Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai

Tautos mentalitetas, kultūra – tai tautos savastis, kuri formuojasi visą jos gyvavimo laikotarpį. Bendriausia prasme tautos mentalitetu yra vadinama „tam tikrų tautos psichinių ypatybių ir charakterio bruožų visuma“. Ta ypatybių ir charakterio bruožų visuma glaudžiai persipina tautos kultūroje. Kultūra paprastai vadinama žmogaus veikla (pagal Šalkauskį) arba žmogiškoji kūryba (pagal A. Maceiną).

Iš tam tikrų tautinių skirtybių galima atpažinti vienos ar kitos kultūros žmogų: pvz., rusams yra svetimas ceremoningumas, amerikiečiams būdinga šypsena ir gera nuotaika, net jei tai būtų tik apsimestinis šydas, žydams – prekybininko žymė. Taigi nuomonės apie skirtingų tautų būdą ar elgesį išsakomos labai dažnai. Iš tiesų nėra nieko, ko nepagautų kalba. Kiekviena tauta, gyvendama šalia kitos, tuoj pat savojoje sąmonėje susiformuoja stereotipus, kurie kaip tik ir išreiškiami per kalbą. Šie stereotipai labai greitai tampa anekdotų ir kitų linksmų pasakojimų temomis.

Visi puikiai žino, kas yra anekdotas. Anekdotus mes nuolat girdime ir pasakojame kitiems. Tai yra lyg tam tikra tautosaka, kuri perduodama iš lūpų į lūpas. Anekdotas bendrąja prasme yra apibrėžiamas kaip glaustas komiškas prozos kūrinėlis, kuriame vaizduojamas keistas įvykis ar netikėtas poelgis. Kitaip tariant, „anekdotai – visada trumpi, vieną įvykį ar situaciją teliečią pasakojimai. Turinio minties išbaigtumas yra viena būdingiausių anekdoto savybių.“ Iš kitų pasakojamosios tautosakos kūrinių anekdotus išskiria jų trumpumas, vaizdavimo glaustumas, taikli bei lakoniška frazė, ir, žinoma, jumoras bei satyra. Nors „nuo XIX a. anekdotais imta vadinti mažus juokingus įvairiausio turinio pasakojimus, turinčius nelauktą, sąmoningą pabaigą“, tačiau jų paskirtis išliko, t.y. atskleisti neigiamus gyvenimo reiškinius, smerkti juos ir kovoti su jais satyros priemonėmis.

Kaip daugelio tyrinėtojų pastebima, anekdotas yra vienas iš tų tautosakos žanrų, kurie dar aktyviai tebefunkcionuoja. Jei dar XX a. anekdotus galėdavome rasti laikraščiuose, žurnaluose kaip atskirą leidinio skyrelį, tai vaizdo kultūros amžiuje (XXI a.) jau turime naują išradimą internetą. Dažna interneto svetainė šalia „rimtos“ ir aktualios informacijos turi ir pramogai skirtus puslapius, kur yra skelbiami anekdotai.

Ryškaus ir nusistovėjusio anekdotų skirstymo metodo nėra, tačiau bandoma juos skirstyti į tradicinius (juose juokiamasi iš visais laikais pasitaikančių ydų) ir į šiuolaikinius (juose minimi neseni politiniai įvykiai ir šių dienų veikėjai). Pagrindo taip skirstyti, žinoma, esama, tačiau vis labiau linkstama anekdotus skirstyti pagal juose vaizduojamus personažus.

Kitas aspektas – pasakojimo pastovumas. Kalbant apie anekdotus, derėtų pabrėžti, kad jie, „eidami“ iš lūpų į lūpas, labai greitai tolsta nuo pirminio savo varianto, supaprastėja, praranda vaizdingo pasakojimo bruožus, yra netgi iškraipomi. To, žinoma, nebūtų galima teigti apie frazeologizmus. Šis kalbos sluoksnis, kuris taip pat per kalba greitai reaguoja į visus tautoje vykstančius pokyčius, yra pastovesnis ir griežtesnės struktūros. „Frazeologizmai – tai pastovūs, dažniausiai vaizdingi pasakymai, turintys vientisinę reikšmę, neišvedamą iš juos sudarančių žodžių įprastinių reikšmių“. Jie kalbos akte yra ne kuriami, o atgaminami, kitaip tariant, ne produkuojami, o reprodukuojami. Frazeologizmai ištisai apima patarles, priežodžius, sentencijas, sudėtinius terminus bei pavadinimus.

___________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Pasakojimas ir pasakotojas

Tradiciškai pasakojimas suprantamas kaip tikrų ar išgalvotų istorijų detalus pateikimas, kurio tikslas yra informuoti ir pamokyti skaitytoją.

Nuoseklaus pasakojimo tradicija ilgainiui yra griaunama: išplėtojami įvykių komentarai, pailginami dialogai ir pan. Skiriamas tradicinis ir modernus pasakojimas. Tradiciniame veiksmą nulemdavo moraliniai veikėjų sprendimai, tuo tarpu moderniame  – veikėjų poelgiai dažnai būna paslaptingi, nenuspėjami. Pasakojimas modernėja, nes tai susiję su vertybių kaita. Nuo dialogų yra pereinama prie vidinio monologo, sąmonės srauto.  Epiniame pasakojime susiduriama su dviem laikais: pasakojimo laiku ir papasakotų įvykių laiku (pvz.: J. Biliūno „Kliudžiau“)

Visažinis pasakotojas dabartinėje prozoje jau yra nustumtas į šalį. Tradiciniame tekste dažniausiai yra objektyvus pasakotojas, modernioje prozoje – subjektyvus.

Fabula – tai nuosekli kūrinyje vaizduojamų įvykių seka. Įvykius sieja laiko, erdvės, priežastingumo ryšiai. Skirtingi žanrai turi skirtingus fabulos tipus. Fabulos paprastai kuria intrigą, dramatizuoja pasakojimą.

Siužetas – įvykių išdėstymas pasakojime pasirinkta tvarka.

Personažų kalba – tai veikėjų dialogai ir monologai.

__________________________

Susiję straipsniai:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Literatūros kūrinio pasakotojas – lietuvių kalbos pamoka 7 klasėje
Modernios prozos ypatybės
Pasakojimas pirmu asmeniu
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas