Žakas Derrida dekonstrukcijos principą pritaikė ir gramatologijai, ieškojo tam tikrų prieštaravimų teksto viduje. Iš esmės, tai yra darbas su tekstu – jau minėtas įvykis. Dekonstrukcija – tai kartu ir paieška tų prasmių, kurių galėjo nepastebėti ne tik skaitytojas (jį Derrida vadina naiviuoju), bet ir pats autorius. Štai čia ir pasitarnauja decentracija, kuri ardo, išsklaido įprastas stereotipines prasmes. Derrida ir sako, kad suvoktumėm bet kokios idėjos prasmę, pirmiausiai tą idėją reikia dekonstruoti. (Dekonstrukcija dar vadinama tokiu skaitymo būdu, kuris dažnai nusakomas taip: „tekstas skaito pats save kaip savo priešybę“.) Postmodernus literatūros tekstas žaidžia: jis ieško tiesos ir tikrovės ir rodo, kad tai jam nepasiekiama. Ž. Derrida rūpėjo ir dar vienas dalykas: gramatologijoje jis bandė paneigti tradicijos įtvirtintą sakytinė kalbos prioritetą prieš rašytinę, nes manė, jog tai, kas parašyta, yra daug svarbiau: popieriuje paliktas ženklas turi išliekamąją vertę. Per dekonstrukciją nagrinėja ir ženklo problemą. Sako, jog ženklas yra laisvas nuo daikto, kurį jis pavadina, vadinasi, daiktą visada galima pakeisti ženklu. Pasak Derrida, mūsų sąmonė ženklą visada atpažins, nes veikia skirtybių pagrindu. Skirtybės leidžia žaisti prasmėmis (pvz.: tekste, pačiuose žodžiuose) ir kartu taip papildo tekstą. Tuo remdamasis, įveda naują terminą „differance“, kuris reiškia skirtybę ir nuo „difference“ – skirtumo skiriasi tik viena raide (nors tariama vienodai). Tačiau prasmė pakinta. Mano, jog a vietoj e skiriasi procesu, nukreiptu į ateitį. Ši skirtybė sujungia ir skirtumą ir tapatumą. Kaip visa tai veikia, Derrida palygina su dabartimi sakydamas, jog ji gryna neegzistuoja, nes joje jau yra praeities pėdsakas ir ateities užuomina. Viską pagrindžia per differance sąvoką „pėdsakas“. Pėdsakas žymi ne patį daiktą, bet jo buvimą (pvz.: kad suvoktumėm skaičių „du“, turim žinoti, kad jis eina po „vieno“ ir turi „trijų“ užuominą). Pėdsaką dar galima paaiškinti ir rašymu, kuris irgi yra tam tikros žymės palikimas popieriuje. Visa tai vėl veda į gramatologiją, paaiškinamą per dekonstrukciją.
Kalbą apie dekonstrukciją norėtųsi pabaigti filosofine citata iš A. Jurgutienės knygos „Dekonstrukcija“, kurioje klausiama: „Kas nėra dekonstrukcija? – Viskas. Kas yra dekonstrukcija? – Niekas.“
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Dekonstrukcija (I dalis)
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: raštas iki rašto
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida “Apie gramatologiją”: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
