Tekstas byloja apie šiuolaikinį „išsidirbinėjantį“ pasaulį, kuriame galynėjasi dvi stichijos: vanduo ir ugnis. Potvyniai ir atoslūgiai naikina visa, kas sena, ir ant pelenų bei griuvėsių kuria naują pasaulį. Jame pasigendama tikrumo ir prasmės, kyla ironiška neviltis ir tragizmo pojūtis. „Danguje spurda žuvys“, „miestas virto griuvėsiais“, o iš gelmių į krantą genama praeitis – pergamentas. Nauja prisukama karalystė atkuriama pasitelkiant praeities kultūros detales, tautosaką bei tikėjimą. Žmogaus tragišką būtį dažnai žymi kraujuojančios akies ar angelo sparno motyvai, gilus mirties nujautimas nebyliame pasaulyje ir kaltės, raudos bei atgailos išgyvenimas. Kaip vanduo vis tvinksta ir atslūgsta, taip ir karalystėje, jei ji bus prisukta, „po tūkstančio metų / Čia viskas turėtų / Kartotis“.
Ališauskas Arnas. Prisukama karalystė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla. 1996.
Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: LLTI leidykla. 2001.
Reikėtų perskaityti šiuos eilėraščius :)