Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.

BIOGRAFIJA. Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 dieną Prūsijos karalystėje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Manoma, kad jo tėvai buvo vietiniai lietuviai, bet parvykę iš Škotijos (abejonių kėlė pavardė, prielaidos daromos ją patyrinėjus; raštus pasirašinėjo lotyniškai „Donelitijus“). Tėvai buvo neturtingi, bet turėjo daug vaikų – be Kristijono augo dar 5 sūnūs ir 2 dukterys. Anksti mirė tėvas, gyvenimas, buvęs nelengvas, tuo metu tapo dar sunkesnis. Visi berniukai išėjo amatininkauti (K. Donelaitis dirbo pianinus, fortepijonus). Vienas iš jo brolių buvo auksakalys.

Apie 1731 m. Kristijonas įstojo į Karaliaučiaus Knypuvos lotynišką katedros mokyklą, kurią baigė 1736 m. Joje mokėsi kalbos, matematikos, literatūros. Giedodavo laidotuvėse, dainuodavo gatvėse, taip šiek tiek užsidirbdavo pinigų gyvenimui. Manoma, kad Donelaitį į literatūrinę kūrybą patraukė jam literatūrą dėstęs poetas.

1736 m. Donelaitis įstojo į Karaliaučiaus universitetą teologijos fakultetą, kurį 1740 metais baigė. Studijuodamas mokė literatūros kitus ir taip šiek tiek užsidirbdavo. Baigęs universitetą atvyko į Stalupėnus dirbti mokyklos muzikos mokytoju, vadovauti chorui. Po ketverių metų, atsiradus vietai Tolminkiemyje, K. Donelaitis išlaikė egzaminus ir tapo klebonas. Dar po metų K. Donelaitis vedė teisėjo dukterį, bet vaikų jiedu neturėjo. Nors parapija, kurioje jis dirbo nebuvo turtinga, tačiau su jo pagalba buvo pastatydinta mokykla, klebonų našlių namai, perstatyta klebonija, bažnyčia. Donelaitis mirė 1780 m. vasario 18 dieną. Jo žmona išgyveno dar penkiolika metų.

Po mirties Donelaičio portreto nebuvo išlikę. Tačiau vėliau buvo atkastas jo kapas ir pagal likusią kaukolę atkurtas veidas.

KŪRYBA. Rankraščiais ir nuorašais išlikusią Kristijono Donelaičio grožinę kūrybą sudaro pasakėčios, ankstyvieji poemos fragmentai, poema „Metai“ ir eilėraščiai vokiečių kalba. Pasakėčias Donelaitis ėmė rašyti dar Karaliačiaus universitete. Išliko šešios pasakėčios: „Lapės ir gandro česis“ „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“ (apie 1750-1760 m.; L. G. Rėza paskelbė rinkinyje „Aisopas“ 1824 m.). Trys pasakėčios yra perkurtos iš Ezopo pasakėčių, kitos trys – tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Be ezopinių, K. Donelaitis naudojo tautosakinius ir originalius siužetus. Jo pasakėčioms būdingas emocingumas ir ilgi moralai.

Kristijonas Donelaitis. MetaiPo Donelaičio Ezopo pasakėčios tapo labai populiarios. Be jų K. Donelaitis sukūrė ir eiliuotą pasakojimą „Pričkaus pasalai apie lietuvišką svodbą“, trejetą eilėraščių vokiečių kalba. Be grožinės kūrybos yra išlikę K. Donelaičio laiškai J. Jordanui, įrašai gimimo metrikų knygose, įvairūs administraciniai raštai. Tačiau pats reikšmingiausias Donelaičio kūrinys – poema „Metai“.

GENEZĖ. Nėra tiksliai žinoma, kada poema „Metai“ buvo pradėta ar baigta rašyti. Yra išlikusios tik dvi dalys. Manoma, kad „Metai“ buvo skaitomi per pamokslus. Kitų teigimu, kad gal rašymas buvo Donelaičio užsiėmimas tarp kasdienių rūpesčių. Dar spėjama, kad šią poemą jau rašė būdamas brandaus amžiaus, nes jame nėra meilės motyvų. Kai kurie šaltiniai spėja, kad „Metai“ parašyti veikiausiai 1765-1775 m. Tiksli data taip ir nėra žinoma.

Kyla klausimas, kodėl „Metai“ net ir po mirties nebuvo išleisti, o atskiros dalys buvo nurašinėjamos, rankraščiai taip ir liko išsibarstę.

Liudvikas Rėza, tapęs Karaliaučiaus profesoriumi 1786 m. pabandė surinkti rankraščius ir 1817 m. išspausdino poemą „Metai“, kurią 1818 m. paskelbė. Tai buvo redaguotas tekstas, išmesti „nemalonūs“ žodžiai, bet pridėtas vertimas į vokiečių kalbą. Įvade Donelaitis rodomas kaip įžymiausias XVIII a. poetas. Ir tai buvo ne ditirambas, o kuo gryniausia panegirika.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys K. Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.

XIX a. esama dviejų teritorijų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir rytų Prūsijos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo bendra Lenkijos – Lietuvos valstybė. Tuo metu buvo gyventa sunkios krizės laikotarpiu: 1721 metais vyko Šiaurės karas, po to viską siaubė maras. Po Šiaurės karo viskas baigėsi padalinimu, po kurio Lietuvos neliko žemėlapiuose. Per 70 metų buvo vien karai ir suirutės, o vėliau – sunki ir kieta baudžiava: valstiečių luomas užguitas, dvarininkai ne lietuviai išnaudojo Lietuvos žmones. Dvasininkai taip pat netoli pažengę. Daugelis buvo lenkai, tautinės savimonės trūko. XVIII a. jėzuitų kolegija atsiliko nuo vakarų Europos, o XVIII a. pabaigoje iš jų buvo atimta mokymo teisė, sudaryta pasaulietinė mokykla. Lietuvių literatūros poslinkių šiuo laiku nematyti, tik pavienių žmonių pastangos: Sirvydo žodynas, nežinia kieno gramatika ir daugiau nieko. Iš kitokios raštijos irgi nedaug. Galima net kalbėti apie pasaulinės literatūros nebuvimą.

1753 m. pasirodo Orševskio knyga – giesmynas „Balsas širdies“, „Medelis myros“ (tai tik tokia literatūra, kuri tuo metu buvo labai menka). XVIII a. pabaigoje Antanas Jackus Feliksas Klementas (vienas pirmųjų vadinamojo žemaičių sąjūdžio poetų) rašė eilėraščius, bet jų nespausdino. Maždaug tuo metu kultūrinę veiklą pradėjo Dionizas Poška.

XVIII a. LDK – sąstingio laikotarpis. Mažosios Lietuvos ir LDK literatūros gyvenimas dvilypis. LDK pasaulietinė literatūra neiškyla, Rytų Prūsijoje XVIII a. pr. bandoma formuoti pasaulietinę literatūrą nuo religinės raštijos (giesmynų).

XIX a. atsiranda diferenciacija. Kristijonas Donelaitis įrodo, kad galima atsiskirti tikrąją literatūrą nuo religinės.

Prūsija tuo metu buvo militaristinė valstybė. Atskira jos dalimi tapo Rytų Prūsija, kur apsigyveno lietuviai, atsikėlė ir vokiečių emigrantų. Parapijos buvo mišrios, tačiau buvo keletas momentų, kurie skatino lietuvybę:

1. Prūsijos monarchai ieškojo XVII a. pab.  XVIII a. pr. galimybės ištirti valstybės pakraščius, buvo netgi siūloma rašyti istorijas (Matas Pretorijus „Prūsijos teatras“, Part Loch „Prūsijos istorija“). Čia atsispindėjo papročiai ir buitis.

2. Kilo noras išlaikyti kalbą, sužinoti, kokia ji yra. Tam padėjo Martyno Liuterio mokslas – protestantizmas. Jis iškėlė žmogų, kad jis būtų tikintis Dievą, mokąs maldas, bet ir savarankiškas pilietis. Tuo metu pasirodė ir pirmoji lietuvių knyga – Katekizmas (Prūsijoje). Jonas Bretkūnas vertė bibliją, tačiau ji nebuvo išleista.

3. XVII a. – XVIII a. imti rašyti žodynai.

Imtas kelti itin svarbus klausimas: kokia kalba sakyti pamokslus (Mažojoje Lietuvoje), kad tikintysis suprastų. Klausimo sprendimas lėmė ir pasaulinės literatūros atsiradimą, ir Kristijonas DonelaitisKristijono Donelaičio įėjimą į epochos dvasią. 1706 m. įvyko diskusija tarp pastorių dėl to, kokia kalba sakyti pamokslus ir iš kur išmokti lietuvių kalbos. Kaip ne keista, vienas iš vokiečių, Mykolas Merlinas (lietuvių raštijos darbuotojas, lietuvių kalbos norminimo pradininkas) įrodė, kad kalbos reikia mokytis ne iš testamento, o iš žmonių. Tuo tikslu jis išrinko nemaža patarlių ir dainų. Mykolas Merlinas Karaliaučiuje išleido lietuvių kunigams skirtą veikalą „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“ (Principium primarium in lingva Lithvanica 1706 m.), kuris sukėlė pirmąją filologinę polemiką, kurios esmė – ar galima rašomąją lietuvių kalbą pertvarkyti atsižvelgiant į liaudies kalbą. Jo kaimynas J. Šulcas, pasinaudojęs patarimais, išvertė Ezopo pasakėčias, 1706 m. pratarmėje nurodė Merlino brošiūrą. Tai buvo pirmoji pasaulietinė knyga Mažojoje Lietuvoje, kuri pradėjo kalbinį ginčą, kuris davė pradžią literatūros raidai. Kalbininkai ėmė viską tikrinti praktiškai (A. Ruigys ~ 1810 m. parašė „Lietuvių kalbos tyrinėjimai“.) Čia pirmą kartą įvedė tris lietuvių liaudies dainas. Jis atsiprašinėjo skaitytojų, jog čia visai niekai, nors iš tikro tuo metu buvo reikšminga.

XVIII a. pirmoj pusėj redaguojamas giesmynas, vėliau sudaromas dar vienas. Kristijonas Donelaitis irgi kviečiamas prisidėti, bet jis atsisako. Redaguoja Gotfrydas Ostermejeris (lietuvių kalbos puoselėtojas, filologas, evangelikų liuteronų kunigas) ir Kristijonas Gotlybas Milkus (Mažosios Lietuvos švietėjas, lietuvių raštijos darbuotojas. Antrosios XVIII a. lietuvių filologinės polemikos iniciatorius).

Donelaitis, studijuodamas Karaliaučiuje, turėjo kalbos seminarus, jį veikė švietimo gadynės etika ( iškeliama žmogaus prigimtis: gera visa, kas neprieštarauja žmogaus prigimčiai, gyvenimo normas sąlygoja gamta). Iškeliamas patarimas vadovautis sveiku protu – tai švietimo gadynės etikos klausimai. Donelaičio raštuose esama racionalumo koncepcijos, t.y., būtina gerai atlikti pareigas, rūpintis savimi, nepasitenkinti valdininkais, ponų savivale. Panašių klasicizmo ir baroko atspindžių esama ir „Metuose“.
__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)