Žyma: Rytas vakaras

Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)

Jeigu apie erdvę galime kalbėti visiškai paprastai ir žemiškai, kalbėdami apie laiką neišvengiamai turėsime pasitelkti filosofinę perspektyvą. Tai kur kas paslaptingesnė kategorija. Jei pabuvę vienoje vietoje, užsinorėtumėme vėl ten grįžti, greičiausiai taip ir padarytumėm, o laiko atgal atsukti nepavyktų. Štai kas labiausiai ir kelia nerimą. Laikas kaip lemtis, būties primesta sąlygą. Kita vertus, ką reikštų pasakymas – dabar X valanda, Y diena, Z metai ir taip toliau? Visa tai rodo laiką, sietiną pirmiausiai su laikrodžiu, o šis tik neegzistuojančius skaičius. Jis apverčia aukštyn kojom laiko esmę: sukdamasi ratu, rodyklė sukuria nuolatinio pasikartojimo, amžino to paties sugrįžimo įspūdį. Sekundės, minutės, valandos – jos niekur nenueina, o rodyklės amžinai grįžta į jau būtą padėtį. Taigi, vizualusis laiko pasikartojimas yra labai sąlyginis dalykas, o tikrasis laikas reikalauja filosofinio apmąstymo.

Gilus laiko pajautimas plėtojamas ir A. Maldonio poezijos rinkiniuose. Nors Maldoniškas „laiko sindromas“ „stipriai susijęs su nacionalinės kultūros formavimosi procesais, valstietiškos gyvenimo sanklodos kitimais“ , bet nesvetimas ir vaizdavimas kitu rakursu. Poezijoje itin svarbu apčiuopti ir užfiksuoti pastangas naujai pasverti etines vertybes, pajusti, kad auga vaikai, medžiai, daigai, o ypač, kad prasmingai bėga laikas:

Į žemę įmintas
Kyla daigas.
Ateis tavo laikas,
Stos
Tavo laikas
Pajusi rytojų,
Kaip savo žemę
Po kojų.

„Motina Dainava“

Gamtos fone neretame eilėraštyje yra apmąstomas ir „aš pats“, t.y. pats lyrinis subjektas. Prisibijoma tuščiai, neprasmingai praleisto laiko, išeikvotos praeities, kurioje nėra nieko, išskyrus sąstingį, lyg letargo miegą, iš kurio pabudus nėra ką prisiminti: „Ir po laiko praleisto dykai, / Pabundi iš keisto letargo, / Vien dairaisi, kur patekai.“  Kita vertus, tam tikra prasme, nevaisingas mąstymas, pašalinės mintys taip pat laikomos laiko švaistymu.

A. Maldonis itin dažnai akcentuoja pasikartojančią, nuolatinę laiko tėkmę, apskritai laiko praeinamumą, gal net per greitą tėkmę kaip likimo siųstą neišvengiamybę. Po tokio laiko, kai nėra ką prisiminti, po nevaisingo įsižiūrėjimo į save, kaip atpildas ateina mirtis, prieš kurią visi lygūs. Beje, mirtimi laikoma ir kiekviena neprasmingai ir neturiningai praleista diena, keliaujanti į amžiną atilsį („Vidinis monologas“ ).

Kaip niekur kitur, poeto lyrikoje nuolatos pabrėžiama kaita, amžinas laiko ratas, atsikartojimas: pavasaris, ruduo, rytas, vakaras, metai ir t.t. Perkeltinė reikšmė dažniausiai prislopinta, ji perteikiama ne sąvokomis, o turinio visuma. Taigi, eilėraščio reikšmės skleidžiasi tik kontekstinėj visumoje. Toks yra ir eilėraštis „Kas metai“:

Lyg būčiau apmiręs, lyg būčiau pavargęs.
Aplinkui vešlios žalumos okeanas.
Trumpėjančios dienos, rudenės žalmargės, –
Kaip tyliai jos miško kirtimuose ganos.

Vėl trankosi debesys, pliūpteli lietūs.
Klausaisi kaip laikrodžio kirmio graužimo.
Nuščiūva širdis – lyg į galą drovėtųs
Kalbėti, ką žemė ir žmonės jau žino.

Ką žino seniai ir kas metai kartojo.
Kartojo ir tarsi iš naujo pradėjo.
Palaimink man žodį kaip drąsą artojo,
Kur sėjo ir arė, kur arė ir sėjo.

