Požiūrio taškas ir epinė distancija

Šios dvi kategorijos kalba apie epikos vidinę sąrangą. Pasakojimas kaip toks yra meninio pasaulio kūrimo būdas epikoje, charakteringiausias jos bruožas. Pasakojimas neįsivaizduojamas be pasakotojo, pasakojamos istorijos ir adresato. Šie elementai ir sudaro vadinamąją epinę situaciją. Pasakotojas (naratorius) yra savotiškas tarpininkas tarp anksčiau įvykusios istorijos ir skaitytojo. Adresatas istoriją sužino netiesiogiai, bet iš tarpininko. Toks vaizdavimo būdas, „tarpiškumas“, yra specifinis epinės literatūros požymis, išskiriantis epiką iš kitų rūšių: lyrikos ir dramos. Abstrakčiai kalbant, kiekvienas epikos tekstas turi savo kūrėją, tačiau ne kiekviename epikos tekste galima aptikti autoriaus ir pasakotojo pėdsakus.

Kaip pavyzdį paimkim V. Pietario „Algimantą“ – patį pirmąjį istorinį romaną. Jame pasakojami įvykiai, komentuojami veikėjų išgyvenimai pasakotojo vardu. Tuo tarpu autobiografiniame V. M. Putino romane „Altorių šešėly“ pasakotojas ir autorius dažnai susilieja, kalbama pirmu asmeniu siekiant perteikti vidinio pasaulio dramą. Antra vertus, abu tekstai yra panašūs pagal aprašymo objektą, t.y., istorines realijas, geografinių vaizdų kūrimo būdą. Tekstai skiriasi epinės situacijos atžvilgiu: istoriniame tekste nerandame jokios užuominos apie tai, kas, kada, kur kalba, tuo tarpu autobiografiniame romane pirmas asmuo nurodo kalbos objektą. Kalbančiojo raiškos pobūdis lemia esmines teksto ypatybes, todėl pasakotojo paveikslas, pozicija gali būti pasakojamų būdų klasifikacijos pagrindu. Pagal tai, kieno vardu kalbama, epinis pasakojimas skirstomas į: objektyvizuotą (pvz.: V. Pietario „Algimantas“) ir subjektyvųjį. Kitaip tariant, šie du pasakojimo būdai nulemia epinio kūrinio išeities tašką, autoriaus poziciją, kuri vadinama požiūrio tašku.

Požiūrio taškas – tai daugiau ar mažiau fiksuota pozicija, iš kurios pavaizduotas pasaulis yra stebimas ir vertinamas epikos kūrinyje. Jis visuomet egzistuoja epikoje, net ir pačiame neutraliausiame pasakojime, kitaip neįmanoma perteikti įvykių, jų išdėstyti, paaiškinti.
Paprastai epiniuose kūriniuose įvykis ar istorija pasakojamojo momento atžvilgiu jau būna įvykusi. Šią situaciją pabrėžia būtasis laikas arba kartais laikų kaita. Taigi, epiniame kūrinyje galima išskirti du erdvės-laiko planus: fabulos erdvė-laikas ir pasakojimo veiksmo erdvė-laikas. Pasakojimo planas paprastai nekrinta į akis, jį užgožia fabulos planas. Toks dviplaniškumas yra universalus prozos bruožas, leidžiantis laisvai judėti erdvėje ir laike. Nesunku suprasti, kad tarp dviejų pasakojimo planų (fabulos ir pasakojimo veiksmo plano) yra tam tikras nuotolis: erdvės ir laiko tarpsnis. Tą atstumą tarp fabulos erdvės-laiko ir pasakojimo veiksmo erdvės-laiko vadiname epine distancija.

Tradicinėje (klasikinėje) epikoje  (pvz.: romane) savaime reikšmingas yra tik pasakojimas, t.y., naratoriaus kalba, o veikėjų žodžiai ir mintys tampa svarbiais semantiniais kūrinio elementais tik tada, kai jiems pritaria autorius. Priešingu atveju, veikėjų saviraiška tėra charakterio kūrimo būdas, psichologiškai prasmingas gali būti, bet mažai tada pasakantis apie autoriaus idėją. Epinė distancija (požiūrio taškas yra vienas iš jos elementų) suformuodama meninio pasaulio pasakojimo būdą (t.y., laiko-erdvės struktūrą) kartu lemia to pasaulio suvokimą ir vertinimą. Pasakojimas, kuriame epinė distancija ryški, vadinamas epiniu pasakojimu, o romanas, kuriame toks pasakojimas vyrauja, vadinamas epiniu romanu.

VIDINIS MONOLOGAS

Skaitytojas, norėdamas orientuotis meniniame pasaulyje, turi susivokti jo erdvės-laiko koordinatėse, užčiuopti centrą, iš kurio pasaulis matomas. Tradicinis skaitytojas yra įpratęs, kad jam iš karto būtų nurodytas meninio pasaulio centras. Ilgametės prozos tradicijos įpratino skaitytoją prie pastovios to centro vietos. Tas centras paprastai būdavo atskirtas nuo pavaizduoto pasaulio didesne ar mažesne epine distancija. Tai, kas buvo praeityje, aiškiai turėjo prisiminimų funkciją, kas vyksta dabar ar vyks ateityje, turėjo perspektyvų prasmę. Apie šuolius erdvėje ir laike būdavo informuojama žodžiais „po dviejų metų“, „viename kaime“ ir t.t. tipiniame pasakojime erdvės-laiko vienovė buvo viena iš tvirčiausių taisyklių.

Tuo tarpu modernėjančioje literatūroje, pvz., vidinio monologo prozoje, iš pagrindų pasikeitė klasikinė epinė situacija. Čia nebelieka savarankiškos istorijos, įvykio, kuris būtų pasibaigęs iki pasakojimo momento istorijos. Kita savybė, kad skaitytojas nemato istoriją pasakojančio asmens – pasakotojo. Vietoje trijų laikų (praeities, dabarties ir ateities) likęs tik esamasis laikas ir ta dabartis vidiniame monologe yra akimirkos šuoliai, per kuriuos pasireiškia personažo sąmonėje spontaniškai atsinaujinančios mintys, žodžiai, pojūčiai. Tokį momento pavidalą įgyja net tai, kas, objektyviai žiūrint, personažui yra praeitis ar įsivaizduojama būsiant ateityje. Esamojo laiko situacija, įspūdis, sąmoningai yra stiprinami. Dažniausiai vidiniame monologe griaunamas nuoseklumas, imituojant, atkuriant vidinį mąstymą, deformuojant kalbos struktūrą (šokant į kitą mintį, trumpinant sakinius).

Vidinio monologo „dabartiškumą“ daugelis tyrinėtojų laiko esminį to monologo požiūriu. Čia vidinių ir išorinių įvykių grandinė išyra ir egzistuoja ne pasakotojo dėka, o tarsi savaime, tarsi sąmonės srautas būtų materialus laiko tėkmės pavidalu. Nors vidinio monologo prozoje paprastai kalbama pirmu asmeniu, tačiau jis anaiptol nesutampa su autoriumi. Šioms kategorijoms atskirti yra sukurti atskiri terminai.

Herojus, kurio sąmonės ekrane atspindimas ir vidinis, ir išorinis pasaulis, vadinamas mediumu. Herojus, kuris dalyvauja veiksme ir kartu pasakoja apie jį pirmu asmeniu, vadinamas pasakotoju. Dažnas pasakotojas epikoje, kuris viską žino, ko žmonėms neduota žinoti (žino, ką personažai galvoja, gali kilnotis laike, vietose), vadinamas visažiniu pasakotoju – naratoriumi.

Vidinio monologo prozoje mediumas yra pati dažniausia figūra, tačiau ji tik yra išgyvenimo, bet ne veiksmo subjektas. Mediumas vadinamas ir kalbos subjektu, kadangi jis pats nepasakoja, o kažkas kitas fiksuoja jo sąmonės srautą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Dialogas ir monologas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Literatūros rūšys ir žanrai

Literatūros visuma pagal europinę literatūrinę tradiciją yra skirstoma į epą, lyriką ir dramą. Ši tradicija susiklostė jau antikoje, o jos pradininkas –  Aristotelis („Poetika“). Antika dar yra skirstoma į graikiškąją ir romėniškąją (atstovas Horacijus ir veikalas „Ars poetika“). Visa tai sudaro literatūros tradicijos pamatą. Gal ir paradoksalu, bet ir naujoji literatūrologija gana patikliai remiasi šiomis antikos teorijomis. Pamato teikiamam patikimumui duoda natūralus meninės raiškos skirstymas pagal žmogui būdingą mąstymo būdą ir pagrindines kalbos intonacijas: objektyvų įvykių pasakojimą III asmeniu atitinka epas, subjektyvią emocinę raišką atitinka lyrika, dialogizuotą raiškos būdą, nuostatų įvairovę, intonacijų kaitą – drama. Šios trys rūšys lemia ir kūrėjo santykį su pasauliu: epinį, lyrinį, draminį. Tos įvardytos savybės gali turėt kitų bruožų.

Jau antikoje literatūros rūšys turėjo smulkesnius padalinimus – žanrus. Jie buvo ir tebėra ne tik smulkesnės dalys (rūšių), bet ir žymiai greičiau kintantys, paslankesni reiškiniai negu rūšys. Kaita žanrų viduje yra žymiai spartesnė ir laisvesnė. Tikriausiai kultūrinė epocha yra suformavusi savitus žanrų bruožus. Tai, kas buvo būdinga XIX a. pradžios elegijai, visiškai nebūdinga XX a. viduryje. Pasikeičia intonavimas, struktūra, paskirtis. Vieningų žanrų kriterijų kaip ir nėra. Dėl šios priežasties literatūros moksle aptariant žanrų problemas iškyla klasifikacijos klausimas. Jį formuluojame taip: jei kiekviena kultūrinė epocha ir kiekvienos tautos literatūra turi savitą žanrų traktuotę, tai ar iš viso galima kokia nors vieninga žanrų teorija?

Mokslininkai svarsto: gal nėra pagrindo ieškoti bendrumo tarp lyrikos kaip rūšies sampratų, nes, net jeigu pavyksta surasti reikšmingą rūšių ir žanrų skirstymo pamatą, tai ar tas pamatas galios kitiems žanrams ir rūšims. Kol kas nėra vieningos sistemos, kuri sujungtų skirtingų rūšių žanrus. Pavyzdžiui, nėra žanrinės sistemos būdo, kuris jungtų ir epiškos, ir lyrikos žanrus.
Literatūros sąmonėje buvo skirtingai suvokiamas rūšių ir žanrų būtinumas. Galima pastebėti, kad raidos etapuose literatūra siekia rūšių ir žanrų grynumo, aiškaus skirtumo ir reglamentavimo. Tuo tarpu brandesnėje pakopoje ribos tarp rūšių ir žanrų tapo laisvesnės. Ši tendencija ryškiausiai pastebima buvo romantizmo epochoje, kada imta vertinti tai, kas individualu, ir mokytis visko, ką riboja taisyklės.

Žanrų kaita, permainos yra susijusios su dviem probleminiais aspektais: žanrų reglamentacija literatūros sąmonės bendrume ir jų sinteze literatūros sąmonės brandoje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kaip sąveikauja žanrai?
Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos

Iš „literatūrinių prisiminimų“

Vaikų literatūros specifika

Vaikų literatūra turi savo specifiką, kurią lemia jos adresatas. Skiriamasis požymis – tai orientacija į vaiką, noras būti jo suprastam ir noras vaiką paveikti. Pagal tai galima įžvelgti tris vaikų rašytojų grupes:

•    tie, kurie remiasi vaikystės prisiminimais;
•    tie, kurie remiasi tiesioginiu vaikų pažinimu (pavyzdžiui, E. Mieželaitis nuolat stebėjo savo vaiką);
•    tie, kurie remiasi pusiau moksliniu vaiko studijavimu.

Vaikų patirtis, interesai, jausmai skiriasi nuo suaugusiojo, todėl vaikų literatūros specifika kuria meno, pedagogikos ir psichologijos santykį.

Šiandieninėje vaikų literatūroje keliama daugiasluoksnės knygos idėja. Tokia knyga gali būti įdomi įvairaus amžiaus vaikams. Kaip pavyzdį galima įvardyti H. K. Anderseno knygas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas

Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Vaikų literatūra – tai ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams skirta literatūra.
Terminas nėra vienareikšmis, nes vaikų literatūros samprata susiklostė istoriškai. Vaikai suprantami kaip lengvai galintys suvokti tautos sąmonėjimą. „Vaikų literatūros“ terminas atsirado tik XIX a. pabaigoje, plačiau imtas vartoti tik XX a., kai atsirado daugiau vaikams skirtos literatūros. “Vaikų literatūros“ terminas apima dvi sąvokas:

1)    Rašytojų sukurta vaikų literatūra;
2)    Literatūrinė vaikų kūryba.

Ir vaikiška knyga, ir vaikiška literatūra – tai kūriniai, skirti mažiesiems. Vaikų literatūra su kitom literatūrom sieja tos pačios funkcijos:

•    pažintinė;
•    vertybinė (formuojamos estetinės normos, keliami klausimai);
•    pedagoginė (vaikų literatūros paskirtis dvejopa: formuojamas vaiko požiūris ir meninis skonis bei meninio vaizdavimo principai);
•    estetinė (jei kūrinys meniškas, jis turi veikti vidinį pasaulį);
•    pramoginė.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūros specifika
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas

Mitologijos ir literatūros bendrybės

Literatūrą su mitologija genetiškai sieja liaudies kūryba (pasakos, sakmės, herojinis epas). Mitologija literatūroje kaip aukštesnėje kūrybos pakopoje įsitvirtina per tam tikrus universaliuosius įvaizdžius, schemas, išlaikant pasakojimo logiką.

„Moderniojoje Vakarų literatūroje antikinių, biblinių mitų siužetai ir simboliai yra vienas iš pasakojimo struktūravimo būdų, jie pasitelkiami siekiant universalizuoti tam tikras situacijas ir desubjektyvizuoti personažų pasijas.“  Tokios intencijos randamos ir lietuvių dvidešimt pirmo amžiaus literatūroje.

Kaip pavyzdį būtų galima skirti keletą „amžinųjų siužetų“, kurie pasaulinėje ir Europos kultūroje migruoja iš vienos literatūros į kitą. Tokie yra „klajojančio Orlando“, Uliso – Odisėjos, Amžinojo žydo ir kiti pasakojimai, vis kitoje literatūroje įgyjantys savitą minties atspalvį. Kiekvienas jų atspindi tam tikrą žmogaus ar kultūros tipą, tam tikrą mentalitetą. Pasak literatūrologo ir vertėjo Silvestro Gaižiūno, Don Žuanas, Don Kichotas turi asociacijų su Pietų kultūromis, Fausto figūra gali būti laikoma tam tikru Šiaurės kultūros simboliu, per kurį įvairios tautos įprasmina pačias aktualiausias bendražmogiškas problemas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia,
Ahasferas literatūroje (I dalis)
Ahasferas literatūroje (II dalis)