Antuanas de Sent Egziuperi – XX a. pirmosios pusės prancūzų rašytojas – humanistas ir lakūnas. Jis gimė 1900 m. Pietų Prancūzijoje, grafo šeimoje. Aviacija turėjo įtakos formuojantis Egziuperi filosofinėms pažiūroms, tai darė įtakos ir kūrybai. Kūriniuose itin daug autobiografinių momentų, prisiminimų, aprašymų, gyvenimo apmąstymų, kurie persunkti filosofiškumo. Žanriniu požiūriu kūriniai taip pat išsiskiria iš daugelio kitų autorių kūrinių – jų aiškiai negalima priskirti vienam kuriam žanrui.
Daugelis Egziuperi kūrinių skirti suaugusiems, tačiau yra vienas bandymas rašyti vaikams – „Mažasis princas“ (1943 m.). Sunku tiksliai nusakyti kūrinio žanrą, tačiau yra susitarta „Mažąjį princą“ vadinti filosofine pasaka: yra daug pasakiškų motyvų (kalbantys žvėrys, dainuojantis šulinys, pasakinė erdvė ir kai kurie veikėjai), taip pat ryški filosofinė potekstė.
Filosofinė pasaka „Mažasis princas“ karo metais parašytas kūrinys, kuriame glaustai sukondensuota humanistinė filosofija. „Mažojo princo“ istorija – tai vieno rašytojo istorija, kurio žvalgybinį lėktuvą pašovė vokiečių aviacija, o jis pats nukrito į Viduržemio jūrą. Nors istorija pasakojama apie pasaulį bei žmonių santykius, matomus vaiko akimis, tačiau dėl elegiškumo ir filosofiškumo šis kūrinys sunkiai įtraukiamas į vaikų skaitybą. Čia meniniai bei fantastiniai vaizdai turi perkeltinę, dažnai simbolinę prasmę, suprantamą suaugusiam, bet ne vaikui.
Ir visgi, pabandysiu paaiškinti, kodėl šis kūrinys yra vaikų literatūros dalis. Visų pirma – tai būtinybė matyti reiškinio gelmę yra siejama su vaikų gebėjimu, nes vaikas tam turi didesnes galimybes.
Antra – paprastas siužetas, slypinti paslaptis, gėrio ir blogio ugnikalnis. Siužetą galima skirstyti į keletą dalių:
1. Mažojo princo planeta – tai vaikystės alegorija. Vaikystė – tai vertybė, kurią būtina branginti, kartu tai ir priedanga nuo suaugusiųjų pasaulio.
2. Mažojo princo kelionė per šešis asteroidus – pažintinė kelionė. Mažasis princas sutinka karalių, kuris nori įsakinėti, „kuris įsivaizduoja valdantis žvaigždes, išdidų vyrą, „kuris nori, kad aplinkiniai juo didžiuotųsi, girtuoklį, kuris geria kad užmirštų gėdą, verslininką, kuris nuolat skaičiuoja žvaigždes ir nori jų įsigyti dar daugiau, žibintininką, kuris privalo uždegti bei gesinti žibintus ir geografą, kuris tyrinėja žemėlapius, bet pats niekuomet niekur nekeliauja.“ Galiausiai jis aplanko ir Žemę, kur sutinka kitų personažų, iš kurių sužino daug svarbių dalykų.
Lygiai taip pat svarbus ir simbolinis kalbėjimas, intelektualinės ir poetinės prozos sintezė bei veikėjai.
Simbolinis kalbėjimas apima visą kūrinį pradedant pavadinimu ir baigiant autoriaus pieštomis iliustracijomis. Simboliškas yra herojaus – Mažojo princo paveikslas, nuolat pabrėžtini geltoni kaip auksas plaukai. Mažasis princas – tai vaikas, kurio akimis žiūrima į sudėtingą suaugusiųjų pasaulį, bet tuo pačiu Mažasis princas nėra Žemės gyventojas, t.y. galbūt nėra vaikas – šis personažas įkūnija ir mitinį veikėją, kuris pats drąsiai renkasi gyvenimo kelią, sprendžia, kur ir kaip gyventi. Simbolinis kalbėjimas gaubia ir daugelį kitų objektų: baobabus, kurie įkūnija žmonių ydas, blogus įpročius, rožę – grožio ir gėrio simbolį, mažąsias planetas, kurios yra lyg skirtingos ydos arba skirtingi žmonių charakteriai, lapę, kuri prašėsi prijaukinama (prijaukinimas – tai draugystės preliudija), troškulį – norą atrasti dvasios lobius paprasčiausiuose dalykuose, dykumą – žmonių susvetimėjimą ir vienatvę, avis – pavojų meilei ir draugystei, ir daugelį kitų vaizdinių, kurie kūrinyje siejami su šviesos sąvoka (saulėlydžiai, ugnis, ugnikalniai, žvaigždė, dangus).
Kūrinyje nėra buitinių realijų, pasakojimas grindžiamas alegorinėmis situacijomis. Visą neįprastumą lemia neįprastai sterili erdvė, apvalyta nuo viso, ko nereikia pagrindinei minčiai perteikti, tačiau ta erdvė pasakiška, todėl savaip suprantama vaikams.
Džeimsas Kriusas (1926–1997) – garsus vokiečių rašytojas, sukūręs daugiau kaip 70 knygų vaikams. Kelios iš jų išverstos į lietuvių kalbą: „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ (1962 m.), pagal kurią buvo sukurtas meninis filmas, „Timo Talerio lėlės“ – tai lyg pirmosios knygos tęsinys bei „Mano prosenelis, herojai ir aš“, už kurią autoriui įteikta H. K. Anderseno premija.
„Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ dažnai yra gretinama su „Karaliumi Motiejuku“. Tai nuotaikingas pasakojimas apie paprastą, nuoširdų, gyvenimo kiek nuskriaustą berniuką (tėvas miręs, tad visas auklėjimas pamotės rankose, kuri kaip įmanydama bando apkartinti mažojo berniuko gyvenimą), tačiau nepaliaujamai besidžiaugiantį, kad ir kas nutiktų. Juokas – tai ginklas, kuriuo bandoma nugalėti visus gyvenimo sunkumus.
Knygoje derinami realistinis ir pasakos pasauliai, tačiau realistinis dažnu atveju ima viršų – jis skaudesnis, paliekantis gilesnes vėžias, svarbūs socialiniai motyvai ir tai, kad Timas Taileris yra našlaitis. Nepaisant to, knygoje yra daug detektyvo elementų, daug juoko, keliama optimizmo vertės idėja. „Juokas – asmenybės laisvė, pilnavertiškumo apraiška, ginklas prieš blogį.“
Išskirtiniai knygos bruožai ir tai, kad pasakoje remiamasi įvairiais literatūriniais šaltiniais: patarlėmis, citatomis, aforizmais.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje