veiksmas | Lietuvių kalba ir literatūra

Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)

Panašiu laiku iškyla ir kitas rašytojas – Publijus Terencijus Afrias (apie 190 – 159 m. pr. Kr.) iš Afrikos. Terencijus buvo į Romą patekęs Terencijaus Lukano vergas, tačiau gabus, tad gavo gerą išsimokslinimą ir buvo šeimininko paleistas į laisvę. Publijus Terencijus Afrias sukūrė šešias komedijas („komedija palliata“), kurios visos iki šių dienų yra išlikusios (priešingai, nei Plauto). Jo dramos skirtos išlavėjusio skonio žiūrovams, tad kūriniuose nėra šiurkštaus juoko ir vulgarybių (kas būdinga Plautui), komedijų kalba išdailinta. Pirmajame dramos plane visada yra charakteriai, tad jos pasižymi sąmoju ir primena papročių dramas. Piešdamas veikėjus, Terencijus stengiasi veiksmus motyvuoti psichologiškai. Terencijaus komedijų personažai – gyvi, gražiai išauklėti žmonės. Jo kūryba nuo Plauto skiriasi ir tuo, kad lyrinės eilės užleido vietą šnekamosios kalbos eilėms, o dainų beveik nėra.

Terencijus parašė šešias komedijas: „Andrietė“ (166 m.), „Pats save baudžiąs“ (163 m.), „Eunuchas“ (161 m.), „Formionas“ (161 m.), „Anyta“ (160 m.) ir „Broliai“ (160 m.).

Terencijus kaip ir Plautas sekė naująja antikine komedija ir Menandru, jungė du kūrinius į vieną. Terencijaus komedijose keliamos auklėjimo, šeimos problemos, meilės klausimai, žvelgiama į kasdieninį žmogaus gyvenimą. Dramos išsiskiria tuo, kad atsisakyta grubių komiškų scenų, primityvaus juoko, o siužetai gerai apgalvoti, daug dėmesio skirta kalbai. Taip pat išsiskyrė tuo, kad prologą naudojo ne situacijai, o polemikai.

Žinomiausioje komedijoje „Broliai“ polemizuojama auklėjimo klausimais. Joje vaizduojami du broliai – Demėjas ir Nikionas, kurių vienas gyvena kaime ir turi du sūnus, o kitas gyvena mieste. Taigi, vieną savo sūnų Demėjas atiduoda auklėti savo broliui, o kito auklėjimo imasi pats. Komedijoje parodoma, kad nė viena auklėjimo sistema pranašumu nepasižymi.

Terencijaus komedijos nebuvo labai populiarios (jas mėgo aristokratai). Jose svarbesnis tampa ne juokas, o patys žmonės; konfliktus jose sukelia nežinojimas arba nesusipratimas.

Po Terencijaus romėnai mažai domėjosi komedija, todėl ji sunyko. Vėlesniais laikais tragedijos virto didingais žaidybiniais spektakliais ir vėl atgijo Senekos kūryboje. II a. pr. Kr. antrojoje pusėje iškilo daug naujų žanrų: satyra ir lyrinė poezija, istorinė proza ir retorika.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Sakinio požymiai: predikacija

Predikacija, predikatyvumas, predikatiškumas – tai vienas esmingiausių sakinio požymių. Predikacija rodo sakinio santykį su tikrove ir veiksnio bei tarinio tarpusavio santykius. Sakiniu ką nors teigiame ar neigiame, ką nors tvirtiname: atskiri žodžiai teturi reikšmę, o sakinys – prasmę. Predikatyvumas – tai požymio iškėlimas ir priskyrimas objektui, pavyzdžiui: „geras vaikas“ – tai žodžių junginys, o „vaikas yra geras“ – tai jau predikatyvumas.

Ne visi lietuvių kalbininkai, ypač Ambrazas, pripažįsta predikatyvumą, nes tai loginė sąlyga. Tie, kurie tai laiko sakinio požymiu – vadinami logizuotais (loginės krypties) atstovai.

Kai mes sakome požymis, galime daug ką turėti galvoje: tai veiksmas, veikla, procesas ir požymis siaurąja prasme. Pateiksiu pavyzdį, kuris visa tai atspindi:

siaurąja prasme: „vaikas yra geras“;
požymis: „ąžuolas užauga per 100 metų“;
veikla: „mokiniai skaito“;
veiksmas: „riekia duoną“.

Kalbininkas ir humanitarinių mokslų daktaras Jonas Zemvaldas Balkevičius predikatyvumą suvokia kitaip. Pasak jo, predikatyvumas – tai teigimo, neigimo arba klausimo iškėlimas. Tačiau negalima sutikti su tokiu apibūdinimu, nes teigimas, neigimas ar klausimo skatinimas yra tarp savęs susipynę dalykai – tai galima vadinti predikatyvumo išraiškos priemonėmis. Panagrinėkime keletą atvejų:

I. Katinas miaukia. – Sakinį galima išplėtoti ir tai bus teigimas.
Katinas nemiaukia. – yra neigimas, predikatyvumo realizavimas.

II. –Ar katinas miaukia? Tai klausimas, susipynęs su teigimu ir neigimu.
-Kodėl katinas miaukia?
-Ar katinas nemiaukia?

III. -Katine, miauk! Skatinimas, susipynęs su teigimu ir neigimu.
-Katine, nemiauk!

Predikatyvumas gali būti suprantamas siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme – tai sutapatinimas su tariniškumu. Pagal tai daug sakinių, kuriuose nėra tarinio, nebus laikomi sakiniais, pavyzdžiui.: „Naktis.“ arba „Sudie.“, tad kyla klausimas, kaip pavadinti šiuos atvejus. Gal pasakymais? Bet tada tai bus sakinio opozicija, nes sakinys – tai kalba, o pasakymas – tai kalbėjimas, šneka. Taigi, tokiu atveju galima vartoti sąvoką komunikatai, kitaip tariant, kalbiniai vienetai, kurie neturi sakinio formos, bet yra skirti bendrauti.

Predikatyvumas suprantamas ir plačiąja prasme kaip sudėtingas požymis, kuris realizuojamas kitais požymiais. Pagal tai predikatyvumas turi modalumą, sintaksinį laiką, sintaksinį asmenį ir baigtinę intonaciją.

Modalumas – svarbiausias predikatyvumo požymis yra nevienalytis. Skiriamas pirminis ir antrinis modalumas, kylantys iš rusų sintaksės, kurioje yra subjektyvusis ir objektyvusis modalumai. Bet tai neobjektyvu, nes sakinys priklauso ne nuo objekto, o nuo subjekto.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinys
Modalumas
Sintaksinis laikas
Sakinio asmuo
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Kalbos kilmės teorijos

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

7. Vienu sakiniu suformuluokite pagrindinę novelės mintį. (5 taškai)

Tai pakankamai sudėtingas klausimas, tad ir taškų skiriama daug. Pagal „Bendrąsias programas ir išsilavinimo standartus“ jau aštuntokai geba nusakyti „pasakojimo situaciją, apibūdina veikėjus, veiksmus, laiką, erdvę, pasakotojo poziciją“ (1) ir net pagrindinę mintį, tad akivaizdu, kad dešimtokai tą turi daryti be jokio vargo, ir kad jiems tai nėra naujas dalykas analizuojant kūrinį. Iš tiesų, rezultatų ir esama panašių:

Matyti, kad dešimtokai, išanalizavę tradicinės literatūros kūrinį, pagrindinę mintį nustatė labai tiksliai (daugiau ¾ atsakinėjusių) ir dauguma, ir tik keletas mokinių darė vieną kitą paklaidą, nukrypdami šiek tiek ne į tą pusę. Blogiau pagrindę mintį formulavo moderniosios literatūros tekste. Akivaizdu, kad niekas visiškai tiksliai į šį klausimą neatsakė, o ¼ atsakymų iš viso buvo neteisingi, t.y., mokiniai nesuvokė nei pagrindinės novelės problemos, nei pagrindinės minties.

Galima daryti išvadas, kad visgi, nors ir esama paradoksalių rezultatų, kada dešimtokai prasčiau atsakinėjo į J. Biliūno novelės klausimus, tačiau dauguma atsakymų rodo ir tai, kad dešimtokams sudėtingesnis buvęs antrasis tekstas B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės“.

Darbe lieka plačiau neaptarti likusieji trys testų klausimai, nes jie yra saviti ir individualūs pagal kiekvieną novelę, tačiau pagal atsakymus į juos yra sudarytos taškų diagramos, kurios rodo tam tikras tendencijas ir sunkumus analizuojant modernios literatūros tekstus. (Diagramos pridedamos. )

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Žodžių darybos priesagos. Veiksmo rezultato pavadinimas.

–inys–alas

–muo

–ena

–ulys

–lis, (-lys)

–ėsis

–tas

–tis

–snis, (-snys)

–ana

–mena

–ulas

–stas

–tė

–iava

–ta

–uras

–lė

–liava

–sna

–uolys

–urys

–utis

-das

–dė

–kas

–ma

–šlas

–slė

–stė

–da

–eta

–ikas

–ra

–tena

–eklas

–yklas

–atas

–ula

–ulė

-tulas

-a

-as

-ius

-ė

-is (-ys)

grandinys, junginys, karpinysgėralas, brizgalas, dažalas

duomuo, tarmuo, teikmuo

lupena, puvena, dvėsena

sprogulys, nešulys, giedrulys

pasėlis, priedėlis, nuostolis

džiūvėsis, degėsis, puvėsis

raštas, žlugtas, graužtas

valktis, užkirtis, paplotis

sluoksnis, kepsnys, klupsnis

draikana, ūkana, driekana

puošmena, staigmena, naudmena

burbulas, tumulas, gužulas

rąstas, lankstas, skliaustas

iškirptė, pakištė,grįžtė

pyniava, moliava, painiava

našta, važta, tūpta

guburas, duburas, dumburas

miklė

rašliava

pliksna

kanduolys

kauburys

likutis

užklodas

paklodė

pridurkas

važma

mėšlas

mįslė

varstė

žaizda

kupeta

lupikas

skiedra

veltena

audeklas

salyklas

koncentratas, eksponatas, preparatas

skaidula

sprogulė

vytulas

nuolauža

įdaras

skyrius

riekė

pjūvis

_____________________________________

Daugiau apie tai žiūrėkite:

Modernios prozos ypatybės

Tradicinė literatūra nuo moderniosios literatūros skiriasi daugeliu aspektų. Turint omeny prozą, galima lyginti veiksmą, pasakojimą, pasakotoją, fabulą, siužetą, veikėjus, laiką, erdvę, skirti temas, problemas būdingas tradicinei ar moderniajai prozai. Apibendrinimus galima daryti lyginant informaciją, pateiktą tokiuose šaltiniuose kaip „Lietuvių literatūros enciklopedija“, Viliūnas „Modernizmas“, A. Zalatorius „XX amžiaus lietuvių novelė“ ir kiti. Modernios ir tradicinės literatūros skirtumai matyti lentelėje:

Tradicinės prozos bruožai

Modernios prozos bruožai

VEIKSMAS

Pateikiama nuosekli įvykių grandinė;
Dėmesys veikėjų veiksmams ir išoriniams tikrovės reiškinius;
Vienas veiksmas lemia kitą, jų priežastys aiškios.

Veiksmą lemia paslaptingi ir nenumatomi veikėjų poelgiai;
Svarbiausia – veikėjų vidinis pasaulis, jausmai, dvasinės būsenos, o ne įvykiai.

PASAKOJIMAS

Dažniausiai imituojama šnekamoji kalba.
Vyrauja būtasis laikas.
Dažnas III asmuo.

Vyrauja tiesioginė menamoji kalba, sąmonės srautas.
Galimi visi laikai.
Dažnai pasakojama I ar II asmeniu.

PASAKOTOJAS

Visažinis, kuris stebi įvykius, bet juose nedalyvauja, mato personažų poelgius, žino jų mintis ir ketinimus, praeitį, dabartinę savijautą ir elgesio motyvus.
Veikėjų konfliktuose yra lyg neklystantis teisėjas.
Nediskutuoja su skaitytoju apie veikėjų pasirinktas vertybes.

Dažnai sutampa su veikėju.

FABULA IR SIUŽETAS

Dažnai sutampa, nes įvykiai pateikiami chronologiškai.

Pasakojimas dažnai fragmentiškas, šokinėjantis iš vienos erdvės į kitą, įvykių seka gali būti sumaišoma, atsiranda spragų.
Fabula nebeorganizuoja pasakojimo.
Veikėjų likimus lemia absurdiški atsitikimai, prieštaraujantys realių aplinkybių logikai.

VEIKĖJAI

Dažniausi kūrimo būdai – portretas, vidinio pasaulio bei moralinių įsitikinimų vaizdavimas.
Charakteris nekinta, aiškiai atskleistas, skaitytojas gali suprasti, kaip jis pasielgs įvairiose situacijose.
Dažnai skirstomi į teigiamus ir neigiamus.

Paslaptingi, neatskleisti.
Poelgiai nelengvai paaiškinami, jie suprantami iš užuominų.
Remiasi intuicija, nuojauta.
Nebėra teigiamų ir neigiamų.
Dažniausiai vieniši, kenčiantys.

LAIKAS

Cikliškas.
Jo kaita paaiškinama, priežastinė.
Pasakojimo ir veiksmo laikas sutampa.

Neapibrėžtas, abstraktus.
Veiksmo ir pasakojimo laikas nesutampa.
Atmetama reali laiko tėkmė (praeities ir dabarties detalės susipynusios), kartais laikas visai neturi prasmės.
Akivaizdus kontrastas tarp objektyvaus visuomenės ir subjektyvaus individo laiko.
Svarbus linijinis laikas (žengimas į degradaciją, sumaištį, disharmoniją).
Veikėjas dažnai ieško prarasto laiko, grįžta prie išgyventų momentų, nes tai suteikia laikui prasmės.

ERDVĖ

Aprašoma išsamiai.
Dažniausiai vertinama teigiamai ar neigiamai.
Vientisa, apibrėžta, kartais sakrališka, dažnai susijusi su laiku.
Svarbiausia kūrinio tema dažnai tampa erdvės pasikeitimas (veikėjo kelionės).

Kontrastinga, kintanti, kartais net suskaldyta, bet nebūtinai vertinama vien teigiamai ar neigiamai.
Vaizduojamasis pasaulis nedarnus, kontrastingas ir poliariškas[1].
Visiškai nepriklauso nuo laiko.
Dažnai pabrėžiama vidinio pasaulio erdvė.
Mažėja sakralinės erdvės ribos.

[1] Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė.

TEMOS IR PROBLEMOS

Vyrauja kaimo, žmogaus ir gamtos, meilės, darbo temos.
Aukštinamas dvasinis žmogaus grožis.
Požiūris į materialius dalykus yra kritinis.

Kadangi nebėra vertybių hierarchijos, nebeaišku, kas vertinga ir kas ne.
Dažniausios vienišumo, susvetimėjimo, gyvenimo beprasmybės ir absurdo problemos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tradiciškumo ir modernumo samprata literatūroje
Modernios prozos skaitymo ir suvokimo specifiškumas pagrindinėje mokykloje
Pasakojimas pirmu asmeniu
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas
Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)