kirtis | Lietuvių kalba ir literatūra

Lietuvių kalbos kirtis ir priegaidė

Kirtis – tai vieno skiemens paryškinimas žodyje tarp kitų to žodžio skiemenų. Skiemuo, kuris yra labiau paryškinamas, vadinamas kirčiuotu skiemeniu, o visi kiti, kurie nekirčiuoti – nekirčiuotais skiemenimis. Kirčiuotas skiemuo paprastai tame žodyje yra tariamas stipresniu, pakeltu balsu, tvirčiau. Nuo to, kaip tariami kirčiuoti skiemenys, jie gali būti trumpieji ir ilgieji.

Be kirčio, lietuvių kalbos žodžiai turi ir priegaides. Priegaidės esmė slypi balso spūdyje, intensyvume bei trukmėje. Jos priklauso nuo to, koks yra skiemuo – trumpas ar ilgas, kaip skiemenyje koncentruojama priegaidės vieta: jei skiemens pradžioje, tai priegaidė bus tvirtapradė, o jei antroje skiemens dalyje – tai tvirtagalė. Trumpieji skiemenys priegaidžių neturi.

Aiškiausiai priegaidės yra girdimos kirčiuotuose skiemenyse. Kai žodis yra kirčiuojamas, priegaidės yra žymimos kirčio ženklais. Tvirtapradė priegaidė žymima dešininiu kirčio ženklu ( ′ ) (brolis, šaukštas), tvirtagalė priegaidė žymima riestiniu ženklu (~) (pyktis, mūšis). Trumpieji skiemenys žymimi kairiniu ženklu ( ` ) (lizdas, kiškis, pieštukas).

Priegaides galima skirti pagal skiemens ištarimą: jei skiemuo tariamas staigiai, intensyviai ir energingai – tai priegaidė tvirtapradė, jei lėtai, ramiai, truputį pratęsiant skiemenį – priegaidė tvirtagalė.

Trumpasis skiemuo, kurio pagrindą gali sudaryti trumpieji balsiai a, e, i, u – žymimi kairiniu ženklu. Tarptautinės kilmės žodžiuose trumpaisiais balsiais, žymimais kairiniu ženklu, eina e ir o. Tokie trumpieji kirčiuoti skiemenys tariami trumpai ir pakankamai staigiai.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinio intonacija
Eilėdara

Eilėdarų rūšys (3)

SINKOPIS

Yra tarpinis variantas tarp klasikinės silabotonikos ir verlibro. Metrinis pagrindas – dėsningas kirčio kitimas eilutėje. Nuo silabotonikos sinkopį skiria tarpkirtiniai intervalai, pasitaikantis lagoedas (metro kitimas eilutės viduryje), varijuojančios klauzulės.

VERLIBRAS

Tai pati moderniausia ir laisviausia eilėdara, kuri neturi vieningo metrinio pagrindo. Yra 6 verlibro tipai:

1)    intonacinis – melodinis (eilutės derinamos pagal sakinio struktūrą)
2)    sintaksinis – intonacinis (turi šiokių tokių silabotonikos elementų. Tai bene vienintelis tipas, kuris gali būti rimuojamas ir suskirstytas strofomis)
3)    sinkopinis verlibras (galima skaityti visaip ir prasmė bus artima)
4)    dismetrinis verlibras (tai eilėraščiai proza, bet čia svarbiausias momentas yra prasmė. Lyrinis subjektas jau savaime yra vyksmas)
5)    semantinis verlibras (visų kitų verlibro tipų derinys)
6)    polimetrinis verlibras

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdara
Eilėdarų rūšys (1)
Eilėdarų rūšys (2)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Fonika

Eilėdarų rūšys (2)

SILABINĖ EILĖDARA

Skiemeninė eilėdara. Metrinis pagrindas – dėsningai kintantis skiemenų skaičius eilutėse. Ši eilėdara nesirūpina kirčio principu. Ši eilėdara buvo patogi toms kalboms, kurios turi fiksuotą kirtį ( latvių k., lenkų k.). Lietuvių kirtis yra laisvas. Mums ši eilėdara visai netinkama. Tačiau beveik 300 metų lietuvių kalba laikėsi šios eilėdaros. Pirma priežastis – ženkli lenkų kalbos įtaka poezijai, 2 priežastis – lietuvių bendrinė literatūrinė kalba susiformavo tik 19 a. pab. ir tuomet tik kalba sugebėjo atsikratyti kitų įtakos. 19 a. susiformuoja pagrindinė sistema – silabotonika.

SILABOTONIKA

Metrinis pagrindas – dėsninga kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaita eilutėse. (pradininkas Maironis). Pagrindiniai principai perimti iš antikinės eilėdaros, tik pakeisti pavadinimai:

nekirčiuotas skiemuo

—- kirčiuotas skiemuo

Pėdas pakeičia metrai. Visi metrai skirstomi į dviskiemenius ir triskiemenius. Jei kirčiuojamas kas antras skiemuo, tai metras dviskiemenis, jei kas trečias, tai metras triskiemenis. Dviskiemeniai yra 2: jambas ir chorėjas, triskiemeniai: daktilis, amfibrachis ir anapestas.

Metrams atpažinti svarbus eilutės pradžios dėsnis, kuris vadinamas anakruze. Anakruzė – visi nekirčiuoti skiemenys iki pirmo kirčiuoto. Jambas galimas tik tada, kai anakruzė vienskiemenė arba triskiemenė:

—- arba —-

Chorėjas bus, jei anakruzė nulinė arba dviskiemenė. Eilutės pabaigos dėsnis – klauzulė. Ji reikalinga apibūdinti rimavimo tipui. Jos rūšys:

a)   jei eilutė baigiasi kirčiuotu skiemeniu – klauzulė vyriška
b)   jei kirčiuotu ir nekirčiuotu skiemeniu – moteriška
c)   jei —- , tai daktilinė
d) jei —- , tai hiperdilinė.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdara
Eilėdarų rūšys (1)
Eilėdarų rūšys (3)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Fonika

Eilėdarų rūšys (1)

LIAUDIES DAINŲ EILĖDARA.

Jos metrinis pagrindas – meniškumas, t.y. kirčio ir skiemens skaičiaus priklausymas nuo melodijos. Pačiose seniausiose dainose vyraujantis principas buvo melodinis, o 17 a. pr. atsiranda skiemenų skaičiaus bruožai. 19 a. pr. atsiranda kirčio principas.

ANTIKINĖ EILĖDARA.

Metrinis pagrindas – tariamo skiemens trukmė ( dėsninga trumpųjų ir ilgųjų skiemenų kaita eilutėse). Ši eilėdara laikoma universaliausia, nes joje suformuoti principai tebegalioja ir šiandien. Skiemens ilgumas antikinėje eilėdaroje buvo griežtai nustatytas:

—- viena mora – trumpas skiemuo

—- dvi moros – ilgas skiemuo

Kirtis galėdavo kristi tik ant ilgo skiemens, todėl lotyniškoji poezija turėjo specialų kirčiavimą, nesutampantį su natūraliu kalbos kirčiu. Trumpųjų ir ilgųjų skiemenų deriniai buvo suskirstyti į dviskiemenius ir 3-skiemenius. Dviskiemenės pėdos:

du trumpi (pirichis)

—- trumpas ir ilgas (jambas)

—- chorėjas

—- —- spondėjas

Triskiemenės buvo:

—- anapestas

—- daktilis

—- amfibrachis

SINTAKSINĖ – INTONACINĖ

Eilėdaros metrinis pagrindas – panaši eilučių sintaksinė struktūra. Ši sistema būdinga patiems ankstyviesiems grožinės poezijos šaltiniams. (Mažvydo „Katekizmas“ – prakalba) Ji gyvavo nuo 16 a. vid. iki 17 a. pr.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdara
Eilėdarų rūšys (2)
Eilėdarų rūšys (3)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Fonika

Eilėdara

Nuo poezijos gyvavimo pradžios susiformavo daug eilėdarų. Jos susiklostė pagal tris principus:

1.   skiemens kirtį (dėsningą kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitą eilutėse)
2.   pagal skiemens trukmę (dėsningą trumpųjų – ilgųjų skiemenų kaitą eilutėje)
3.   pagal skiemenų skaičių.

Tautos laikėsi šių principų priklausomai nuo jų kalbos prigimties ir literatūros mados. Todėl eilėdarų sistemos skirstomos į 2 grupes:

a) kokybinę (priklauso tos eilėdaros, kurios vadovavosi skiemenų skaičiaus ir skiemenų kirčio principais)
b) kiekybinę (vadovavosi skiemenų trukmės dėsniu)

Iš viso skiriamos 7 eilėdaros:

1)   liaudies dainų eilėdara
2)   antikinė eilėdara
3)   sintaksinė – intonacinė
4)   silabinė eilėdara
5)   sinkopis
6)   silabotoninė eilėdara
7)   verlibras

________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdarų rūšys (1)
Eilėdarų rūšys (2)
Eilėdarų rūšys (3)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Fonika