Lyginamoji istorinė kalbotyra atsirado XIX a. pradžioje, kada imta suprasti, jog kalbos egzistuoja istoriškai, evoliucionuoja. Nuo tada pradedami išsamūs jų tyrinėjimai, kalbos imamos lyginti – susiformuoja lyginamasis – istorinis metodas.
Prie šios kalbotyros susiformavimo prisideda daugiausiai vokiečių lingvistas Francas Bopas (1791-1867) ir danų kalbininkas R. K. Raskas, kuris ėmėsi lyginamosios istorinės kalbų tyrinėjimo metodikos. Tokius kalbų tyrinėjimus būtų galima pavadinti iki moksliniais kalbų tyrinėjimais.
1816 m. išleidžiamas Bopo darbas „Apie sanskrito asmenavimo sistemą lyginat su graikų, lotynų, persų ir vokiečių kalbų asmenavimo sistemomis“. Šiuo veikalu jis norėjo įrodyti, kad visose kalbose, kurios kilo iš sanskrito arba kartu su juo iš bendro protėvio, yra visai ta pati arba panaši asmenavimo sistema. Bopas aiškino visų kalbų gramatinės sistemos panašumus, net stengėsi atstatyti gramatinių formų pirmykštį pavidalą bei ieškojo prokalbės. Itin daug dėmesio skyrė lietuvių ir prūsų kalboms.
Rasmuso K. Rasko veikalas „Senovės skandinavų arba islandų kalbos kilmė“ pasirodė 1818 metais. Veikale jis nurodė, kad nepakanka domėtis tik žodžio formos kitimais, nes gali keistis ir jų turinys bei reikšmė, taigi, būtina atsižvelgti į žodžio reikšmės kitimus. Raskas kaip ir Bopas, nustatinėdamas panašumus, lygino ne žodžių šaknis, o galūnes bei visą linksniavimo sistemą.
Nuo tada buvo pradėta domėtis lietuvių kalba, nes tai, kokią sistemą ji turėjo, nebuvo kitose senose kalbose. Nuo XIX a. pradžios tyrinėjimai pradėti daugelyje šalių. Nuo tada susidomėjimas lietuvių kalba nerimsta iki šių dienų.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Indoeuropiečių kalbų šeima
Kalbos kilmės teorijos
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius