Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas – lietuvių poetas, kalbininkas, be galo prieštaringa asmenybė. Iš pradžių Baranauskas rašė: „Pirmieji tiesos spinduliai mano prote lietuviškai praspindo; pirmieji širdies jausmai man lietuviškai krūtinę sukaitino, sudrebino. Mane motulė lietuviškai supdama lyliavo, auklėtoja lietuviškai pasakas sakydavo. Pirmosios dainos man lietuviškai širdin kliudė.“, senatvėje nuo lietuvybės ėmė tolti. Keturių eržilų karieta važinėdamas net lietuviškai kalbėti privengė, o neretai lietuviškai prakalbintas lenkiškai atsakydavo. Netgi 1897 m. išvykdamas vyskupauti į Seinius ir atsisveikindamas su Kauno kunigų seminarijos klierikais sakė: „Aš – lenkas, jūs – žemaičiai“.

Antanas Baranauskas Gimė Anykščiuose (1835-1902) valstiečių šeimoje. Senelis 1801 m. Anykščių inventoriuose-dar įrašytas Barono pavarde, vadinasi, priesaga – aus- pridėta vėliau. Iš pradžių baigė Rumšiškių raštininkų mokyklą ir iki 1856 m. raštininkavo Vainute (Šilutės r.), Raseiniuose, Skuode ir Sedoje. 1856-58 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, 1862 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Papildomai studijavo Miuncheno, Romos ir Leveno (Liuveno) universitetuose. Dirbo Kauno kunigų seminarijoje, o nuo 1897 m. buvo Seinių vyskupas.

Kalbotyra domėtis Baranauskas pradėjo mokydamasis Varniuose. Čia jis lenkiškai parašė rašinį „Apie žemaičių ir lietuvių liaudies kalbą“. Jame buvo raginama kaupti išlikusius autentiškus kalbos duomenis. Tai buvo savotiška tarmių tyrimo ir bendrinės kalbos kūrimo programa, kurią A. Baranauskas ėmėsi vėliau vykdyti. Susidomėjimas kalbotyra ypač išaugo studijuojant Peterburge. Tada Antanas Baranauskas jau kėlė tokius uždavinius: „Norint ištobulinti lietuvių kalbą, reikia ištirti kiekvienos parapijos, net kiekvieno kaimo kalbą, palyginti visas tarmes, nustatyti jų skirtumus ir atrinkti iš jų visa, kas reikalinga, pirmiausia žiūrint kalbos prigimties ir išsireiškimo lengvumo, aiškumo. Kiekvienas klebonas turėtų laisvu nuo tarnybos metu rašyti pastabas apie savo parapijos kalbą. Ilgainiui pilnas tokių pastabų rinkinys padėtų lietuvių kalbos tyrinėtojams, kurie iš parengtos medžiagos galėtų parašyti lietuvių kalbos žodyną, gramatiką ir kitas knygas apie lietuvių kalbos taisykles ir normas“.

Dėstymo reikalams Antanas Baranauskas 1870 m. buvo išvertęs A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką, tačiau ne visur būdamas ja patenkintas 1875-78 m. pats parašė gramatiką, kurią dedikavo savo klausytojams (tuo metu Kauno kunigų seminarijoje jis dėstė lietuvių kalbą). J. B. de Kurtenė (Janas Boduenas de Kurtenė) siūlėsi šią gramatiką išleisti, tačiau Antanas Baranauskas vengdamas konflikto su caro valdžia nepasinaudojo siūlymu. Be Baranausko žinios ir nenurodęs autoriaus šią gramatiką 1896 m. Tilžėje išleido Feliksas Sereika (kunigas, visuomenės veikėjas) „Kalbomokslis letuiszkos kalbos“. Moksliniu atžvilgiu gramatika gana įdomi, bet joje daug klaidų, be to, ją sunku suprasti dėl neįprastų terminų (gimtlankis – naudininkas, skundlankis – galininkas, stiebimas – laipsniavimas, mazgybalsis – jungiamasis balsis ir t.t.). Tačiau prigijo tokie sukurti Baranausko terminai: tarmė, rašyba, sakinys. Čia buvo paskelbtos ir savotiškos A. Baranausko pažiūros į bendrinę kalbą. Tai vadinamoji žodžiūgo teorija, kurios esmė tokia: sunorminti reikia tik rašybą, o skaito tegul kiekvienas savo tarme, pvz., důna. Pagrindiniai šios teorijos teiginiai buvo tokie: 1) kiekvienoje kalboje yra du elementai bendrasis (kalboje einantis nuo pat jos pradžios ir išliekantis visose jos fazėse, tai šaknys, kamienai ir bendrieji darybos dėsniai) ir dalinis (tai kuo tarmės ar šnektos viena nuo kitos skiriasi, pvz., pilna ar sutrumpėjusi galūnė, kirčio perkėlimas ir pan.) 2)  lietuvių rašomajai kalbai reikia nustatyti bendrąsias lytis, atsižvelgiant į visas tarmes, nes „visos tarmės yra kaip ir šakos vieno medžio“, 3) bendrosios žodžiūginės lytys surandamos lyginant tarmes. Šitokia A. Baranausko teorija buvo paini ir nepraktiška, todėl jis laiške Hugo Vėberiui skundėsi, kad mokiniai šios teorijos gerai neišmano. Iš Baranausko mokinių, ne tik perėmusių mokytojo teoriją, bet ir mėginusių ją labiau konkretizuoti, buvo K. Jaunius. Dirbdamas Kauno kunigų seminarijoje Baranauskas iš savo auklėtinių rinko tarminius tekstus ir juos siuntė vokiečių kalbininkui Hugo Vėberiui (1832-1904), kuris lietuvių kalba susidomėjo kaip seniausia iš gyvųjų ir artimiausia sanskritui, jis mokėjo lietuviškai, prenumeravo „Aušrą“ buvo ištisai nurašęs S. Daukanto „Būdą“ (H. Vėberis ilgą laiką dirbo Veimaro gimnazijos mokytoju, o vėliau buvo Eizenacho gimnazijos direktorius). Su Vėberiu A. Baranauskas susirašinėjo net 23 metus, parašė apie 100 laiškų, kuriuose aiškino įvairius filologinius klausimus, taip pat jam siuntė savo poetinius kūrinius, liaudies dainas, patarles, tarminius pasakų tekstus, kaimo poetų eiles. A. Baranausko laiškų pagrindu H. Vėberis parengė ir išleido knygą „Ostlitauische Texte“ („Lietuvių rytiečių tekstai“), kurioje buvo paskelbta A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ tarminiu ir sunormintos kalbos bei rašybos tekstais.

Su H. Vėberiu Baranauskas dalijosi ir savo matematiniais rūpesčiais. Laiškuose jis sudarinėjo pirmuosius matematikos terminus: dalyba, erdvė, smailus kampas, status kampas, daugiakampis, trikampis, lankas. Be to, įsigalėjo jo vartojami tarptautiniai terminai punktas, linija, kvadratas, kubas. Save, kaip matematiką, Baranauskas vertino labai autoironiškai: Keleri metai visai užleidau gramatikos dirvą ir įstrigau, tiksliau, pasinėriau matematikon, kaip ne specialistas, bet diletantas, savamokslis be taisyklių ir nurodymų, nežinodamas bendrai priimtų formulių. Po Vėberio mirties jo rankraštinis palikimas buvo perduotas Leipcigo universiteto Indoeuropeistikos institutui. A. Leskynas, beveik visą savo pedagoginės veiklos laikotarpį skaitęs lietuvių kalbos kursą, šią medžiagą įvertino kaip ypač vertingą lietuvių akcentologijai bei dialektologijai. 1920-1922 m. A. Leskyno mokinys įžymus baltistas F. Špechtas Leipcige išspausdino 2 tomų veikalą „Litauische Mundarten  („Lietuvių tarmės“). I tome buvo pateikti tarminiai tekstai, o II – gramatinis jų nagrinėjimas ir žodynėlis, kurį sudarė F. Špechtas remdamasis A. Baranausko prierašais.

1898 m. Sankt Perburgo Mokslų Akademija išleido A. Baranausko darbą „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“, kuriame rašoma apie lietuvių kalbos reikšmę ide lyginamajai kalbotyrai, aptartos lietuvių kalbos žodyno, fonetikos ypatybės, suklasifikuotos tarmės. Tai pirmoji tokia detali ir gerai motyvuota lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, sudaryta remiantis pagrindiniais tarmių vokalizmo bruožais. Žt – žemaičiai telšiečiai (šiaurės žemaičiai), Zr – žemaičiai raseiniečiai (pietų žemaičiai), Wž – vakariečiai žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškų dalis), Wp – vakariečiai pietiečiai (didesnė dalis vakarų aukštaičių kauniškių), RIž – rytiečiai pirmieji žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškių didžioji dalis), R1p – rytiečiai pirmieji pietiečiai ( vakarų ir pietų aukštaičių dalis), R2 – rytiečiai antrieji (šiaurės panevėžiškiai), R3 – rytiečiai tretieji (rytų panevėžiškių dalis), R4 – rytiečiai ketvirtieji (anykštėnai), R5 – rytiečiai penktieji (kupiškėnai), R6 – rytiečiai šeštieji (uteniškiai, vilniškiai ir pietų aukštaičiai). Šioje klasifikacijoje visai nėra vakarų žemaičių, nes jie nepriklausė Kauno gubernijai. Iš visų tarmių Antanas Baranauskas labiausiai žavėjosi Dzūkų tarme. Jis net žadėjo leisti dzūkišką laikraštį. Kalbėjo įvairiomis tarmėmis ir tuo piktino visus žmones. Dabartinė Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio tarmių klasifikacija iš tiesų remiasi A. Baranausko klasifikacija.

Daug ginčų iki šiol tebekelia Antano Baranausko lietuvių kalbos akcentologijos tyrinėjimai. Minėtame veikale jis išdėstė originalią teoriją apie lietuvių kalbos balsių ilgumą kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų priegaides. Tai morų teorija, kurios esmė tokia: lietuvių kalbos tarmėse balsiai iš seno buvo trijų ilgumų: trumpieji -1 mora, pusilgiai -2 moros ir ilgieji -3 moros. Iš pradžių ši teorija buvo labai sukritikuota (K. Būga, J. Gerulis, Pr. Skardžius, A. Salys), tačiau dabar jau žiūrima kitaip, nes Baranausko kelti teiginiai sutampa su tokių tyrinėtojų, kaip N. Trubeckojus (tai rusų kalbininkas, literatūrologas, gyvenęs 1890 – 1935 metais. Jis dalyvavo Maskvos lingvistinio būrelio veikloje, buvo struktūrinės kalbotyros pradininkas. Sukūrė fonologijos teoriją.), L. Jelmslevas, teiginiais.

Amžininkų liudijimu, Antanas Baranauskas buvo prastas pedagogas, nes jam buvo būdingi mokslininko tyrinėtojo bruožai. Žymiausias jo mokinys – K. Jaunius, tačiau, paties Baranausko žodžiais, tai buvo toks mokinys, kuris aklai netiki savo mokytoju.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Jacques Derrida: pleištas

Erdvės ir laiko patirties kilmė – tas skirties raštas, tas pėdsako audinys – įgalina erdvės ir laiko skirtį artikuliuotis. Ši artikuliacija leidžia grafinei grandinei prisitaikyti prie kalbėjimo grandinės. Skirtis yra artikuliacija.

Šneka pasaulyje yra įsišaknijusi pasyvume, kurį metafizika vadina jusliškumu. Anot Saussure‘o, šnekos pasyvumas – tai visų pirma jos ryšys su žodine kalba.

Suerdvinimas kaip raštas yra subjekto tapimas ne esančiu ir jo tapimas nesąmoningu. Pleištas žymi ženklo, signifikanto ir signifikato vienovės, negalimybę rastis esamybės ir absoliučios esaties pilnatvėje. Štai kodėl nėra pilnutinės šnekos, kuri sako esanti tiesa.
Kadangi pėdsakas – atminties archifenomenas – kurį reikia mąstyti iki gamtos ir kultūros, iki gyvuliškumo ir žmogiškumo ir t.t. priešpriešos, priklauso pačiam reikšmės judėjimui, tai reikšmė a priori yra rašytinė – nesvarbu, ar ji užrašoma, ar ne, kokia forma ji užrašoma juslinėje bei erdvinėje stichijoje, vadinamoje išorine. Archiraštas, – pirmoji šnekos, o tada ir rašmens siaurąja to žodžio prasme galimybė, – šis pėdsakas yra pirmoji išorybė apskritai, mįslingas gyvos būtybės ryšys su savo kitu ir vidaus ryšys su išore – suerdvinimas.

Tai, kad signifikatas pirmapradiškai ir esmiškai yra pėdsakas, kad jis visada jau užima signifikanto padėtį – būtent tai yra iš pažiūros nekaltas sakinys, kuriuo remdamasi lotoso, esaties bei sąmonės metafizika turi apmąstyti raštą kaip savo mirtį ir savo išteklių.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Jacques Derrida: išorė ir vidus

Remdamasis Vakarų tradicija, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai nustatančia šnekos ir rašto santykį, Saussure‘as pripažįsta raštui vien siaurą ir išvestinę funkciją. Siaurą, nes raštas yra tik vienas iš daugelio būdų, kuriais įvykiai gali pasirodyti kalboje, o jos esmė, kaip, atrodo, liudija faktai, visada gali išlikti gryna, be jokio santykio su raštu. Jis aprašo tam tikro rašto tipo struktūrą – fonetinį raštą, kuriuo mes naudojamės. Šis fonetinio rašto faktas yra milžiniškas, jis valdo visą mūsų kultūrą ir visą mokslą. Vis dėlto jis neatitinka jokios absoliučios bei universalios esmės būtinybės.

Saussure‘as taip apibrėžia bendrosios kalbotyros projektą ir objektą: „Kalbotyros objektas apibrėžiamas ne per rašytinio ar sakytinio žodžio kombinaciją – sakytinis žodis pats sau vienas sudaro šį objektą“. Taigi žodis jau yra prasmės ir garso, sąvokos ir balso, signifikato ir signifikanto vienovė. Beje, ši terminologija iš pradžių buvo pasiūlyta tik šnekamosios kalbos, kalbotyros siaurąja prasme srityje.

Iš tiesų Saussure‘as rašto sistemas apriboja iki dviejų, abi jas apibrėždamas kaip sakytinę kalbą reprezentuojančias sistemas: arba jos sintetiniu bei visuotiniu būdu reprezentuoja žodžius, arba jos fonetiškai reprezentuoja žodžius sudarančius garsinius elementus. Raštą apibrėžus kaip „ženklų sistemą“, nėra nei „simbolinio“ rašto (sosiūriška prasme), nei atvaizduojančio rašto: rašto nėra tol, kol grafinis vaizdas išsaugo natūralaus atvaizdavimo ir panašumo ryšį su tuo, kas tuo būdu yra ne ženklinama, bet reprezentuojama, nupiešiama ir t.t.

Taigi raštas esą toks pat išoriškas, kaip ir įrankiai; negana to, tai netobulas įrankis ir pavojinga, kone pražūtinga technika. Raštas – tai juslinė medžiaga ir dirbtinė išorybė, kitaip sakant, šnekos „drabužis“. „Vienintelis tikras natūralus ryšys, – sako Saussure‘as, – tai garsinis ryšys“. Saussure‘o supratimu, pasiduoti „rašto žavesiui“ reiškia pasiduoti aistrai. Būtent aistrą Saussure‘as analizuoja bei kritikuoja kaip moralistas ir psichologas, priklausantis labai senai tradicijai. Aistra yra tironiška ir pavergianti. „Filologinė kritika pernelyg vergiškai prisiriša prie rašytinės kalbos ir užmiršta gyvąją kalbą“.

Kita vertus, siekiant suvokti „uzurpavimo“ ir „aistros“ kilmę, klasikinis ir gana paviršutiniškas, jei ne paprasčiausiai kvailas argumentas, kad užrašytas dalykas yra tvirtas, pastovus, reikalauja aprašymų, kurie kaip tik nebe priklauso psichologijos kompetencijai.

Kodėl gimtąją kalbą reikia išgelbėti nuo rašto veikimo?

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: rašytinė būtis
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė