Žyma: Spragtukas ir Pelių karalius

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)

Tuo laikotarpiu kuria Janina Degutytė. Ji išleido nemažai eilėraščių rinkinių vaikams. Autorė sako: „Eilėraščio pradžia man – mintis, jausmas, vaizdas, visada sukelta emocija.” Gal todėl jos eilėraščių pavadinimuose dominuoja žodis saulė. Nepaisant to, nuolatinė lyrinio subjekto būsena – vienatvė. J. Degutytės eilėraščiams tinka tokios psichologinės lyrikos formulės kaip eilėraštis – išpažintis, eilėraštis – būsena.

Patyrinėkim eilėraštį „Laiškas“.

Laiškas

Mamai laiškus neša, tėčiui laiškus neša,
Tiktai man laiškelio niekas neparašo.

Aš labai norėčiau laiškininku būti.
Ir visiems, kas laukia, neščiau po laiškutį.

Kartais laiškas linksmas kaip lankos drugelis.
Kartais laiškas liūdnas kaip rasos lašelis.

Vaikas nori, būti laiškanešiu ir nešti visiems laiškus, kurie jų nelaukia. Tačiau skausmas ir džiaugsmas visada šalia. Jį išgyvena ne tik vaikai, bet ir gamta. Svarbi laiško – drugelio metafora – laikina, bet tai kartu ir amžinųjų vertybių paralelė.

Degutytės lyrikos subjektui gamtos paveikslai nėra tik dekoracija. Gamta neužgožia vaiko prigimties, jis susilieja su ja. Gamta yra vaiko būtis.

Eilėraštyje „Slėpynės“ vyksta visiškas susitapatinimas su gamta. Paslaptis – štai esminė lyrinio subjekto būsena: „Mano laivas“ – paslaptis – mano kelias“. Lyrinio subjekto fantazija beribė. Vaikas baltu laivu gali nuplaukti į stebuklų šalį, kuri labai artima E. T. A. Hofmano pasakos „Spragtukas ir pelių karalius“ lėlių karalystei.
Degutytės eilėraštis gali priminti ir sūpuoklių žaidimą:

SŪPUOKLĖS

Supuosi, supuosi…
Sūpuoklės siūbuoja,
Lyg sparnas užburtas
Plasnoja, plasnoja.
Net užima kvapą,
Net vėjas pakyla,
Net supasi saulė
Virš mėlyno šilo.
Supuosi, supuosi, –
Apsvaigo galvutė…
Vai, supas ir supas
Padangėj saulutė…

Tas žaidimas įkūnija romantinės svajonės troškimą, veržimąsi į stebuklų šalį, kur neegzistuoja pilka kasdienybė. Vaiko žaidimo situacija perauga į poetinį žaidimą, kuris perteikiamas ir suaktyvinamas pasikartojančiais žodžiais, ritmine monotonija, užliūliuojančia adresatą ir atitinkančia supimo judesius. Bet pamažu vaizdas perauga į būseną, kas ir būdinga Degutytės poezijai.

Autorė dažname eilėraštyje pakylėtam pasauliui atskleisti renkasi žydros spalvos, rožių, smėlio pilies, balto laivo įvaizdžius. Lyrinis subjektas išsaugo viltį, tikėjimą, absoliutaus gyvenimo simbolį. Jos poezijoje daiktai, žaislai matuojami ne pagal materialią vertę, o pagal tai, kiek spėji prie jų priprasti. Degutytės poezijoje nėra susvetimėjimo. Vaikų pasaulis saugus. Į meditacinį eilėraštį neretai yra perkeliama pasakų stilistika.

Plaštakė

Man mamytė taip pasakė:
Jeigu gaudysiu plaštakę,
Ji paėmus mano rytą,
Nuplazdens į pievą kitą
Man palikus žalią žiogą.
Na, o jis plazdėt nemoka.
Griežia savo smuikeliu
Jam gražu ir man gražu.
Striksi po pievelę žalią,
Na, o man širdelę gelia,
Kad neturi jis sparnų
Kaip plaštakė dyvynų.
Nebauginsiu plaštakėlės,
Tegul jai dainuoja gėlės,
Tegul jai žiogelis groja,
O ji laisvėje plasnoja.

Eilėraštyje „Plaštakė“ lyrinis subjektas vejasi plaštakę, kurią neša saulės spinduliai. Vaikas žada pagauti plaštakę ne todėl, kad nori ją suspausti, bet todėl, kad kas nors pagautų ir jį – vaiką.

Grėsmės nuojauta poezijoje egzistuoja už eilėraščio ribų. Eilėraštyje „Vilkas ir voveraitė“ vilkas vejasi voveraitę, tačiau ją globoja ir saugo gamta. Miško pasaulis vieningas. Į meditacinį eilėraštį perkeliamas vaiko žaidimas su lėle. Tokiame eilėraštyje visada ryškus dienos ir nakties vaizdas. Su saule siejama šiluma, žydėjimas, gėris, mamos globa, o tamsos maža. Autorė kontrastus slopina. Vakaras – ramybės būsena, kai pavargęs nuo žaidimo vaikas ilsisi.

Psichologai teigia, kad vaikas pasaulį suvokia vizualiai, tad tai ir yra Degutytės eilėraščio pamatas. Eilėraštis tam tikra prasme – tai vaiko piešinys, susidedantis iš ryškių objektų, bet jie jungiasi į visumą. Pavyzdžiui, lyrinis subjektas eilėraštyje „Piešinys“ piešia namą, paukštį, saulę, vėją… Ir piešinyje telpa visas pasaulis. Degutytė dar į šį tekstą įterpia „Ir be galo ilgą kelią“.

Degutytės poezija išauga iš eilėraščio konkretybės, išsiveržia iš jos, pereina į minties nuojautą skaitytojo sąmonėje. Autorė skatina vaikus jausti ir susimąstyti.

Tokį kalbėjimą vaikų literatūroje pratęsia Liutauras Degėsys.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)

Antonijus Pogorelskis (tikrasis vardas Aleksejus Perovskis (1807 – 1836 m.)) – XIX a. pirmosios pusės literatas,  nėra visuotinai žinomas rašytojas, tačiau jo kūryba labai reikšminga literatūros raidai. A. Pogorelskis ne tik rusų, bet ir pasaulinėje literatūroje pirmiausia išliks kaip literatūrinės pasakos „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“ (1829 m.) autorius.

Tai literatūrinė pasaka, apysaka-pasaka, kuriai būdinga romantikų sumodeliuota dviejų vaizduojamųjų pasaulių struktūra, iš kurių pirmasis – realistinis – nėra standartiškas pasakos įrėminimas. „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“  realioje pasakos plotmėje vaizduojamas pensionas, jo buitis ir kasdienybė, kurio centre – berniuko Aliošos paveikslas. Alioša yra atvežtas iš Rusijos ir paliktas, todėl jis ilgisi namų bei artimųjų. Berniukas kilnus, jautrus, nors jam nesvetimi ir kitokie būdo bruožai. Pasakos siužetas gana aiškus: gavęs stebuklingą grūdelį iš požemių Alioša tarsi išpuiksta, tačiau, kai jį pameta, vėl imama kalbėti apie draugystę, atsidavimą ir žodžio tvirtumą. Rašytojas orientuojasi į vidinio pasaulio vertybes, ryškėja pati svarbiausia idėja – darbštumo idėja. Šią pasaką būtų galima sulyginti su Hofmano „Spragtuku“, bet Pogorelskio kūrinys daug didaktiškesnis, labiau orientuotas į vaiką. Abiejuose pasakose panašus realybės ir pasakos jungimo principas, panaši pasakos atsiradimo, įvedimo situacija. Autorius siekia vaiką pamokyti, o Hofmano vaikas – skaitytojas į pasaką vykstą ne ydų atsikratyti, bet džiaugtis fantazija.

Vilhelmas Haufas (Wilhelm Hauff) (1802 – 1827 m.) yra laikomas Hofmano pasekėju ir mokiniu.  Haufo pasakos pasižymi formos išbaigtumu, vaizdinių aiškumu, kalbos grožiu, yra pilnos humoro, suprantamo ir vaikams, ir suaugusiems. Be kita ko, istorijos kupinos gyvenimiškų ir psichologinių tiesų. Žinomiausios pasakos: „Aleksandrijos šeikas ir jo vergai“, „Karavanas“, „Špesarto smuklė“,  „Mažasis Mukas“,  „Nykštukas Nosis“ ir kitos. Visuose pasakų rinkiniuose pasakos kompoziciškai apjungtos tam tikros pasakojimo situacijos. Tokia pasakų kompozicija primena „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų kompoziciją. Pasakų veiksmas vyksta Rytų šalyse, o vėlesniuose kūriniuose veiksmas persikelia ir į Vokietiją. Tos pasakos tampa buitiškesnės, jose mažiau rytietiško kolorito.

Haufo pasakos parašytos pirmu asmeniu. Autorius žavisi vaizduotės stebuklu, tad jo pasakos linksmina, teikia malonumo, o kartais gąsdina. Realūs personažai, pasakojantys stebuklingas istorijas, patys tampa dalyviais. Ryškus didaktizmas, demaskuojamos žmonių ydos, melas ir apgavystės.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)

Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)

Originalioji literatūrinė pasaka – tai vyraujantis XX a. vaikų literatūros tipas. Svarbiausias indėlis priklauso vokiečių rašytojui, kompozitoriui ir dailininkui Ernestui Teodorui Amadėjui Hofmanui (Ernest Theodor Amadeus Hoffman), nes jo kūrinių poetika lėmė originaliosios pasakos suklestėjimą, nors iš visų jo kūrinių tik kelios pasakos buvo adresuotos vaikams.

Ernesto Teodoro Amadėjaus Hofmano (1776 – 1822 m.) pasakos reprezentuoja literatūrines temas ir stilistiką. Žinomiausias E.T.A. Hofmano palikimas – tai pasakos „Aukso puodas“, „Spragtukas ir Pelių karalius“ ir keletas kitų. Literatūra Hofmanas susidomėjo gana vėlai, tačiau savitas jo stilius ir fantazija paliko ryškų pėdsaką vokiečių literatūroje. Jis pirmasis literatūroje jungė realius vaizdus su fantastika ir taip sukūrė „dviejų pasaulių“ kūrinio struktūrą, kuri laikoma ir šiuolaikinės literatūrinės pasakos žanriniu pamatu.

Ernesto Teodoro Amadėjaus Hofmano pasakų veiksmas vyksta ne kažkur „toli“ ir ne „seniai“, bet čia ir dabar. Jo herojai gyvena dvilypiame pasaulyje, kuriame žaislų ir daržovių pasaulis egzistuoja kaip gyvas. Autorius sureikšmino vaizduotės jėgą, nubrėžė vaikų ir suaugusiųjų opozicišką santykį su pasaka. Rašytojas kūriniuose vaizduoja įkūnija stebuklingą šalį, išsipildžiusius troškimus ir reiškia žmogaus dvasinio pasaulio grožį. Kaip ir kiti romantikai, Hofmanas tikėjo, kad pasaulį galima kurti pagal grožio įstatymus, todėl didžiausią dėmesį koncentravo ties kūrybinga asmenybe.

Hofmano įtaka pastebima Antonijaus Pogorelskio ir Kristiano Anderseno kūryboje.

Pasaka „Aukso puodas“ yra autoriaus mėgstamiausias kūrinys. Šios pasakos herojus – talentingas studentas Anzelmas, kuris įsimyli Veroniką, o jai meilė yra viskas. Išryškinamos dvi herojų grupės: pirmajai priklauso Anzelmas, antrajai  – miesčionys, herojai iš realybės pasaulio, kurių tarpe yra ir Veronika. Anzelmas pasirenkamas tam, kad jungtų tas dvi grupes, nes jis puikiai tinka šiam vaidmeniui: jis romantikas, svajotojas, tarsi gyvena dvilypį gyvenimą, nepritampa prie realybės, todėl nėra harmoninga asmenybė. Tai herojus, kuris blaškosi tarp kasdienybės, miesčioniškumo ir svajonės. Tai svarbiausia pasakos dilema. Gyvenimas lengvas jam tampa tik sapnų ir svajonių pasaulyje. Pasakoje daug alegorijų bei romantinių idealų.

Pasaka „Spragtukas – pelių karalius“ yra tarsi skirta vaikams, tačiau joje juntamos kelios temos, yra ir kelios veiksmo plotmės. Pirmoji plotmė – Kalėdų išvakarės, kada vaikai laukia krikštatėvio dovanų. Tekste yra svarbi užuomina, kad tas krikštatėvis nebuvo gražus žmogus – o tai yra vienas iš romantizmo bruožų, kai žmogus yra negražus išore, bet geros sielos. Pirmoji plotmė – realus pasaulis. Antra plotmė – mergaitės Marijos vaizduotės pasaulis, kurį sužadino suaugęs žmogus.

Hofmanui vaikystės pasaulis yra be galo svarbus. Rašytojas teigia, kad suaugusiam šis pasaulis nesuprantamas. Vaiko vaizduotė, pasak Hofmano, nepripažįsta mechaninio pasaulio, vaikui galioja kiti erdvės standartai, kaip antai – per spintą patenkama į kitą pasaulį. Rašytojas teigė, kad pasaka vaikui gali gimti čia pat, tą pačią akimirką. Pasakos jėga – tai jos emocinis poveikis, kuris gali išaugti iki vaiko dvasinio sukrėtimo.

Romantikams būdinga konfrontacija tarp tikrovės ir idealų ir „Spragtuke“ tas itin ryšku. Tai pastebima ir tarp vaikų, ir tarp Marijos bei jos mamos, kuri netiki fantazija.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)