Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)

Didžiajam šurmuliui pasibaigus svečiai suguldavo miegoti, kol kitą rytą visų nepažadindavo gaidžių giedojimas. Išaušus trečiajai vestuvių dienai baigdavosi vestuvės.

Jaunosios motutė pabudusi virdavo pusryčius, o svočios dengdavo stalus. Keliasi svečiai, jaunieji ir su daina sėda pusryčiauti. Ir vėl linksmybės iki vakaro, kol išmuša ta valanda, kai jaunajai mergelei reikia palikti gimtuosius namus. Ji atsisveikindavo su tėvais, o broliai pabalnodavo žirgus, kad galėtų sesutę palydėti su kraičiu į anytos namus. Svečiai – jaunimas ir tėvai – susirenka prie vartelių ir išlydint jaunąją su kraičiu dainuoja atsisveikinimo dainas:

Ko liūdi, seserėla, ko liūdi? Ko liūdi,
lelijėla, ko liūdi?

Tu užaugai pas motulę, Krovei kraitį
su sesutėm, Ko liūdi, ko liūdi?

Tu užaugai pas brolelį,
Šėrė tau bėrą žirgelį,
Ko liūdi, seserėla, ko liūdi?

To liūdžiu, seserėla, to liūdžiu, To liūdžiu,
lelijėla, to liūdžiu.

Vežk kraitelį per laukelį, Mane jauną
į vargelį, To liūdžiu.

Ten nerasiu motinėlės, Ten tik rasiu
anytėlę, Seserėlės, to liūdžiu.

Ten nerasiu tėvelėlio, Ten tik
rasiu šešurėlį, Seserėlės, to
liūdžiu.
___________________________

Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
tėvelio nevirkdini?

Verks mano tėvelis nevirkdomas, Man didžią
dalelę atskirdamas.

Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
motutės nevirkdini?

Verks mano motutė nevirkdoma, Man didį
kraitelį atskirdama.

Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
brolelių nevirkdini?

Verks mano broleliai nevirkdomi, Man bėrus
žirgelius kinkydami.

Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
sesučių nevirkdini?

Verks mano sesutės nevirkdomos, Man rūtų vainiką
nupindamos.

___________________________

Kam, nuotaka, sudūmojai, Kam taip rasą storą
pasidabojai, Prastą pavadėlę ant savęs dėjai,
Didelį vargelį sau užsiėmei?

Surūdys žiedeliai ant baltų rankelių, O nublies
veideliai nuo ašarėlių, Nežibės ant rankų aukso
žiedeliai, Tik tau verks ant rankų maži vaikeliai.

Grįžki, sesute, į mūsų pulkelį, Mes tau
sugrąžinsim rūtų darželį, O jeigu negrįši į
mūsų pulkelį, Tada mes parduosim rūtų
darželį.

Eisi jauniman, ten liūdna būsi, Turėsi dainuoti,
verkti pradėsi. Tu šiokiom dienelėm darbelius
dirbsi, O šventom dienelėm vištas ganysi.

Išvažiuoja jaunieji, išsiskirsto svečiai, tuo ir baigiasi vestuvės. Gyvenimas vėl teka sava tėkme, tik jaunųjų likimai jau nebe tokie, jie pasikeičia, atsiranda nauji vargai.

Anastazijos Belazaraitės – Kučinskienės gyvenimas taip pat nebuvo rožėmis klotas. Ji pasakojo, jog žiemą padėdavo namuose mamai, pavasaris prasidėdavo darbu laukuose, kai vykdavo sėja, vasara – tarsi pavasario darbų tąsa, o ruduo įsiminė į kraują įaugusiomis talkomis. Anastazija užsiminė, kad labiausiai jai patikdavo iš rudens darbų užgimusios nuostabios dainos, kurias ji prisimena dar ir dabar, jau būdama brandaus amžiaus. Pjaunant rugius ar einant pas šeimininkus į namus po rugiapjūtės, jaunimo tarpe skambėdavo dainos apie jovarą:

Augo jovaras laukuose, O jo šakelės
antruose,
Balti žiedeliai languose,} 2k.

Juodos uogelės staluose,} 2k.
Išeik, močiute, ant dvaro,
Atkelk vartelius jovaro.

Eidamas jaunimas namo po vaišių pas šeimininkus, dainuodavo dainą „Dalgelį traukiau, vakarėlio laukiau”:

Dalgelį traukiau, vakarėlio laukiau
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Parjok, berneli, vai parsiskubėki,
Jau tavo mergelę piršleliai apsėdę.
Tegul jie sėdi, tegul jie daboja,
Aš savo mergelę tarp visų pažinsiu
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Mano mergelės geltonos kaselės,
Geltonos kaselės, mėlynos akelės,
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Aš savo mergelę tarp visų pažinsiu,
Mano mergelė už visas gražiausia.
Parskrisk, sakalėli, vai parsiskubėki
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Jau tavo gegulę paukšteliai aptūpę,
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Tegul jie tupi, tegul jie daboja,
Aš savo gegutę tarp visų pažinsiu.
Mano gegutės raibosios plunksnelės
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Raibosios plunksnelės, balti pasparnėliai
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.

Tuo metu, kai Anastazija Kučinskienė eidavo į talkas, mergaitei buvo vos 14 metų. Vėliau gyvenimas lyg ir tekėjo sava vaga: kasdieninė namų ruoša, rūpesčiai, vargai. Kai jai buvo 12 metų, susirgo mama. Anastazija turėjo prižiūrėti mažą savo sesutę, atlikti visus darbus, kuriuos paprastai nudirbdavo mama. Po metų Anastazija dirbdama už du, pirmą kartą užminkė ir iškepė duoną. Dar po metų pasveiko ir mama. tačiau jau Anastazija buvo gerokai paūgėjus, todėl jos darbų našta nė kiek nepalengvėjo ir tada. Taip užaugo sesutė, taip ir pati Anastazija subrendo. Perversmas gyvenime ją pasitiko būnant jau 20 metų – ji ištekėjo, o vėliau išsikraustė iš Marių dugno. Ištekėjo ji, aišku, už gero žmogaus, gyveno ne per didžiausiam pertekliuje. Palaipsniui pasistatė nediduką namą, jį įsiruošė, įrengė tvartą ir gyvuliams. Gyveno taikiai ir taupiai. Po kelerių metų susilaukė pirmojo sūnaus. Prasidėjo dar sunkesni vargai. Reikėjo prižiūrėti ir vaiką, ir visus namus. Taip laikui bėgant Anastazija Belazaraitė – Kučinskienė susilaukė dar penkių vaikų. Ir tada gyvenimas išties apsunko: reikėjo būti ne tik mama, žmona, bet ir namų šeimininke. Kai vaikai paūgėjo, sukūrė savo šeimas, susirgo vyras ir gan greitai mirė. O ji pati liko gyventi viena. Sumažėjo darbų krūvis, teliko rūpintis tik savimi, (nes vaikai išėjo su šeimomis gyventi kitur). Baisi netektis moterį pasitiko mirus vienam iš sūnų. Ir tai baisiausia, kas gali nutikti mamai – laidoti savo pačios vaiką. Dar ir dabar ji tai prisimena su širdin įaugusiu skausmu ir ilgesiu.

Jau būdama brandaus amžiaus, Anastazija Kučinskienė prisimena viską, ką jai likimas lėmė išgyventi: kiekvieną džiaugsmo akimirką, kiekvieną sunkiu darbu pralietą prakaito lašelį, kiekvieną nepakeliamą gyvenimo valandą. Viskas, ką ji prisimena – tai neišdildomi spalvingi ir gilūs vaizdai. Anastazija Kučinskienė  – žmogus, kuris gali didžiuotis savo sunkaus darbo vaisiais, nes ji visą gyvenimą išliko savimi: buvo taupi, sąžininga, atidi, tvarkinga, supratinga ir ypač darbšti.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)