Žvaigždė vakarinė, šalna rytmetinė.
O medžiai vis auga, o upės vis plaukia.
Likimo žolyne, kartusis pelyne,
Takus užkerojęs, į širdį man augi.

Dėkoju už karčiąją tavo sveikatą,
Nežydintį savo likimą dėkoju.
Ir lapkričio rytas karališkai meta
Pridaigstytą žvirgždo takelį po kojų.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Alfonso Maldonio poezijos buitis ir būtis (2 dalis)

Eilėraščio pradžia paženklinta prieštaromis, kurių apstu ir visame tekste: kalkių akmuo (kieta medžiaga) ir burė, vėjo plazdenama. Kalkakmenis – viena seniausių statybinių medžiagų, naudota dar Mikerino ir Khafre piramidėms statyti, kartais dar vadinama ir litografiniu akmeniu. Taigi, kuriamas netikrumas, akimirksnio įspūdis. Vėliau žvilgsnis kreipiamas į paprasčiausius dalykus, kurie visgi pasilieka: šakų tvorelė, kadagiai, trys beržai – ir tai visa, kas dar gali būti priskiriama kiekvienam po mirties. Iš esmės visas eilėraščio tekstas suskaldytas į PRIEŠ ir PO. „Prieš“ grupei priklauso būtis su visu kasdieniškumu, svajonėmis, meile, draugai, o „po“ pasiglemžia svajones, siekius, gyvastį, meilę, net ir buvimą gyvu tarp gyvų, kaip sako Maldonis.

Ne tik šiame eilėraštyje, bet ir daugelyje kitų, net tuose, kur nėra konkrečiai išsakyta nuomonė, galima daryti išvadą, kad A. Maldonis visgi pasisako už paprastą gyvenimą, buvimą, kasdieniškus, bet malonius rūpesčius, gyvenimą bei veiklą ne tik sau, bet ir kitiems, paprastą bendravimą ir susikalbėjimą (pvz.: „Žmogaus buvimui“, „Mano mieloji…”  ). Kasdieniškumas aktualus ir šiame eilėraštyje („Buvai kasdieniškas – ir visgi nejaukus.“), tik skirtumas tas, kad čia jis tarsi kitoks, neišlaikytas, nenuoseklus, todėl ir buvimas tapęs nejaukus. Ir aiškėja viso to pasekmės – gyvenimas sumindžioja visus neišlaikiusius kasdienybės įtampos. Kitaip tariant, Maldonio eilėraščiuose dažnai atsiranda „priežasties ir pasekmės, vaizdo ir išgyvenimo uždara apytaka, susitinka dvi vienodai stiprios srovės.“ Kartais net susidaro keistas įspūdis, tarsi „gyvenimas verstų iš naujo sukti nutolusio veiksmo kadrus, dar kartą įsižiūrėti ir suprasti, kodėl negali atsikratyti to jausmo ar minties, kodėl atminty šmėsčioja vaizdų nuotrupos ir nuotaikų šešėliai.“

Apskritai eilėraštis savo turiniu nėra sudėtingas. Kalbama apie žmogų, kurį pasiglemžė pavasarį upės vanduo ir jis nuskendo. „Pavasario vanduo neatsargus“ – tai dar vienas netikrumo, išnykimo simbolis, tačiau jis kartu žymi ir gyvybingumą. A. Maldonis dar kartą „išdėsto“ priešingybių teoriją, gyvenimą ir daiktus vaizduodamas iš įvairių pusių, kada net būties spėjimai yra tarytum vaškas minkoma tiesa, o vanduo – gyvybės simbolis – priešpastatomas skurdžiam paminklui. Sausio pūga, žvakė ir klausimai – „Šviesa ar vaškas?“. Koks vis dėlto trapus žmogaus likimas – būties trapumas ir buities stiprumas. Dar kartelį pakartojama poeto pasaulėjautos formulė, tik jau ne provokuojančia abejone kaip prieš kelis dešimtmečius, o klausimu ir ryžtingu pasirinkimu „Vis dėlto – šviesa.“

V. Sventickas, tyrinėjęs Maldonio lyriką, yra pastebėjęs, jog tokiuose eilėraščiuose kaip „Kalkakmenio burė“, kuriame yra kalbama apie mirusį asmenį, galima prielaida, jog jo tragiškas likimas sietinas su charakterio bruožais („Už laikiną ištikimybę laiko – draugo / Buvimą gyvo tarp visų gyvų.“). Eilėraštis šią hipotezę pagrindžia. Iš tikrųjų tekstas atskleidžia sudėtingos asmenybės psichologinį vaizdą, rodo ir poeto sugebėjimą justi charakterio komplikacijas. Ir dar, svarbi aplinkybė, dramatizuojanti pasakojimą, memorialinis akcentas, kuris šiame tekste itin svarbus.

Toliau viskas iš dalies kreipiama į gyvenimo prasmingumo apmąstymą, detales, būtį ir likimą. Viskas tarsi žaidimas – gyvenimo žaidimas. Kartu ir laikinas, ir labai amžinas. Būtis čia yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta; būtis – tai, kas negali pavirsti nebūtimi, todėl būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama, nes bet koks kitimas reiškia atsiradimą ar išnykimą, o tai jau sietina su nebūtimi. Pripažindami, kad būtis yra amžina, nejudri, vientisa ir neskaidoma, mes galime empirinį pasaulį pripažinti kaip nebūties pasaulį. Parmenido žodžiais tariant: „Būtis yra, o nebūties nėra“ .

„Kalkakmenio burė“ turi kelis lyrinius subjektus. Vienas iš jų – numanomas „tu“. Tai eilėraščio pagrindas, į kurį kreipiamasi, ir kitas, kuris kreipiasi. „Kaip raketa po programuoto starto / Tu nukritai į šiuos skurdžius laukus“. Tai lyg būties praradimas, kada ir vėl atsiskleidžia tas pats netikrumas bei laikinumas. Laikinai pakilai į dangų (gal ieškot kažko amžino, nedalomo) ir nukritai (viską praradai), kaip ta burė, kurią viena minutę vėjas plaka, o jau kitą būna štilis. Gyvenimas irgi lyg scena – gali vaidinti, jog „gyveni“, tačiau būtis vis tiek tave įveiks.

Būtis kaip tokia eilėraštyje gali būti suprastina dvejopai: būtis kaip pats objekto buvęs gyvenimas, t.y. buvimas žemėje, ir būtis kaip buvimas po mirties, nes kalbama apie abu, nors iš esmės labiau akcentuojama būtis po būties (po mirties). Būčiai po mirties suteikiamas toks reikšmingumas, kiek jis sietinas su egzistenciniu apmąstymu apskritai. Nepaprastai daug akcentų sudedama į tai, kas atsitinka po mirties, ir kiek tada gyvenimas tampa prasmingas. „Liko būties spėjimų keistas raštas“ – regis parodoma, jog pagal A. Maldonį, su mirtimi viskas ir pasibaigia, nerandama tąsa begalybėje, kuri galėtų pateisinti gyvenimą.

„Dabar jau ne į tolį, o į gylį“ eilėraštyje įgyja savitą reikšmę – pakartojama net keletą kartų, sudedami pagrindiniai akcentai. Čia jau ima viršų lemties refleksijos, kurios, prasiveržusios į žmogaus gyvenimą, atveria kitą plotmę (gyvenimas lyg horizontali tiesė, o lemtis ją nukerta vertikaliai – „į gylį“ – dedamas kryžius ir palydima į nebūtį), bet ne perspektyvas. Lieka šviesa, bet ne vaškas, kuris iki tol buvo minkomas kažkieno rankose. Tas kažkas – pati būtis, pats likimas, lemtis. Ir žmogus niekur nepabėgs nuo likimo. Tavasis kaip ir daugelio kitų bus minkomas, ir paskui ištirps tarp daugelio kitų likimų, kurių galbūt jau niekas ir neprisimins. Ir liks tik vėl toliau plaukiantis Gyvenimo laivas, ir vėl toliau „žalsvieji amžinybės vandenai“ skalaus likimo laivo bortus ir buitį bei būtį keis nebūtis.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (1 dalis)

Nereikia aiškinti, kas yra buitis (t.y. įprastinės kasdieninio gyvenimo sąlygos), o būties sąvoka, nors ir turinti daug apibrėžimų, paprastai lieka nelabai aiški, nes ir pati būtis yra neapčiuopiama, nematoma ir šiaip jau paslaptinga kategorija. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas būtį apibrėžia kaip buvimą, gyvenimą, o filosofijoje tai jau yra objektyvi tikrovė, realybė arba daiktų buvimo pagrindas. Prie viso to priskiriamas ir žmogus. Jo gyvenimas tarp daiktų ir su daiktais, t.y. buityje, yra būties dalis. Todėl kalbant apie žmogaus egzistenciją, būties ir buities kategorijos tampa labai artimos.

