Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa

Aristoteliui „balsu išreikšti garsai yra sielos būsenų simboliai, o užrašyti žodžiai – balsu išreikštų žodžių simboliai“, kadangi balsas – pirmųjų simbolių kūrėjas – yra esmingai susijęs su siela. Tarp būties ir sielos, daiktų ir jausmų turėtų egzistuoti natūralaus vertimo ar ženklinimo ryšys. Kiekvienas signifikantas, ir visų pirma rašytinis, yra išvestinis ir visada atlieka techninę ir reprezentavimo funkciją. Jis neturi jokios konstatuojančios prasmės. Taigi lotoso epocha pažemina raštą, suprantamą kaip tarpininkavimo tarpininkavimas ir kaip nuopuolis į prasmės išorybę.

Semiologijos arba kalbotyros mokslas signifikanto ir signifikato skirtį – pačią ženklo idėją – gali išsaugoti tik išsaugodamas jusliškumo ir suvokiamumo protu skirtį. Ženklas ir dievybė yra gimę toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Ženklo epocha yra esmiškai teologinė. Galbūt ji niekada nesibaigs, tačiau jos istorinės aptvaros kontūrai yra nubrėžti.

Ženklo samprata priklauso metafizikai. Nerimą kelia tai, kas ženklo sampratoje, kuri niekada neegzistavo anapus filosofijos istorijos, lieka sistemiškai ir genealogiškai šios istorijos determinuota.

Signifikanto išorybė – tai rašto išorybė, iki rašto nėra jokio kalbinio ženklo. Be šios išorybės subyra pati ženklo idėja. Kadangi kartu su ja subyrėtų visas mūsų pasaulis ir visa mūsų kalba, būtų kvaila daryti išvadą, kad reikia pereiti prie kažko kito ir atsisakyti ženklo – ir kaip žodžio, ir kaip sąvokos.

Skaitymas ir rašymas, tekstas kaip ženklų audeklas yra antraeiliai dalykai. Pirmesni už juos – tiesa arba prasmė.

Kaip Platonas tiesos raštui atrado vietą sieloje, taip ir viduramžiais raštas vis dar suprantamas metaforiškai, t.y. kaip prigimtinis, amžinas ir universalus raštas, ženklinamos tiesos sistema, kuriai pripažįstamas kilmingumas. Jam priešinamas tam tikras nupuolęs raštas (pvz., gamtos knyga). Dieviškas ar prigimtinis raštas nuolat priešinamas su žmogišku ir darbo reikalaujančiu, baigtiniu ir dirbtiniu užrašu.

Galilėjus: „Gamta parašyta matematikos kalba“.

Jaspersas: „Pasaulis yra kito rankraštis, nepasiekiamas visuotiniam skaitymui ir iššifruojamas tiktai egzistencijos“.

Kaip skirtingai traktuojama ta pati metafora. Lemtingiausias lūžis atsiranda tada, kai susiformuoja gamtamokslis ir absoliuti esatis apibrėžiama kaip subjektyvybė. Tai didžiųjų XVII amžiaus racionalizmų metas. Raštas įprastine šio žodžio reikšme yra negyva raidė, mirties nešėjas. Jis neleidžia gyvenimui laisvai kvėpuoti. Dieviškasis ir gyvasis raštas metaforine šio žodžio prasme savo kilmingumu prilygsta vertės šaltiniui, sąžinės balsui kaip dieviškajam įstatymui, širdžiai, jausmams ir t.t.

Biblija yra pati didingiausia iš visų knygų, bet vis dėlto tai knyga. Dievo įstatymo reikia ieškoti anaiptol ne keliuose padrikuose lapuose, o žmogaus širdyje, kurioje malonėjo jį įrašyti Dievo ranka“ (Laiškas Vernes‘ui).

Natūralus raštas yra tiesiogiai susijęs su balsu ir kvėpavimu. Jo prigimtis ne gramatologiška, bet pneumatologiška. Jis yra sakralus, artimas šventam vidiniam balsui. Archižodis – tai raštas, nes jis yra prigimtinis įstatymas. Pradžios žodis yra suvokiamas kaip kito balsas ir kaip priesakas.

Taigi yra gerasis ir blogasis raštas: gerasis ir prigimtinis raštas – dieviškas įrašas širdyje bei sieloje; iškreiptas ir dirbtinis raštas – technika, į kūno išorybę ištremtas raštas.

Platoniška schema: sielos raštas ir kūno raštas, vidaus raštas ir išorės raštas, sąmonės raštas ir aistrų raštas, panašiai kaip yra sielos balsas ir kūno balsas. Gerasis raštas visada buvo suprantamas, įvilktas į tam tikrą knygą ar tomą. Knygos idėja – tai baigtinės ar begalinės signifikanto visumos idėja. Knygos idėja visiškai svetima rašto prasmei.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto

Pirmoji knygos „Apie gramatologiją“ esė  „Raštas iki rašto“  stambiais bruožais nubrėžia teorinę matricą. Ji nurodo tam tikrus istorinius orientyrus ir pasiūlo keletą kritinių sąvokų.

Mokslo ir rašto idėjos – taigi ir rašto mokslo idėja – mums turi prasmę tik atsiradus tokiam pasauliui, kuriam jau buvo priskirta tam tikra ženklo samprata bei tam tikra šnekos ir rašto ryšių samprata. Tai labai apibrėžtas ryšys, nepaisant to, kad jis (ypač Vakaruose) viešpatavo kelis tūkstantmečius ir pasiekė tokį laipsnį, kad šiandien jis gali pats save suardyti ir paneigti savo paties ribas.

Žodis „kalba“ nuvertėjo. Infliacija ima grėsti pačiai kalbos gyvybei, kalba netekusi atspirties ir praradusi bet kokias ribas.

Programa: Pamažu išstumiama ar bent jau apibendrinama ir „rašto“ sąvoka. Rašto samprata pradėjo peržengti kalbos paplitimo ribas, tarsi raštas aprėptų kalbą visomis šio žodžio reikšmėmis. Žodis „raštas“ nenustoja reiškęs signifikanto signifikantą, priešingai, aprašo kalbos procesą, kilmę. Rašto prasidėjimas yra žaismo prasidėjimas. Šiandien žaismas nukrypsta pats į save, sugriaudamas ženklų cirkuliavimą ir kalbos lauką. Tai prilygsta „ženklo“ sampratos ir visos jo logikos griovimui. Vakarietiška kalbos samprata ją sieja su liežuviu, balsu, klausa, garsu bei kvėpavimu, su šneka. Pirminis raštas tai šnekos pakaitalas. Arba raštas niekada nebuvo paprastas pakaitas, arba reikia sukonstruoti naują pakaitalo logiką.

Savipratos – kalbėjimo sistema turėjo viešpatauti per visą pasaulinės istorijos epochą ir netgi sukūrė pasaulio idėją.

Suteikti techninę pagalbą kalbai: tam tikras klausimų apie rašto prasmę ir kilmę tipas persipina su tam tikru klausimų apie technikos prasmę ir kilmę tipu. Štai kodėl technikos sąvoka niekada nenuskaidrins rašto sąvokos.

Taigi tai, kas vadinama kalba, savo kilme galėjo būti tik tam tikras rašto momentas arba rūšis. Šiuo metu pasiekėme knyginės kultūros mirtį, kuri visų pirma reiškiasi konvulsišku bibliotekų plitimu. Ši knygos mirtis žada vien tik šnekos mirtį ir naują pokytį rašto istorijoje.

Tad teiginys, kad rašto samprata pranoksta kalbos sampratą, sukuria atitinkamą kalbos ir rašto apibrėžimą. „Kalba“ buvo veiksmas, procesas, mąstymas, refleksija, sąmonė, pasąmonė, patirtis, jausena ir t.t. Dabar visus šiuos dalykus linkstama vadinti „raštu“, nesvarbu, ar jis būtų raidinis, ar neraidinis: tai gali būti kinematografija, choreografija, tapybos, muzikos, skulptūros „raštas“ ir t.t. Galima būtų kalbėti apie atletikos, karo ar politikos raštą. Visas kibernetine programa padengtas laukas yra rašto laukas.

Pvz., teorinė matematika: jos raštas niekada nebuvo susijęs su garsų skleidimu. Į tai yra atkreipę dėmesį visi rašto istorikai: jie primena apie raidinio rašto, kuris taip ilgai buvo laikomas patogiausiu ir protingiausiu raštu, netobulumus. Mokslinės kalbos praktika vis labiau neigia fonetinio rašto idealą.

Informacinės praktikos išplėtė „pranešimo“ galimybes: jis nėra kalbos „raštiškas“ vertimas. Tai vyksta plintant fonografijai ir kitiems šnekamosios kalbos konservavimo būdams. Taigi fonetinis raštas yra apribotas laike bei erdvėje.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Literatūrinė kūryba dienraštyje „Ateitis“ (1943 metų pirmasis pusmetis) (1 dalis)

Šiame straipsnyje pamėginta išsamiau aptarti dienraštyje „Ateitis“ Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu spausdintą literatūrinę kūrybą ir visa, kas susiję su ano meto kultūros plėtote (kai kada dėl gausaus spaudinių kiekio apsiribota tik sausio mėnesio publikacijomis).

Vokiečių valdžiai uždarius Lietuvos aktyvistų fronto laikraštį „Į laisvę“, mažai žinomas, bet apsukrus ūkininkų spaudos žurnalistas Bronius Daunoras gavo leidimą leisti ir redaguoti dienraštį „Ateitis“. Laikraštį spausdino spaustuvė „Žaibas“. Šį dienraštį, kaip ir daugelį šiandieninių laikraščių, sudarė įvairūs publicistikos skyreliai. Lygia greta su visuomenės aktualijomis jame buvo spausdinama daugiau kaip dvidešimties autorių kūryba. Literatūrai jame buvo skirtas trečiasis puslapis (tiksliau, vadinamoji jo atkarpa). Nors atrodytų, kad tai nemažai, žinant, jog laikraštis nesiekė net dešimties puslapių, tačiau net ir trečiame puslapyje lygia greta su poezijos, prozos kūriniais buvo spausdinami ir įvairūs straipsniai apie visuomenės aktualijas ne kultūros klausimais.

Apžvelgus tik sausio mėnesio numerius pastebima, kad nuo mėnesio vidurio trečiajame puslapyje epizodiškai atsiranda antraštė „Raštas ir menas“. Čia jau išties yra tik kultūrai ir literatūrai skirti straipsniai, o šalia spausdinama ir literatūrinė kūryba, nukeliama į ketvirtą laikraščio puslapį.

POEZIJA

Kaip minėta, dienraštyje  „Ateitis“  1943 metais buvo spausdinama daugiau nei dvidešimties autorių (prozininkų, poetų,  visuomenės veikėjų ir kt.) poezija. Čia galima rasti Leonardo Žitkevičiaus, Vyto Kalantos,  J. Baltrušaičio, B. Buivydaitės, Aldonos Nasvytytės, Adomo Lasto, Danutės Aukselytės (dabar Danutės Aukselytės-Ruzgienės), Vytauto Vasario (Vytauto Endziulaičio), Alg. Elmanto (Jono Graičiūno), Leono Kuodžio, Pr. V. Būdvyčio, Leono Narbuto, E. Prielgauskaitės (Antaninos Prielgauskienės), Balio Gaidžiūno, Alės Sidabraitės, J. Aisčio, K. Akmenėlio (T. Tilvyčio), Fausto Kiršos, K. Binkio ir kitų eilėraščių. Kai kurie bendradarbiai pasirašinėjo slapyvardžiais. Daugelis jų šiandien jau išaiškinti. Tačiau  šiame darbe  į slapyvardžius bus atsižvelgta tik  tiek, kiek tai bus naudinga aptariant  atskirus  kūrinius,  o  daugiausia  dėmesio  skiriama  tekstams.

Kaip matyti iš tuo metu rašiusiųjų pavardžių, daugelis ir šiandieninėje mūsų literatūros istorijoje yra gerai žinomi autoriai  (J. Baltrušaitis,  B. Buivydaitė,  J. Aistis, F. Kirša,  K.  Binkis,  T.  Tilvytis). Tad jų kūrybą  pirmiausia  ir  bus  pabandyta  apžvelgti.

1943 metų pirmąjį pusmetį randame J. Baltrušaičio eilėraščius „Vilties stebuklai“  ir „Dulkės ir žvaigždės“. Į akis iš karto krinta saviti įvaizdžiai – tai viltis, klajoklis žemė, juoda duona, tik lietuviams būdingi atributai kanklės, klėtis, pirkia. Žinant, kad 1943 metai – tai dar vokietmetis, negalima būtų sakyti, jog labai akivaizdžiai eilėraščiais propaguojamas koks nors išsivadavimas iš okupantų ar protestas,  tačiau jau ryškėja viltis:

Bet išsipildys, kas žadėta,
Ir sužaibuos tiesa didžioji –
Todėl ne veltui tu vaitoji <…>  (apie Lietuvą).

Eilėraščiai „Pavasariška“, „Kaime“ perspausdinti iš K. Binkio kūrybinio palikimo. „Pavasariškoje“ prabylama lyg apie atgyjančią gamtą ir žmogų, tačiau tokie vaizdiniai atsiduria plačiame interpretacijų lauke. Abu eilėraščiai skanduoja savotišką pavasarį ir kartu: „linksmina liūdną artojų, / Ir žada jam šviesų rytojų / Ir viltį geresnių laikų.“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (2 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (3 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (4 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (5 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (6 dalis)

Fonografija (III dalis)

kipro-skiemeninis-rastas<—-   Kipro skiemeninis raštas. Jis buvo paplitęs Kipre VI – III a. pr. Kr. Kipriečiai rašė ir dešinės į kairę.bugiju

BUGIJŲ raštas. Juo buvo rašoma Indonezijoje.

Yra teigiama, kad graikai raides graiku-raidynas1perėmė iš finikiečių, nes palikti ir pastarųjų raidžių pavadinimai. Manoma, kad seniausias įrašas graikų raidėmis išliko iš VII a. pr. Kr. užrašo ant vyno amforos. Iš Atėnų su kolonistais raidės nukeliavo į Apeninų p-lį, Graikiją bi Atėnus. Ten jomis naudojosi Etruskai.

dantirastis

DANTIRAŠTIS – kylairaštis (II tūkst. pr. m. e.). Šumerai, Asirai – babiloniečiai rašė molinėse lentelėse. Šį raštą naudojo Mesopotamijoje (IV tūkst.), Persijoje, Viduramžio jūros pakrantėje, kur gyveno Ugrarito miesto žmonės ir hetitai, gyvenę Mažojoje Azijoje III – I tūkst. pr. Kr.

rasto-pvz1

Tai rašto raida ir vientiso rašto pavyzdys.

Toliau yra tekstų iš Biblijos įvairiais raštais pavyzdžiai.

tekstai-is-biblijos-12

tekstai-is-biblijos-2

tekstai-is-biblijos-3

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Piktografija ir daiktinis raštas (I dalis)
Piktografija ir daiktinis raštas (II dalis)
Ideografija (I dalis)
Ideografija (II dalis)
Fonografija (I dalis)
Fonografija (II dalis)

Fonografija (II dalis)

Ankstesnis arabų raštas vadintas SEBĖJŲ. sebeju-rastasJis egzistavo Arabijos p-lį V a. pr. Kr. iki V a. po Kr., Persijoje, Tiurkų Kaganuose, Sogdiane, Charerme.

graiku-abecele

Graikų abėcėlė.

arabu-rastasDabartinio arabų rašto pavyzdys. Raštas turi 28 ženklus ir 120 stilių. Jis kilęs iš aramėjų rašto. Vartotas Arabijoje, Sinajuje ir Jordanijoje.

runosRUNOS. Jos buvo naudojamos Šiaurės Vakarų Europoje, daugiausia Skandinavijoje ir Britų salose. Jomis buvo rašoma nuo III a po Kr. iki XVII a.

ogaminis-rastasOGAMINIO rašto pavyzdys. Rašto originalas nėra žinomas, bet aišku, kad juo rašė airiai ir piktai nuo IV a. po Kr.  Yra rasta 500 įrašų ant įvairiausių uolų ir akmenų P. Airijoje. Raidyną sudarė 20 raidžių, skirstomų į 5 grupes. Rašoma iš apačios į viršų arba iš dešinės į kairę.

__________________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Piktografija ir daiktinis raštas (I dalis)
Piktografija ir daiktinis raštas (II dalis)
Ideografija (I dalis)
Ideografija (II dalis)
Fonografija (I dalis)
Fonografija (III dalis)