Didžiajam šurmuliui pasibaigus svečiai suguldavo miegoti, kol kitą rytą visų nepažadindavo gaidžių giedojimas. Išaušus trečiajai vestuvių dienai baigdavosi vestuvės.
Jaunosios motutė pabudusi virdavo pusryčius, o svočios dengdavo stalus. Keliasi svečiai, jaunieji ir su daina sėda pusryčiauti. Ir vėl linksmybės iki vakaro, kol išmuša ta valanda, kai jaunajai mergelei reikia palikti gimtuosius namus. Ji atsisveikindavo su tėvais, o broliai pabalnodavo žirgus, kad galėtų sesutę palydėti su kraičiu į anytos namus. Svečiai – jaunimas ir tėvai – susirenka prie vartelių ir išlydint jaunąją su kraičiu dainuoja atsisveikinimo dainas:
Ko liūdi, seserėla, ko liūdi? Ko liūdi,
lelijėla, ko liūdi?
Tu užaugai pas motulę, Krovei kraitį
su sesutėm, Ko liūdi, ko liūdi?
Tu užaugai pas brolelį,
Šėrė tau bėrą žirgelį,
Ko liūdi, seserėla, ko liūdi?
To liūdžiu, seserėla, to liūdžiu, To liūdžiu,
lelijėla, to liūdžiu.
Vežk kraitelį per laukelį, Mane jauną
į vargelį, To liūdžiu.
Ten nerasiu motinėlės, Ten tik rasiu
anytėlę, Seserėlės, to liūdžiu.
Ten nerasiu tėvelėlio, Ten tik
rasiu šešurėlį, Seserėlės, to
liūdžiu.
___________________________
Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
tėvelio nevirkdini?
Verks mano tėvelis nevirkdomas, Man didžią
dalelę atskirdamas.
Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
motutės nevirkdini?
Verks mano motutė nevirkdoma, Man didį
kraitelį atskirdama.
Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
brolelių nevirkdini?
Verks mano broleliai nevirkdomi, Man bėrus
žirgelius kinkydami.
Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
sesučių nevirkdini?
Verks mano sesutės nevirkdomos, Man rūtų vainiką
nupindamos.
___________________________
Kam, nuotaka, sudūmojai, Kam taip rasą storą
pasidabojai, Prastą pavadėlę ant savęs dėjai,
Didelį vargelį sau užsiėmei?
Surūdys žiedeliai ant baltų rankelių, O nublies
veideliai nuo ašarėlių, Nežibės ant rankų aukso
žiedeliai, Tik tau verks ant rankų maži vaikeliai.
Grįžki, sesute, į mūsų pulkelį, Mes tau
sugrąžinsim rūtų darželį, O jeigu negrįši į
mūsų pulkelį, Tada mes parduosim rūtų
darželį.
Eisi jauniman, ten liūdna būsi, Turėsi dainuoti,
verkti pradėsi. Tu šiokiom dienelėm darbelius
dirbsi, O šventom dienelėm vištas ganysi.
Išvažiuoja jaunieji, išsiskirsto svečiai, tuo ir baigiasi vestuvės. Gyvenimas vėl teka sava tėkme, tik jaunųjų likimai jau nebe tokie, jie pasikeičia, atsiranda nauji vargai.
Anastazijos Belazaraitės – Kučinskienės gyvenimas taip pat nebuvo rožėmis klotas. Ji pasakojo, jog žiemą padėdavo namuose mamai, pavasaris prasidėdavo darbu laukuose, kai vykdavo sėja, vasara – tarsi pavasario darbų tąsa, o ruduo įsiminė į kraują įaugusiomis talkomis. Anastazija užsiminė, kad labiausiai jai patikdavo iš rudens darbų užgimusios nuostabios dainos, kurias ji prisimena dar ir dabar, jau būdama brandaus amžiaus. Pjaunant rugius ar einant pas šeimininkus į namus po rugiapjūtės, jaunimo tarpe skambėdavo dainos apie jovarą:
Augo jovaras laukuose, O jo šakelės
antruose,
Balti žiedeliai languose,} 2k.