Šeštadieninės jaunimo vakaronės, vestuvės, metų šventės džiugino ne tik jaunimo, bet ir jų tėvų, draugų, kaimynų širdis. Tuometiniai suėjimai buvo gan įprastas reiškinys, turėjęs savitas tradicijas ir papročius. Anastazija Kučinskienė labai gerai prisimena, kad linksmindavosi tik šeštadienių vakarais. Tiesa, linksmybės nebuvo tokios kaip dabar. Pirmiausia – darbas, o tik paskui – linksmybės; dainos, anekdotai, pasakojimai ir bendravimas būryje draugų – tuometinių vakaronių dalis. Nebuvo jaunimo susibūrimų, kad laikas praslinktų be naudos. Jeigu jau išsiruoši pas ką nors vakaroti, tai turi kartu su savimi pasiimti ir ratelį, kad laikas perniek nenueitų. O jei jau ratelis šalia, tai jokiu būdu nebuvo galima ilsėtis, nes, dar prieš išeinant, tėvų buvo prisakyta, kad per vakarą turi būti priverpta penkiolikinė tolka (joje yra 15 posmų, o tuose 15 posmų – 40 siūlų).  Ir merginos verpdavo, o jei tiek nepriverpdavo, kiek būdavo prisakyta, tai kitą kartą jau tėvai niekur neišleisdavo, reikėdavo dirbti namie. O kuris gi jaunas žmogus nenorėtų išeiti? Be to, be darbo nebūdavo ir vyrai. Jie dažniausiai pindavo vyžas, pintines, vydavo virves. Tačiau darbas nebūdavo pagrindinė vakaronių dalis, o tarsi įžanga į tai, kas vykdavo tarp keturių aprūkusių ir patamsėjusių sienų. Pati nuotaikingiausia viso to sambūrio dalis, kada kiekvienas iš esančiųjų galėdavo išreikšti save ir sukurti malonią vakaronių aplinką – buvo dainos:

Vakarinėj namie nebuvau palankėlėj, Žirgelius dabojau
palankėlėj, Žirgelius dabojau.

Palankėlėj žirgelius dabojau, Iš to
kaimo mergelę viliojau, Iš kaimo
mergelę viliojau.

Vai, mergele, motulės dukrele, O ar eisi už mane,
bernelio, O ar eisi už mane.
bernelio?

Eit tai eičiau už tave, bernelio, Tik man
gaila tėvelio dvarelio, Tik man gaila
tėvelio dvarelio.

Mano tėvo dar didesnis dvaras. Aplink
dvarą, jovarai žaliuoja, Aplink dvarą,
jovarai žaliuoja.

Aplink dvarą, jovarai žaliuoja, Vidur dvaro
jaunimėlis šoka, Vidur dvaro
jaunimėlis šoka.

Vidur dvaro jaunimėlis šoka. Mudu jauni
ten kartu pašoksim, Mudu jauni ten kartu
pašoksim.

Jei vakaras būdavo be dainos, atrodydavo nykus ir nejaukus. Kai jaunimėlis likdavo vienas, dainuodavo apie tai, kas arčiausiai širdies. Tai meilė. Meilės dainose jie išreikšdavo pačius nuoširdžiausius ir subtiliausius jausmus, todėl jų dainos yra labai jausmingos ir lyriškos:

Ant kalno kalnelio, po ąžuolėliu, Ten vargo
mergelė linelius rovė.

Ten vargo mergelė linelius rovė, Bagočiaus
sūnelis keleliu jojo.

Bagočiaus sūnelis keleliu jojo,
Vargelio mergelę pasidabojo.} 2k.

Barėsi tėvelis ir motinėlė
Už vargo mergelę už našlaitėlę.} 2k.

Nesibark, tėveli ir motinėle,
Už vargo mergelę už našlaitėlę.} 2k.

Vargelio mergelė dirba dainuoja,
Bagočiaus dukrelė guli dejuoja.} 2k.

Vargelio mergelės plonos drobelės,
Bagočiaus dukrelės baltos rankelės.} 2k.

Padainuodavo, pasišnekučiuodavo ir tuo viskas baigdavosi, o nuveikto darbo vaisiai išlikdavo ilgam ir lydėdavo visą gyvenimą.

Kaip pasakojo Anastazija – Kučinskienė, priverpti audeklai ir drobės turėjo ne tik tą vieną buitinę paskirtį, kraičiui daug dėmesio buvo skiriama ir vestuvių metu, nes audeklai ir drobės rodydavo merginos darbštumą. Ir laiminga ta mergina, kuri sugebėjo verpti, nes, jei kuriai nesisekdavo, tai turėdavo prašyti kitos. Sunkus buvo tuometinis merginų gyvenimas. Jos augdavo, dirbdavo, linus mindavo, brukdavo, verpdavo, šukuodavo, ausdavo servetėles ir tik tam, kad kraitis būtų didesnis, kad lengviau gyventų ištekėjusi. O ir ištekėti mergaitė negalėdavo už to, kuris jai patikdavo. Anastazija Kučinskienė atsimena, kad viskas vykdavo prieš jaunosios valią ir ne ji, o vaikinas pasirinkdavo nuotaką. Ir būdavo taip, kad atvažiuoja jaunikis su piršliu iš kito kaimo ( gerai, jei jaunuolis gyvendavo netoliese, ir dar geriau, jei jis patinka jaunajai), susėda su tėvais už stalo, pasiperša, primeluoja tėvams, kurie viskuo ir tiki, nes ir kraičio didelio nereikalauja ir pinigais pertekęs. O mergina turėdavo su visomis sąlygomis sutikti, ji neturėjo teisės prieštarauti, jai net nebūdavo leista sėstis prie to stalo, kur vaišindavosi piršlys su jaunikiu ir tėvais. Paprastai jaunoji mergelė tuo metu dirbdavo visus įprastus darbus: šerdavo gyvulius, virdavo vakarienę, verpdavo. Sutartinės tuo ir baigdavosi, o mergelės gyvenimas po šio vakaro iš esmės pasikeisdavo.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)

„Žmogus – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas – žmonija. Tiktai pažindami raides pradedame skaityti.”
J. Marcinkevičius

Žmogus – tai mažytė ląstelė, maža gyvybė, mažas taškelis pasaulyje, kurio neįmanoma įžiūrėti net pro padidinimo stiklą, tačiau kartu jis ir didis, didis savo prasmingai nugyventu gyvenimu, atliktais darbais, sukaupta patirtimi, kurią vargu ar įmanoma sunaikinti, kaip tai galima padaryti su ląstele, su mažu taškeliu. Reikia daug išgyventi, daug patirti, kad galiausiai galėtum pavadinti save žmogumi.

„Patirtis – tai amžina gyvenimo mokykla.”
J. V. Gėtė

Kauno marių dugnas, Šilėnai, tipiškas senovinis kaimas su daugeliu abiejose gatvės pusėse išsidėsčiusių trobesių. Jis lyg ir niekuo neišsiskiria: nei didumu, nei mažumu, o visi jo gyventojai taikūs, draugiški ir darbštūs. Tik jo istorija – savotiškas likimas. Dar bemaž prieš šešiasdešimt metų jame gyveno daugybė darnių šeimų, o dabar šis kaimas, po to, kai Nemunas išsiliejo, liko tik tamsus Marių dugnas. Būtent čia prieš 88 metus gimė Anastazija Belazaraitė – Kučinskienė. Likimas jai lėmė čia praleisti ketvirtadalį savo gyvenimo – vaikystę ir jaunystę – linksmą, nerūpestingą, vėliau sunkią ir atsakingą.

(Anastazija – Kučinskienė sėdi pirmoje eilėje antra iš dešinės pusės)

Taip nutinka visiems, tik vieniems tos linksmybės, nerūpestingumas tęsiasi ilgiau, kitiems – trumpiau, nelygu, kokia šeimos padėtis, kilmė. Tokie dalykai labai paveikia vaikus, nulemia jų likimus. Įdomus ir sudėtingas yra ir šios moters gyvenimas.

Pirmą kartą ji išvydo pasaulį Šilėnų kaime, nedidukėje trobelėje. Ją priėmė jauki aplinka ir keletas dar visai naujų, nematytų ir nejustų žmonių. Mergaitė augo, vystėsi, kasdien vis susipažindama su pasauliu, kasdien atrasdama vis kažką naujo, nepaprasto. Viskas tada ją žavėjo, traukė į save, imlią, žingeidžią mergaitę domino, todėl galbūt jaunystėje ji jau daug ko buvo išmokusi iš mamos ir jai padėdavo, o paūgėjus su visais eidavo dirbti į laukus. Taip Anastazija krovė kraitį gyvenimui. Būdama namuose iš mamos perėmė visą sukauptą patirtį: išmoko ruošti valgį, tvarkytis namuose ir aplink juos, austi, verpti, susipažino su viskuo, ko ateityje prireikė. Ir dabar, būdama jau 88 metų, Anastazija Kučinskienė smulkiai prisimena visus savo gyvenimo įvykius. Jos žodžiais tariant – „tai neišdildomi prisiminimai.” Dar ir šiandien, ji prasitaria, jog visiškai nesigaili, kad vaikystė jai atvėrė duris iškart į suaugusiųjų pasaulį, suteikdama didžiulę naudą – gyvenimišką patirtį.

Anastazija Kučinskienė prisimena, kai dar būdama visai nedidukė, rudeniui atėjus, linus išsibrukdavo, numindavo ir sėsdavo verpti. Ir taip, kol darbų nedaug, per visą žiemą iki pat Užgavėnių. Nuo Užgavėnių pradėdavo austi. Kaip ji pati akcentavo, pirmiausia būdavo audžiami tie audiniai, kuriuos reikėdavo balinti ir tai darydavo sodams žydint. Dažniausiai drobes tiesdavo savo sode arba prie Nemuno. Ir jau daug vėliau, kai drobės būdavo baltos, Anastazija Kučinskienė pasakojo, kad jos abi su mama niekieno nepadedamos iš jų siūdavo viską, kuo rengdavosi (ne tik moterys, bet ir visa šeima). Vėjais nepralėkė ir jaunystė. Kiek vyresnė Anastazija mėgdavo įsisukti ir į besilinksminančias jaunimo gretas.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)

Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (4)

Pasibaigus rudeniui ir žiemai užslinkus, moterims tenka rūpintis jau kitais darbais. Kai vasaros metu yra netinginiaujama ir pasirūpinama linų sodinimu, tai ilgais žiemos vakarais yra susėdama verpti ir austi, nes gi kaip K. Donelaitis pabrėžia  – toks „moterų būdas / Kad jos pradeda verpt ir jau prisiverpusios audžia.“.

„Metuose“ audimas ir verpimas yra be galo svarbūs ir ne vieną kartą akcentuoti dėl savo reikšmės darbai. Apie tai galima spręsti iš to, kad, nors šie darbai paprastai yra moterų dirbami ilgais žiemos vakarais, tačiau poemoje apie juos kalbama nuo pat pavasario linksmybių ir, tiesiogiai ar netiesiogiai, minimi per visą kūrinį: pavasario linksmybėse prisimenami žiemos vakarai leidžiami prie ratelio, vasaros darbuose džiaugiamasi, kad drobės balinamos laukuose blizga kaip sniegas, tad bus iš ko apdarą pasiūdinti, rudenio gėrybių dalyje paminimos plonos moterų austos staltiesės, o žiemą akivaizdu, kad moterys kaip tik šiuos visus darbus dirba. Įspūdžiui atskleisti ne veltui Donelaitis vartoja net tokius žodžius, kad ratelis garsiai „trinka“, „tarškia“, o jo dinamikai pavaizduoti pasirenka veiksmažodžius „skubiai“ ir „greitai“. Štai ir visas moterų darbų gražumas.

Apibendrinant moterų darbus ir jų paveikslus, derėtų dar minėti, kad K. Donelaičio poemoje „Metai“ pagal visą moterims skirtų darbų skalę matyti vienas labai įdomus dalykas, tarsi joms būtų skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Visa tai galima būtų skirti pagal vokiškosios filosofijos normas. Atsižvelgiant į tai, jog taip vaizduoti moteris Donelaičiui turėjo įtakos vokiškoji kultūra, galima taip manyti, tačiau kiltų klausimas, o kurgi minima bažnyčia kaip moterų pareiga? Čia ir visas įdomumas, kad bažnyčia ir pamaldos nėra vaizduojamos, bet būrams užtenka paprasto suvokimo, jog Dievas yra. Jis sukūrė pasaulį, paskyrė žmonėms jų pareigas ir to gana. Apie tai užtai ir nekalbama, nes Dievas akivaizdus dalykas apie kurį nė kalbėti neverta, jį tikėti –  kiekvieno būro šventa pareiga.

Šventa pareiga moterims ir vyrams būrams ne tik Dievą mylėti, o ir darbus stropiai, su meile bei atsidavimu nudirbti. Kiekvienas darbas, kad ir menkiausias, poemoje esti išaukštintas ir pagerbtas. Ir vis gi iš to susideda gyvenimas, taip išlaikomos tradicijos ir galiausiai būriškumas. Ir būrai puikiai supranta, kad jų darbas yra visuomeninės svarbos, visuomeninės gerovės šaltinis, kad be jo ne tik jie patys, bet ir ponai pražūtų. Tad net ir moterys, kad ir kokios stropios ar kitos nepareigingos būdamos, yra ta maža, bet labai svarbi būriškosios visuomenės dalelė ir dalyvės, sudarančios reikšmingą ne tik šeimos, bet ir visuomenės branduolį, be kurių gyvenimas nevirtų, be kurių rankų nė vaikai neužaugtų, o vyrai liktų pliki ir nesotūs.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose” (3)