Ši artuma labai aiški ir A. Maldonio poezijos rinkiniuose. Poetas tarsi griauna sieną tarp buities ir būties ir rodo, koks žmogus yra pasidarę toliaregis, kaip yra pasikeitę vietomis šios dvi kategorijos, kas šių dienų žmogui yra tapę pagrindu, virtę aktualija: „Esame pasidarę / Nuostabūs toliaregiai, / O kasdienybei / Jau reikia akinių…“ Be viso to, išsakomas siekis, noras pritraukti būti plačiąja filosofine prasme prie kasdienybės, padaryti ją savą, lemtį kontroliuoti, o mirtį prisijaukinti. Iš esmės, kai kada poezijoje daroma išvada, kad pats laimingiausias gyvenimas pasiekiamas per paprastumą.

Maldoniškame pasaulyje žmogus „gimsta ir žūva“, „miršta ir lieka“, iš tikrųjų, atkartoja pasaulio logišką tėkmę, kurioje jis lyg maža savito likimo dulkelė, dalelytė sukasi pagal tam tikrą egzistencijos spiralę, pasiduodama amžinai laiko tėkmei ir atkartodama nuolatinius pasikartojimus:

Greta pradžia ir pabaiga,
<…>
O pilkas paukšti, tu suki,
Suki po rato ratą vėlei
Ir savo juodoje akį
Neši ir manąjį šešėlį.
Ir tu esi visos būties
Didžios teisybės dalelytė,
Kurios negalim kaip širdies
Išskaidyti ir padalyti.

Pilnatvė“

Būties ir buities tema rinkinyje „Rytas vakaras“ tarsi iš naujo pasikartoja kaip pasaulėjautos formulė, meninė idėja, paskelbta prieš dvi dešimtis metų eilėraštyje „Aukštos gaidos“. Kur anksčiau buvo deklaracija ir jaunatviškas polėkis, dabar radosi provokuojanti abejonė, klaustukas ir ryžtingas „Vis dėlto – šviesa“. Bet apie eilėraštį „Kalkakmenio burė“, kurioje būtis ir buitis sutelpa ne kaip priešpriešos, o kaip priežastis ir pasekmė, norisi pakalbėti nuosekliau ir išsamiau.

Skurdus paminklas – kalkakmenio burė.
Šakų tvorelė, pušys, kadagiai.
Pro tuos tris beržus jie dar bežiūri,
Kaip tu kadais pro juos į čia žvelgei.

Nešiojai vėją, skeldintį ant lūpų,
Buvai kasdieniškas – ir visgi nejaukus.
Piestu pakilo upėj ir suklupo.
Pavasario vanduo neatsargus…

Liko būties spėjimų keistas raštas.
Tarytum vaškas minkoma tiesa.
Sausio pūga. Ant stalo žvakė. Vaškas.
Šviesa ar vaškas? Vis dėlto – šviesa.

Vieni išties, kiti lyg scenoj kerta
Vaizduotės kumščiu į duslius metus.
Kaip raketa po programuoto starto
Tu nukritai į šiuos skurdžius laukus.

Dabar jau nebesiverži į tolį,
Dabar jau vis gilyn gilyn smelkies.
Gimtosios žemės kruvini gurvoliai
Užvis labiausiai tavimi tikės.

Labiau už artimuosius ir už baugų
Tavosios meilės laikymą savu.
Už laikiną ištikimybę laiko – draugo,
Buvimą gyvo tarp visų gyvų.

Dabar jau ne į tolį, o gylį,
Ir smogia į rūdėto laivo kilį
Žalsvieji amžinybės vandenai.
Į būsimųjų žemę statmenai.

Eilėraščiu „Kalkakmenio burė“ susimąstoma apie gyvenimo tikslą. Pasitelkiamos abstrakčios sąvokos (būtis, buvimas, laikinumas, amžinybė, visuma), vis rečiau imamasi atskleisti būseną, tad tam pakanka vos kelių lakoniškų apibūdinimų (vienatvė, pastovumas, ramybė, atvirumas).

Maldoniškasis tekstas turi epigrafą „B.P.“. Tai nuoroda į Boriso Pasternako kūrybą, turėjusią įtakos poeto eilėms. Šių dviejų autorių kūryboje yra nemažai skirtumų, tačiau esama ir panašumo. Eilėraščiui „Kalkakmenio burė“ B. Pasternako kūryboje artima „Žiemos naktis“  (Priedas Nr. 1.). Ir B. Pasternakas, ir A. Maldonis mąsto apie gyvenimo tikslus, pasitelkia panašius įvaizdžius minčiai reikšti. Aktualizuojami sakralieji rekvizitai – žvakė – šviesos, žmogaus sielos, dvasios ir materijos santykių simbolis  ir kryžius – vilties, tikėjimo ir atgailos simbolis. Įspūdis stiprinamas  šaltumo (žiemos) ir atšiaurumo (vėjo, sausio pūgos) reikšmes turinčiais įvaizdžiais. Taigi, panašumai galimi ne tik simbolių sutapimo, bet ir turinio prasmės giluminiame lygmenyje.

„Skurdus paminklas – kalkakmenio burė“ – taip pradedamas A. Maldonio eilėraštis, nukeliantis į specifišką atmosferą – tuščią, tylią, nykią – kapines. Regėjimo laukas sukoncentruojamas ties mirusiojo kapu ir ypač paminklu, kaip žymeniu, pagrindiniu čia esančiu identifikacijos ženklu. Susimąstoma sustojus ties riba, skiriančia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį – konkretaus asmens kapu, tvorele. Nuo buities žengiamas mąstymo žingsnis būties link. Po truputį praskleidžiamos likimo, būties sąsajos.

__________________________

PRIEDAS

ŽIEMOS NAKTIS

Visuos kampuos pūga niauri
Į langus plakė.
Pleveno žvakė kambary,
Pleveno žvakė.

It baltos musės ant stiklų
Snieguolės tūpė.
Ištvino potvyniu aklu
Baltoji upė.

Ir lyg birželio vidury
Nakties plaštakė
Pleveno žvakė kambary,
Pleveno žvakė.

Ant lubų sugulė kryžmai
Šešėliai rankų,
Kryžmai likimai ir jausmai,
Kyla į dangų.

O ant grindų du batuku
Smagiai nupuolė.
Ir verkė ašarų vašku
Trapi spanguolė.

Lyg būtų sniego sūkury
Visi apakę.
Pleveno žvakė kambary,
Pleveno žvakė.

Ir tarsi angelas švelnus
Pagundos vėjas
Į aukštį kėlė du sparnus,
Kryžmai sudėjęs.

Vis pustė siautė atšiauri
Pūga kasvakar.
Pleveno žvakė kambary,
Pleveno žvakė.

B. Pasternakas

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo

Lyrika – komunikatyvinis menas. Ji visada ką nors perteikia, pasakoja, jungia. Lyrinio vyksmo fone sutinkamas eilėraščio žmogus su visais jį supančiais išgyvenimais paprastai skaitytoją įtraukia į savo svarstymų ir patyrimų laiką, apgaubia savomis žiniomis ir leidžia pajusti visa, kas itin neramina lyrinį „aš“ konkrečią akimirką. Ši akimirka – tai vienas eilėraštis, vienas išgyvenimas, viena pajauta. Tai žinojimas, kuris kartu ir emocinis, ir loginis.

Žinojimo ribos labai skiriasi ne tik atskirame eilėraštyje, bet ir skirtinguose Alfonso Maldonio poezijos rinkiniuose. Rinkinyje „Rytas vakaras“ nors ir esama lemties, būties refleksijų, tačiau jos dar nėra tikrasis žinojimas. Lyrinė meditacija tvirtą ir aiškų apibendrinimo statusą pasiekia rinktinėje „Rugiaveidė“, į kurios eilėraščius šiame skyrelyje ir bus sutelktas visas dėmesys.

Rinkinio „Rugiaveidė“ poetinis pasaulis kietas, rūstus, tačiau atviras ir gyvenimui, ir nebūčiai:

Jau žinau, kad nebūti –
Ir tereiškia nebūti… (1)         „Se leži litvanec“***

Viename eilėraštyje, skirtame žuvusiam broliui už tėvynę, praktiškai sutelpa pusė viso žinojimo ir suvokimo apie būtį, mirtį ir lemtį, kuris būdingas eilėraščio žmogui. Mirtis jį palietė labai skausmingai, tad išliekantis skausmas leidžia suvokti ir lemtį ir būtį, ir gyvenimą ir mirtį. Deklaruojamas žinojimas, jog ir miręs žmogus lieka pasaulyje, tačiau dvasinės atramos taškai nenutrūksta su gimtine, kur „žalios žieduotos lankos“, baltų obelų laukas, laukų gyvybė matoma ir nežiūrint, o motinos balsas girdimas ir nesiklausant. Vis viena, „žemė – visų žmonių planeta. / O laisvė ir laimė – / Visų žmonių sesuo…“

„Žmogaus egzistencija – tai būtis myriop.“ Iš tiesų, tik egzistencija, tik buvimas. Maldonio eilėraščių žmogus tai ne tik junta, jis tai tvirtai žino, aiškiai jaučia ir suvokia, kad ši egzistencija laikina. Žinojimas, kad visų laukia ta pati lemtis, jau ateina iš ankstesnio rinkinio „Rytas vakaras“ („Negyvenu čia, o būnu. / Ir nežinau, kiek laiko būsiu. / Ir jeigu vaisių tau skinu, / Neužmirštu, jog pats supūsiu.“ ) ir pratęsiamas „Rugiaveidėje“, kur dar tvirčiau pajuntamas gyvenimo trapumas ir mirties artumas, kitaip tariant, kad ji yra vidinė paties gyvenimo galimybė ir būties sąrangos dalis:

Kai nyksta
Tavo balsas

Tarp retėjančių

Draugų balsų,
Nutolsti matomas
Nematomas
Artėji prie visų.

„Artėjimas“

Ak, gyvenime mano,
Visas tu iš šito trapumo.

„Baltos lankos“

Šiek tiek kitoks žinojimas atsiveria apie visatos tvėrėją. Prieš jį žmogus tik menkas sutvėrimas ir ne jam prilygti visų karalysčių tvėrėjui („Jau žinau, kad mūs jėgos nelygios. / Nebelaužyk man rankų, / Karalysčių visų pranokėjau… / Tu laimėsi.“ ). Tačiau esama ir to, ką galima vadinti lemtimi, ko atimti nepajėgs niekas, o kiekvienas žmogus tai gauna kaip nuopelną – būtį į pasaulį, kuri iš dalies yra ir paslaptis ir nežinia, ir kartu galimybė, kurią kiekvienas užsitarnauja savo buvimu žemėje. „Ir tik su baime į nežinią lenkias / Tiktai tas, kas nežino, kad buvęs…“ Kiekvienas sulaukia savo likimo, kurį užsitarnauja gyvenimu, buvimu, veikla. Poetas pateikia idėją ir žinojimą, jog tai dar itin stipriai veikia ir kiekvieno individualus būdas, kurio pats žmogus nepajėgus pakeisti: „Nepakeisi savo ištikimo būdo…“ Toks išankstinis žinojimas, praplečiantis mąstymo galimybes, yra ir ribinis, užtveriantis kelius veikimui, juo labiau, būties ir lemties koregavimui.

__________________________

*** („Se leži litvanec

Tai užrašas ant Alfonso Maldonio brolio, žuvusio partizanaujant andainykštėj Jugoslavijoj, kapo.

Vienoje savo pastraipų parašiau, kad jį „paėmė į rusų armiją 1944 metais“. Iš tiesų buvo kitaip.
A. Baltakis papasakojo, kad jis buvo išvežtas į Reicho darbus, iš ten pabėgo (perėjo Austrijos sieną), kalnuose susidėjo su partizanais. Per vieną apsupimą šiems besitraukiant, jis gynėsi ir… gavo kulką tiesiai į kaktą.
Alfonsas (kilęs iš tų pačių kraštų kaip ir aš) ilgai to nežinojo. Sykį tik susapnavo, kad brolis guli negyvas vidury Europos… Apie tai yra eilutė eilėraštyje.
„Viskas paaiškėjo daug vėliau.“)