Juodos uogelės staluose,} 2k.
Išeik, močiute, ant dvaro,
Atkelk vartelius jovaro.
Eidamas jaunimas namo po vaišių pas šeimininkus, dainuodavo dainą „Dalgelį traukiau, vakarėlio laukiau”:
Dalgelį traukiau, vakarėlio laukiau
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Parjok, berneli, vai parsiskubėki,
Jau tavo mergelę piršleliai apsėdę.
Tegul jie sėdi, tegul jie daboja,
Aš savo mergelę tarp visų pažinsiu
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Mano mergelės geltonos kaselės,
Geltonos kaselės, mėlynos akelės,
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Aš savo mergelę tarp visų pažinsiu,
Mano mergelė už visas gražiausia.
Parskrisk, sakalėli, vai parsiskubėki
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Jau tavo gegulę paukšteliai aptūpę,
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Tegul jie tupi, tegul jie daboja,
Aš savo gegutę tarp visų pažinsiu.
Mano gegutės raibosios plunksnelės
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Raibosios plunksnelės, balti pasparnėliai
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Tuo metu, kai Anastazija Kučinskienė eidavo į talkas, mergaitei buvo vos 14 metų. Vėliau gyvenimas lyg ir tekėjo sava vaga: kasdieninė namų ruoša, rūpesčiai, vargai. Kai jai buvo 12 metų, susirgo mama. Anastazija turėjo prižiūrėti mažą savo sesutę, atlikti visus darbus, kuriuos paprastai nudirbdavo mama. Po metų Anastazija dirbdama už du, pirmą kartą užminkė ir iškepė duoną. Dar po metų pasveiko ir mama. tačiau jau Anastazija buvo gerokai paūgėjus, todėl jos darbų našta nė kiek nepalengvėjo ir tada. Taip užaugo sesutė, taip ir pati Anastazija subrendo. Perversmas gyvenime ją pasitiko būnant jau 20 metų – ji ištekėjo, o vėliau išsikraustė iš Marių dugno. Ištekėjo ji, aišku, už gero žmogaus, gyveno ne per didžiausiam pertekliuje. Palaipsniui pasistatė nediduką namą, jį įsiruošė, įrengė tvartą ir gyvuliams. Gyveno taikiai ir taupiai. Po kelerių metų susilaukė pirmojo sūnaus. Prasidėjo dar sunkesni vargai. Reikėjo prižiūrėti ir vaiką, ir visus namus. Taip laikui bėgant Anastazija Belazaraitė – Kučinskienė susilaukė dar penkių vaikų. Ir tada gyvenimas išties apsunko: reikėjo būti ne tik mama, žmona, bet ir namų šeimininke. Kai vaikai paūgėjo, sukūrė savo šeimas, susirgo vyras ir gan greitai mirė. O ji pati liko gyventi viena. Sumažėjo darbų krūvis, teliko rūpintis tik savimi, (nes vaikai išėjo su šeimomis gyventi kitur). Baisi netektis moterį pasitiko mirus vienam iš sūnų. Ir tai baisiausia, kas gali nutikti mamai – laidoti savo pačios vaiką. Dar ir dabar ji tai prisimena su širdin įaugusiu skausmu ir ilgesiu.
Jau būdama brandaus amžiaus, Anastazija Kučinskienė prisimena viską, ką jai likimas lėmė išgyventi: kiekvieną džiaugsmo akimirką, kiekvieną sunkiu darbu pralietą prakaito lašelį, kiekvieną nepakeliamą gyvenimo valandą. Viskas, ką ji prisimena – tai neišdildomi spalvingi ir gilūs vaizdai. Anastazija Kučinskienė – žmogus, kuris gali didžiuotis savo sunkaus darbo vaisiais, nes ji visą gyvenimą išliko savimi: buvo taupi, sąžininga, atidi, tvarkinga, supratinga ir ypač darbšti.
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)