasakojimo ir veiksmo laikas sutampa.

Neapibrėžtas, abstraktus.
Veiksmo ir pasakojimo laikas nesutampa.
Atmetama reali laiko tėkmė (praeities ir dabarties detalės susipynusios), kartais laikas visai neturi prasmės.
Akivaizdus kontrastas tarp objektyvaus visuomenės ir subjektyvaus individo laiko.
Svarbus linijinis laikas (žengimas į degradaciją, sumaištį, disharmoniją).
Veikėjas dažnai ieško prarasto laiko, grįžta prie išgyventų momentų, nes tai suteikia laikui prasmės.

ERDVĖ

Aprašoma išsamiai.
Dažniausiai vertinama teigiamai ar neigiamai.
Vientisa, apibrėžta, kartais sakrališka, dažnai susijusi su laiku.
Svarbiausia kūrinio tema dažnai tampa erdvės pasikeitimas (veikėjo kelionės).

Kontrastinga, kintanti, kartais net suskaldyta, bet nebūtinai vertinama vien teigiamai ar neigiamai.
Vaizduojamasis pasaulis nedarnus, kontrastingas ir poliariškas[1].
Visiškai nepriklauso nuo laiko.
Dažnai pabrėžiama vidinio pasaulio erdvė.
Mažėja sakralinės erdvės ribos.

[1] Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė.

TEMOS IR PROBLEMOS

Vyrauja kaimo, žmogaus ir gamtos, meilės, darbo temos.
Aukštinamas dvasinis žmogaus grožis.
Požiūris į materialius dalykus yra kritinis.

Kadangi nebėra vertybių hierarchijos, nebeaišku, kas vertinga ir kas ne.
Dažniausios vienišumo, susvetimėjimo, gyvenimo beprasmybės ir absurdo problemos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tradiciškumo ir modernumo samprata literatūroje
Modernios prozos skaitymo ir suvokimo specifiškumas pagrindinėje mokykloje
Pasakojimas pirmu asmeniu
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas
Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)