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (2 dalis)

Maldonio eilėraštis – tai atviras komunikacijų laukas: jame lyrinis subjektas tarsi pakibęs tarp labai aiškių žinojimo polių, bet kartu ir daug klausiantis, ieškantis atsakymų. Jis nesijaučia išskirtinis, todėl tapatinasi su „kitu“, to paties likimo subjektu: „Mūs likimai – kaip du kardai / Iš to pačio plieno.“  Pastebėtinas dalykas, kad lyrinis „aš“, jausdamasis lygus su visa savo karta, sprendžia ir bendruosius būties klausimus. Suvokdamas, kad kiekvienas žmogus paklūsta nenuvaldomai jėgai, stipresnei už jį patį, retorinius klausimus gręžia į patį žmogų kaip sutvėrimą. Pradedama suvokti, kad likimas nėra kažkas negailestingai primesta iš aukščiau, bet tai kartu ir iš mūsų pačių sklindanti šviesa ir tamsa, gėris ir blogis, daromi geri ir blogi darbai, kurie skirtingai paliečia žmoniją ir mus pačius. Taigi, tampa svarbu išsiaiškinti, „Kaip atskirti blogį ir gėrį?“ , kaip turim suvaldyti savo aistras, „Ką turim palikti, ką turim pakelti, / Kokie turim būti po vakaro šito?“ , kaip atsilaikyti prieš likimo vėją, kuris „Mus neša lyg putą nuo ežero žydro.“

„Kai nutyla dienos šurmulys, išgyvenami ir apmąstomi esminiai dalykai. Kas tu esi kitiems – tėvams, draugams, savo kartai? Ar žinai savo paskirtį? Ar užteks dvasinių jėgų įvykdyti pareigą, kai jau esi suvokęs mirties paprastumą? Ji kasdienybės dalis, kaip tas juodas krūmas baltame lauke.“  Iš tiesų, mirtis nėra kažkas, su kuo žmogus susidurs neapibrėžtoje ateityje, kai gyvenimas baigsis. Ji nėra po gyvenimo einantis žmogaus lemties etapas – tai visuomet atvira gyvenimo galimybė, kaip ir tai, kad gyvendami bei priimdami sprendimus mes pasirenkame ir savo lemtį:

Ruošis ilgam gyvenimui,
Ilgai kalbai,
O jau buvusio savo derliaus
Duoną kasdienę valgai.
Senų dienų atšvaitais
Kaip sidabru švieti.
Jau nedaug įsimeni,
Bet nieko nepamiršti. <…>

Argi tik šitaip sau širdį
Mintys ir metai bando,
Argi už vasaros aido
Nebus pavasario gando?
<…>

Nepragyvenamų metų
Gegužės kiekvienam prikukuoja.  /

„Pavasario gandas“

Kiekvienas turim pragarą savy.
Ten dega ir gyvi ir negyvi,
Kuriuos teisei, nebūdamas teisėjas,
Kuriuos kely apleidai, netesėjęs
Žadėtos meilės arba pareigos.

„Kiekvienas turim pragarą savy“

„Niekas negali perimti kito mirties“ , lygiai taip pat, kaip ir kito lemties. Lemtis iškyla kaip staigus gyvenimo pokytis, kuris nei lauktas, nei numanytas atsigręžia prieš mus pačius netikėčiausiu metu. Likimas gali pasirodyti neatšaukiamas, bet kartais jo pasekmes, intensyvumą lyg ir galima (bent jau) sušvelninti. Šio intensyvumo sumažinimu ir galėtų būti retrospektyvus žvilgsnis į praeitį, prabėgusio gyvenimo permąstymas, priežasčių ir pasekmių grandinės suvokimas, prioritetų sudėliojimas, kaltės prisiėmimas, žodžiu, akistata prieš gyvenimą ir patį save. Galbūt tada ir taps „kaltė atpirkimu“, visatos dulkėm švies lempa, „žolės žalumas – tėviške“, o žodžiai taps pačiu likimu. Pagal Alfonsą Maldonį, visiškai įmanoma, kad tylios lemties, būties refleksijos išves lyrinį subjektą į tiesos kelią ir prasiplės žinojimo ribos, nors ir tiesa nebus ta, kurios tikėtasi, o supratimas toks gilus, kad taptų visuotinis.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba