Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.

XIX a. esama dviejų teritorijų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir rytų Prūsijos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo bendra Lenkijos – Lietuvos valstybė. Tuo metu buvo gyventa sunkios krizės laikotarpiu: 1721 metais vyko Šiaurės karas, po to viską siaubė maras. Po Šiaurės karo viskas baigėsi padalinimu, po kurio Lietuvos neliko žemėlapiuose. Per 70 metų buvo vien karai ir suirutės, o vėliau – sunki ir kieta baudžiava: valstiečių luomas užguitas, dvarininkai ne lietuviai išnaudojo Lietuvos žmones. Dvasininkai taip pat netoli pažengę. Daugelis buvo lenkai, tautinės savimonės trūko. XVIII a. jėzuitų kolegija atsiliko nuo vakarų Europos, o XVIII a. pabaigoje iš jų buvo atimta mokymo teisė, sudaryta pasaulietinė mokykla. Lietuvių literatūros poslinkių šiuo laiku nematyti, tik pavienių žmonių pastangos: Sirvydo žodynas, nežinia kieno gramatika ir daugiau nieko. Iš kitokios raštijos irgi nedaug. Galima net kalbėti apie pasaulinės literatūros nebuvimą.

1753 m. pasirodo Orševskio knyga – giesmynas „Balsas širdies“, „Medelis myros“ (tai tik tokia literatūra, kuri tuo metu buvo labai menka). XVIII a. pabaigoje Antanas Jackus Feliksas Klementas (vienas pirmųjų vadinamojo žemaičių sąjūdžio poetų) rašė eilėraščius, bet jų nespausdino. Maždaug tuo metu kultūrinę veiklą pradėjo Dionizas Poška.

XVIII a. LDK – sąstingio laikotarpis. Mažosios Lietuvos ir LDK literatūros gyvenimas dvilypis. LDK pasaulietinė literatūra neiškyla, Rytų Prūsijoje XVIII a. pr. bandoma formuoti pasaulietinę literatūrą nuo religinės raštijos (giesmynų).

XIX a. atsiranda diferenciacija. Kristijonas Donelaitis įrodo, kad galima atsiskirti tikrąją literatūrą nuo religinės.

Prūsija tuo metu buvo militaristinė valstybė. Atskira jos dalimi tapo Rytų Prūsija, kur apsigyveno lietuviai, atsikėlė ir vokiečių emigrantų. Parapijos buvo mišrios, tačiau buvo keletas momentų, kurie skatino lietuvybę:

1. Prūsijos monarchai ieškojo XVII a. pab.  XVIII a. pr. galimybės ištirti valstybės pakraščius, buvo netgi siūloma rašyti istorijas (Matas Pretorijus „Prūsijos teatras“, Part Loch „Prūsijos istorija“). Čia atsispindėjo papročiai ir buitis.

2. Kilo noras išlaikyti kalbą, sužinoti, kokia ji yra. Tam padėjo Martyno Liuterio mokslas – protestantizmas. Jis iškėlė žmogų, kad jis būtų tikintis Dievą, mokąs maldas, bet ir savarankiškas pilietis. Tuo metu pasirodė ir pirmoji lietuvių knyga – Katekizmas (Prūsijoje). Jonas Bretkūnas vertė bibliją, tačiau ji nebuvo išleista.

3. XVII a. – XVIII a. imti rašyti žodynai.

Imtas kelti itin svarbus klausimas: kokia kalba sakyti pamokslus (Mažojoje Lietuvoje), kad tikintysis suprastų. Klausimo sprendimas lėmė ir pasaulinės literatūros atsiradimą, ir Kristijonas DonelaitisKristijono Donelaičio įėjimą į epochos dvasią. 1706 m. įvyko diskusija tarp pastorių dėl to, kokia kalba sakyti pamokslus ir iš kur išmokti lietuvių kalbos. Kaip ne keista, vienas iš vokiečių, Mykolas Merlinas (lietuvių raštijos darbuotojas, lietuvių kalbos norminimo pradininkas) įrodė, kad kalbos reikia mokytis ne iš testamento, o iš žmonių. Tuo tikslu jis išrinko nemaža patarlių ir dainų. Mykolas Merlinas Karaliaučiuje išleido lietuvių kunigams skirtą veikalą „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“ (Principium primarium in lingva Lithvanica 1706 m.), kuris sukėlė pirmąją filologinę polemiką, kurios esmė – ar galima rašomąją lietuvių kalbą pertvarkyti atsižvelgiant į liaudies kalbą. Jo kaimynas J. Šulcas, pasinaudojęs patarimais, išvertė Ezopo pasakėčias, 1706 m. pratarmėje nurodė Merlino brošiūrą. Tai buvo pirmoji pasaulietinė knyga Mažojoje Lietuvoje, kuri pradėjo kalbinį ginčą, kuris davė pradžią literatūros raidai. Kalbininkai ėmė viską tikrinti praktiškai (A. Ruigys ~ 1810 m. parašė „Lietuvių kalbos tyrinėjimai“.) Čia pirmą kartą įvedė tris lietuvių liaudies dainas. Jis atsiprašinėjo skaitytojų, jog čia visai niekai, nors iš tikro tuo metu buvo reikšminga.

XVIII a. pirmoj pusėj redaguojamas giesmynas, vėliau sudaromas dar vienas. Kristijonas Donelaitis irgi kviečiamas prisidėti, bet jis atsisako. Redaguoja Gotfrydas Ostermejeris (lietuvių kalbos puoselėtojas, filologas, evangelikų liuteronų kunigas) ir Kristijonas Gotlybas Milkus (Mažosios Lietuvos švietėjas, lietuvių raštijos darbuotojas. Antrosios XVIII a. lietuvių filologinės polemikos iniciatorius).

Donelaitis, studijuodamas Karaliaučiuje, turėjo kalbos seminarus, jį veikė švietimo gadynės etika ( iškeliama žmogaus prigimtis: gera visa, kas neprieštarauja žmogaus prigimčiai, gyvenimo normas sąlygoja gamta). Iškeliamas patarimas vadovautis sveiku protu – tai švietimo gadynės etikos klausimai. Donelaičio raštuose esama racionalumo koncepcijos, t.y., būtina gerai atlikti pareigas, rūpintis savimi, nepasitenkinti valdininkais, ponų savivale. Panašių klasicizmo ir baroko atspindžių esama ir „Metuose“.
__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)

BAROKAS. Susiformavo XV a. pradžioje Italijoje, XV a. pabaigoje pasiekė centrinę Europą, o lietuvių mene gyvavo nuo XVI a. pabaigos iki XVII a. pradžios. Vėlavimas leido barokui pasireikšti išgrynintomis formomis. Jis buvo tas stilius, per kurį jau sugebėta išreikšti lietuviškas tendencijas. Barokas dėl dvasinės prieštaros įgijo sinoniminį tragiškojo humanizmo terminą. Jo ypatybė – dvilypiškumas.  Socialinės ir istorinės aplinkybės visuomenės gyvenime nulėmė tematinius motyvus: nepastovumą, žlugimą, laimės laikinumą. Jos buvo svetimos renesansui, kurio metu vyravo žemiškumo, dvasios ir kūno žemiškumo nuostatos. Baroko stilius dažnai reiškiasi kontrastais. Išpopuliarėjo Magdalenos likimo modelis – ji kaip šventoji ir kaip nusidėjėlė. Taigi, pagyvėjo dėmesys religijai, žmogaus savivokos problemai. Susiklostė ir toks žmogaus tipas: ieškodamas gyvenimo kelio randa jį atsiskyrime nuo pasaulietiškų vertybių. Viskas, kas žemiška, suvokiama kaip laikina – tikras gyvenimas prasideda po mirties. Iš tokios nuostatos kilo literatūros stilistinis klodas: simbolika (dūmai, pelenai, žmogaus gyvenimas lyg dūžtantis stiklas). Lietuvių literatūroj šis pasaulėvaizdis atsivėrė Konstantino Sirvydo veikaluose.

KLASICIZMAS. Jis pakeitė baroką XVII amžiuje. Klasicizmas dar kitaip vadinamas tvarkos ir tradicijų laikmečiu. Žmogaus savivoka tapo pajungta griežtam visuomenėje nustatytam reglamentui. Tai galiojo kūrybai, elgesiui, visuomenės santvarkai. Paskirtis buvo apibrėžti, nustatyti tam tikras ribas, kurių dėka žmogus galėtų saugiau jaustis gyvenime. Klasicizmas daugiau mažiau ir buvo orientuotas į žmogų, tarnavo jo dvasiniam ir intelektiniam komfortui, tačiau žmogus jau buvo pasitraukęs iš filosofinės akistatos su visata į kur kas konkretesnę erdvę – visuomeninį gyvenimą. Žmogaus vertė suvokta taip, koks yra pats žmogus pagal nustatytą tvarką. Ši epocha savo menui, ideologijai, politikai kėlė tris reikalavimus:

• harmonijos;
• tvarkos;
• valdžios.

Pagal tai ir literatūroje siekta logikos ir racionalumo, aiškaus ir asketiško stiliaus. Klasicizmas reglamentavo ne tik požiūrį į meną, kultūrą, pasaulį, bet ir vidinę meno sandarą, kūrinių temas, problemas, poetiką. Net ir žanrai turėjo labai aiškią diferenciaciją. Aukštieji žanrai – išsilavinusiai žmonių grupei, žemieji – minios pramogai. Tokia logika natūraliai suformavo tolesnės raidos tendencijas XVIII a. pradžios racionalizmui (racio – protas), tačiau visa XVIII – XIX a. pirmos pusės amžių kultūra laikoma švietėjiška epocha, kurioje išsivaduojama iš klasicistinių taisyklių ir persiorientuojama į emocinius orientyrus. Šis kelias užtruko 200 metų. XVIII a., lyginant jį su ankstesniais, buvo pats margiausias nuostatomis ir teorijomis, todėl to amžiaus visuma yra skirstoma į tarpsnius pagal ryškiausias tendencijas:

• XVIII a. pradžia – racionalizmo šviečiamasis laikotarpis. Nors tebesilaikoma logikos, kur pagrindinis argumentas yra protas, imama ginčytis su krikščioniškomis nuostatomis.

• XVIII a. viduryje imama susivokti, kad ne protas, o jausmas yra tikrasis žmogaus kūrybiškumo šaltinis. Autoritetu tapo Ž. Ž. Ruso ir natūralus posūkis „Atgal į gamtą“. Kultūroje ir literatūroje įsitvirtina sentimentalizmo tendencijos.

• XVIII a. pabaigoje įsivyrauja pusiausvyra tarp jausmo ir proto. Ši tendencija yra vadinama preromantine tendencija. XVIII a. pabaigoje, XIX a. pradžioje susiformuoja romantizmo pamatai. Romantizmo indėlis į nacionalines kultūras buvo svarbus, nes pirmą kartą suvokta svarbos tapatybė tarp kultūros, gimtosios kalbos ir folkloro, atsirado galimybė kiekvienai tautai suvokti savo unikalumą, todėl neatsitiktinai, su romantizmo atėjimu ima klestėti ir įvairių tautų literatūros bei kultūros. Literatūros teorijoje svarbus XIX a. Tuo metu literatūros savivoka jau galėjo apibendrinti tą meno patirtį, kuri klostėsi visą XVIII amžių. Tos tendencijos , kurios formavosi XVIII a. įgijo aiškias teorines nuostatas XIX amžiuje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Meno kūrinys literatūros procese
Mitologijos ir literatūros bendrybės
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)

Istoriniu požiūriu meninio žodžio patirtis yra skirstoma laikotarpiais. Ilgą laiką iki XX a. vidurio buvo įprasta literatūrą matuoti atsižvelgiant į visuomeninių bei ekonominių santykių analogiją. Buvo kalbama apie feodalizmo, kapitalizmo, socializmo epochų literatūrą. Šitaip suskirstyti laikotarpiai skyrėsi vienas nuo kito, tačiau skirtumai rodė ne meno esmei būdingus bruožus. Tokiam skirstymui rūpėjo daugiau gamybos jėgos, toks skirstymas objektyviai negalėjo paaiškinti meno vidinės sąrangos jau vien todėl, kad menas ir literatūra keičiasi daug sparčiau, negu ekonominės formacijos. Taigi taip literatūra ir menas buvo labiau pavaldūs ne visuomeniniams santykiams, o ideologijoms. Atsižvelgiant į šias savybes, kurios ir sudaro skirstymo epochos problematiką, menas ir literatūra yra dalinami į periodus, kurie priklauso ne nuo ekonominių ar socialinių santykių, o filosofinių, estetinių, kūrybinių nuostatų. Pagal tai epochos skirstomos taip:

a) Antika
b) Viduramžiai
c) Renesansas
d) Barokas
e) Klasicizmas
f) Švietimo epocha

EPOCHOS IR JŲ BRUOŽAI:

ANTIKA. Antika sudaryta iš dviejų kultūrinių klodų, graikų ir romėnų, kurie ir formavo meną. Graikų kultūroje suformuojami visi antikos kanonai, vertinimo kriterijai, kurie vėliau įgijo vienokias ar kitokias teorijas. Literatūrai svarbu, kad graikų kultūrai priklauso pirmieji šaltiniai (Aristotelio, Platono). Bendriausia prasme matosi tai, kad čia suformuojama kūrybingo meno žmogaus sąvoka, pripažįstant, kad tokiam žmogui būdinga dvasios harmonija, laisvė ir kūno grožis (estetiškumas). Pasaulėvaizdyje žmogaus idealas suvokiamas kaip sugebantis suderinti savo dvasinę nepriklausomybę ir visuomenės reikmes. Žmogus – organiška visuomenės dalis. Po ilgų tūkstantmečių antikos kultūra su mitologiniu pasaulėvaizdžio pamatu buvo pakeista krikščioniškosios kultūros. Su ta kultūrų kaita žmonijoje pasikeičia viskas – nuo žmogaus sąvokos iki subtiliausių dalykų, meno.  Antiką pakeičia viduramžiai.

VIDURAMŽIAI. Asmenybės dvasinę savimonę pakeičia krikščioniškoji savimonė. Ji, kaip kultūra,  davė didelį postūmį žmonijai. Esminis dalykas – kūrėjas tapo ankstyvosios savianalizės įprasmintojas (ima mąstyti apie save kaip apie žmogų, asmenybę). Mene, kultūroje pagilėja subjektyviai suvokiamas žmogus bei pasaulis. Imta įžvelgti, kad egzistuoja prieštara tarp dvasinių ir kūniškųjų dalykų, proto ir jausmo, svajonių ir galimybių. Mene ir literatūroje neatsitiktinai  žmogaus prigimtis tapo priešybe jo kūnui.  Konfliktinė situacija mene nuo šiol yra problematikos ašis, o problemos išsprendimas – pagrindine kūrinio paskirtis. Nors viduramžių menas ir įtvirtino  krikščioniškąsias nuostatas, tačiau ta kultūra skyrėsi nuo barokinės kultūros, kurioje krikščionybė buvo visiškai išgryninta tiek prasmės, tiek raiškos atžvilgiu. Viduramžių meną dar tebelydėjo labai ryškūs mitologinės kultūros atšvaitai. Jame lygiagrečiai pynėsi prieštaringi savo prigimtimi dalykai, pradmenys: dvasingumas, pamaldumas ir karnavališka, teatriška lėbavimo scena, pasakojimai, kurie turi objektyvų pamatą, ir pasakų herojai, fantastika.

RENESANSAS. Tendencija, lyginant su viduramžiais, yra ta, kad gilėja ir ryškėja filosofinis pasaulio aspektas.  Pasaulio centre žmogus, kuris gali būti apibūdinamas kaip kūrėjas plačiąja prasme bei savo dvasios ir kūno valdovas. Tokia pozicija nebuvo atsitiktinė. Šioje epochoje smarkiai išsiplėtė žmogaus interesų laukas, mokslinių tyrinėjimų objektais tapo ne tik pasaulis, bet ir visata. Tai buvo suvokta kaip dvi lygios jėgos. Šis pasaulis formavo renesanso savivokoje visuomeniškumo pradą, o visata skatino žmones filosofiškai suvokti savo egzistenciją. Asmenybės ir visatos harmonija labai skyrėsi renesanso epochoje ir antikoje. Antikoje visuomenė kėlė savo reikalavimus žmogui, žmogus tarnavo visuomenei, o renesanso žmogus pats derino, nusprendė visuomenės nuostatas. Žodinio meno tradicijai svarbu tai, kad renesanso epochoje išsikristalizavo žodinė raiška ir rašytinė literatūra. Renesansą keitė barokas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Meno kūrinys literatūros procese
Mitologijos ir literatūros bendrybės
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Meninė individualizacija ir apibendrinimas

Pasaulis atkuriamas meno kūrinyje nėra absoliučiai realus. Jis greičiau yra frikcinis – tikrovėje neegzistuojantis. Meninė kūrėjo išmonė kuria kaip ir savarankišką, niekur neegzistuojantį pasaulį. Čia veikėjas yra be savo autentiško priešistorės. Veikėjus priimame tokius, kokius matome prieš savo akis, t.y. tiek, kiek pasakyta pačiu kūriniu.

Autobiografinio pobūdžio kūriniuose meninė išmonė turi ne mažesnes teises, nei reali istorija. Tarkim, pavyzdys šioje vietoje galėtų būti V. M.- Putino romanas „Altorių šešėly“. Jame Liudo Vasario ir Putino santykis yra panašus kaip lyrinio „aš“ ir poeto. Kitaip tariant, Liudas Vasaris yra autoriaus asmenybės reiškėjas. Net ir biografinio pobūdžio kūrinyje individualybė turi įgijusi bendruosius apibendrintus meninės fantazijos bruožus. Apie fikciją literatūros kūrinyje kalba ir toks dalykas, kad įvykiai kinta fragmentiškai. Jiems nebūdinga absoliuti chronologija ar tvirta loginė seka. Laiko ir įspūdžio neatitikimą stebime lyrikoje, kada gyvenime trunkanti akimirka eiliuotame tekste užima visą erdvę.

Gyvenimo ir kūrinio logika yra skirtinga. Tikrovės iliuzija literatūroje neišvengiama, ji kuriama sąmoningai. Personažai turi vardus, likimus. Žinoma, fikcijos įtaiga priklauso nuo menininko, t.y., kiek jis sugeba įsigyventi į dvasinę savo personažų būtį. Taigi, iš kur tada atsiranda literatūroje apibendrinimo pojūtis?

Apibendrinimo pojūtį formuoja kalbos prigimtis. Kiekvienas žodis kalboje reiškia ne tik konkretų daiktą, bet apskritai nurodo savotišką vienarūšių daiktų grupę.

Apibendrinimą formuoja ir literatūros funkcinė paskirtis. Žodžio menas skirtas įprasminti bendražmogiškus tikslus, net ir lyrika, kalbanti „aš“ vardu, yra tarsi lyrika, realizuota kaip „tu“.

Laikui bėgant individualumo ir apibendrinimo santykis keitėsi. Pavyzdžiui, XVII a. klasicizmo epochoje besąlygiškai buvo vertinama tik tai, kas visuomenėje priimta, o visa kita atmestina, kaip svetima. XVIII a.- XIX a. romantizmas atmetė viską, kas neindividualu, o pirmame plane turėjo būti žmogaus santykis su pasauliu. Realizmo kryptys turėjo pretenziją viską sujungti į vieną krūvą. Tuo metu buvo siekta vaizduoti žmogų ir jo būtį, kuri būtų apspręsta, nulemta istorinių aplinkybių.

Individualizavimo ir apibendrinimo išraiška priklauso nuo literatūrinių madų, tačiau lygiai taip pat ir nuo rašytojo prigimties, talento pobūdžio. Pavyzdžiui, Žemaitės patirtis sąlygojo individualų vaizdavimo principą, tad ji kūrė individualius personažus. Vydūnas – filosofinės prigimties atstovas siekė įkūnyti apibendrinimu pagrįstą mąstymo būdą. Jo protas skatino pasaulio konkretybėje ieškoti apibendrinimų. Yra kūrėjų, kurie puikiai sujungė ir vieną, ir kitą vaizdavimo tipą: V. Krėvė knygoje „Šiaudinė pastogė“, „Raganius“, kur pasireiškia psichologinės individualizacijos, o „Dangaus ir žemės sūnūs“ panašumų turi su Vydūno kūriniais, kur glūdi žmogaus egzistenciją apibūdinančios tiesos.

Taigi, apibendrinant galima sakyti, kad:

1) Meninė individualizacija ir apibendrinimas – tai dvi pagrindinės kūrėjo saviraiškos formos. Jas rašytojas pasirenka priklausomai nuo talento tipo ir nuo vaizduojamo objekto.

2) Apibendrinimo principą formuoja ir kalbos prigimtis, ir literatūros visuotinumo funkcija.

3) Įvairiose kultūrinėse epochose individualizacijos ir apibendrinimo santykis keitėsi priklausomai nuo žmogaus kaip individo sampratos.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos

„Iš literatūrinių prisiminimų“