Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo

Lyrika – komunikatyvinis menas. Ji visada ką nors perteikia, pasakoja, jungia. Lyrinio vyksmo fone sutinkamas eilėraščio žmogus su visais jį supančiais išgyvenimais paprastai skaitytoją įtraukia į savo svarstymų ir patyrimų laiką, apgaubia savomis žiniomis ir leidžia pajusti visa, kas itin neramina lyrinį „aš“ konkrečią akimirką. Ši akimirka – tai vienas eilėraštis, vienas išgyvenimas, viena pajauta. Tai žinojimas, kuris kartu ir emocinis, ir loginis.

Žinojimo ribos labai skiriasi ne tik atskirame eilėraštyje, bet ir skirtinguose Alfonso Maldonio poezijos rinkiniuose. Rinkinyje „Rytas vakaras“ nors ir esama lemties, būties refleksijų, tačiau jos dar nėra tikrasis žinojimas. Lyrinė meditacija tvirtą ir aiškų apibendrinimo statusą pasiekia rinktinėje „Rugiaveidė“, į kurios eilėraščius šiame skyrelyje ir bus sutelktas visas dėmesys.

Rinkinio „Rugiaveidė“ poetinis pasaulis kietas, rūstus, tačiau atviras ir gyvenimui, ir nebūčiai:

Jau žinau, kad nebūti –
Ir tereiškia nebūti… (1)         „Se leži litvanec“***

Viename eilėraštyje, skirtame žuvusiam broliui už tėvynę, praktiškai sutelpa pusė viso žinojimo ir suvokimo apie būtį, mirtį ir lemtį, kuris būdingas eilėraščio žmogui. Mirtis jį palietė labai skausmingai, tad išliekantis skausmas leidžia suvokti ir lemtį ir būtį, ir gyvenimą ir mirtį. Deklaruojamas žinojimas, jog ir miręs žmogus lieka pasaulyje, tačiau dvasinės atramos taškai nenutrūksta su gimtine, kur „žalios žieduotos lankos“, baltų obelų laukas, laukų gyvybė matoma ir nežiūrint, o motinos balsas girdimas ir nesiklausant. Vis viena, „žemė – visų žmonių planeta. / O laisvė ir laimė – / Visų žmonių sesuo…“

Žmogaus egzistencija – tai būtis myriop.“ Iš tiesų, tik egzistencija, tik buvimas. Maldonio eilėraščių žmogus tai ne tik junta, jis tai tvirtai žino, aiškiai jaučia ir suvokia, kad ši egzistencija laikina. Žinojimas, kad visų laukia ta pati lemtis, jau ateina iš ankstesnio rinkinio „Rytas vakaras“ („Negyvenu čia, o būnu. / Ir nežinau, kiek laiko būsiu. / Ir jeigu vaisių tau skinu, / Neužmirštu, jog pats supūsiu.“ ) ir pratęsiamas „Rugiaveidėje“, kur dar tvirčiau pajuntamas gyvenimo trapumas ir mirties artumas, kitaip tariant, kad ji yra vidinė paties gyvenimo galimybė ir būties sąrangos dalis:

Kai nyksta
Tavo balsas

Tarp retėjančių

Draugų balsų,
Nutolsti matomas
Nematomas
Artėji prie visų.

„Artėjimas“

Ak, gyvenime mano,
Visas tu iš šito trapumo.

„Baltos lankos“

Šiek tiek kitoks žinojimas atsiveria apie visatos tvėrėją. Prieš jį žmogus tik menkas sutvėrimas ir ne jam prilygti visų karalysčių tvėrėjui („Jau žinau, kad mūs jėgos nelygios. / Nebelaužyk man rankų, / Karalysčių visų pranokėjau… / Tu laimėsi.“ ). Tačiau esama ir to, ką galima vadinti lemtimi, ko atimti nepajėgs niekas, o kiekvienas žmogus tai gauna kaip nuopelną – būtį į pasaulį, kuri iš dalies yra ir paslaptis ir nežinia, ir kartu galimybė, kurią kiekvienas užsitarnauja savo buvimu žemėje. „Ir tik su baime į nežinią lenkias / Tiktai tas, kas nežino, kad buvęs…“ Kiekvienas sulaukia savo likimo, kurį užsitarnauja gyvenimu, buvimu, veikla. Poetas pateikia idėją ir žinojimą, jog tai dar itin stipriai veikia ir kiekvieno individualus būdas, kurio pats žmogus nepajėgus pakeisti: „Nepakeisi savo ištikimo būdo…“ Toks išankstinis žinojimas, praplečiantis mąstymo galimybes, yra ir ribinis, užtveriantis kelius veikimui, juo labiau, būties ir lemties koregavimui.

__________________________

*** („Se leži litvanec

Tai užrašas ant Alfonso Maldonio brolio, žuvusio partizanaujant andainykštėj Jugoslavijoj, kapo.

Vienoje savo pastraipų parašiau, kad jį „paėmė į rusų armiją 1944 metais“. Iš tiesų buvo kitaip.
A. Baltakis papasakojo, kad jis buvo išvežtas į Reicho darbus, iš ten pabėgo (perėjo Austrijos sieną), kalnuose susidėjo su partizanais. Per vieną apsupimą šiems besitraukiant, jis gynėsi ir… gavo kulką tiesiai į kaktą.
Alfonsas (kilęs iš tų pačių kraštų kaip ir aš) ilgai to nežinojo. Sykį tik susapnavo, kad brolis guli negyvas vidury Europos… Apie tai yra eilutė eilėraštyje.
„Viskas paaiškėjo daug vėliau.“)

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje

Lemtis arba likimas – tai mitologinė ir archajinė kategorija. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas likimo sąvoką apibrėžia kaip nuo žmogaus nepriklausomų, neišvengiamų aplinkybių eigą ir dėl gyvenimo sąlygų susidarančią būklę, dalią. Paprastai lemties kategoriją linkstama apauginti įvairiausiais prietarais, pamokslais ir burtais. Prie likimo limpa ir chiromantija, ir reinkarnacijos doktrina, kai kada ir apvaizda. Iš esmės, lemtis, likimas yra ta sfera, kurios žmogus nepajėgus nuspėti, išsiaiškinti ar žinoti iš anksto, todėl tai yra paslaptis.

Gintaras Beresnevičius viename savo straipsnių yra taikliai pastebėjęs, kad „likimo kategorija neleidžia pernelyg „išsimušti“ iš gyvenimo srauto. Likimas tarsi jau savo padaręs, žmogus savo gyvenimą turi modeliuoti pagal likimo vagą ir negali rinktis; likimas atmeta laisvo pasirinkimo galimybę. Jeigu yra likimas, pasirinkimo nėra, belieka patogiau ar saugiau įsitaisyti jo teritorijoje.“  Kita vertus, „likimo dimensija nukreipta ne vien į ateitį, ji stipriai įsišaknijusi praeityje kaip asmeninė biografija; būtent praeityje galima verifikuoti likimo prasmes, jos pasirodo beesančios tikros, nes žvelgiant praeitin gerai matyti, kokie įvykiai, žmonės, susitikimai, sutapimai lėmė biografiją ir kad tokių sutapimų vektorius dėsningai veda į dabartinę dvasinę ir fizinę būklę.“  Kai negalima likimo pakeisti, visada yra galimybė jį apmąstyti, t.y. galima refleksija („gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti ko nors analize. Mintis, kuri kilo pamąsčius, pasvarsčius.“ ) Tai savotiškas savęs pažinimo procesas.

Trumpai tariant, likimo dimensiją kiekvienas žmogus gali išgyventi visiškai savitai, o pačią lemtį pajusti susikurdamas bendrą lauką su kitomis pajautomis.

Neatsietai nuo lemties galima kalbėti ir apie mirtį, kuri yra kiekvieno žmogaus laukianti neišvengiamybė. Tai bene labiausiai bauginanti realija. Šiame kontekste atsiduriantis žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo žmonijos būties, nuo būties plačiąją prasme. Taigi, greta aptartų lemties ir refleksijos sąvokų dera nepamiršti konteksto, samprotavimo lauko, kuriame savo vietą turi ir mirtis, ir būtis, ir nuojauta, pajauta, ir savianalizė.

Šiapusybėje besiskleidžianti žmogaus egzistencija <…> laikinė ir laikina.“ , o į anapusybę galima patekti tik per mirtį. Laikinumą galima arba sutrumpinti, arba prailgini, o tai jau kiekvieno žmogaus atitinkamų pasirinkimų grandinė, kurios pasekmes paprastai labiau linkstama vadinti lemties vardu, nesusimąstant, jog savo būtį įprasminame mes patys. Tam tikra prasme, panašią mintį pristato Philippe‘as Ariesas knygoje „Mirties supratimas Vakarų kultūroje“. Joje pateikiamas įvairių epochų žmonių požiūris į mirtį, nagrinėjamos tokio požiūrio atsiradimo priežastys ir mirties, kaip neišvengiamos lemties, priėmimas arba atmetimas priklausomai nuo epochos žmonių sąmonės, kuri keičiasi kintant visuomenės mentalitetui, kultūrinėms, socialinėms bei religinėms nuostatoms.

Apie lemtį, būtį, egzistenciją ir mirtį rašomi filosofiniai traktatai, kultūrologinės apžvalgos, su lemtimi susiduriama nuolat, tad ji kaip pagrindinė ir kertinė tema įsipina ir į literatūrą. Nerasime nė vieno poeto, kuris būtų apie lemtį, būtį, egzistenciją nerašęs ar bent nebandęs atskleisti savito požiūrio taško.

___________________________

Daugiau skaitykite:

(Ne)užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (II dalis)

JURGOS IVANAUSKAITĖS KNYGOS „ODĖ DŽIAUGSMUI“ RECENZIJA

Eilėraščių rinkinys „Odė džiaugsmui“ suskirstytas į tris dalis, ko gero, neatsitiktinai. Trys erdvės, trys gyvenimo kelio etapai, kuriuose neišdildomus pėdsakus paliko Jurgos Ivanauskaitės liga. Visos trys dalys suskamba sodriai graudžia ir skaudžia tonacija, kurioje telpa praktiškai viskas: ilgesys, skausmas, vienišumas ir stiprus gyvenimo geismas. Būtent kūryba iškyla kaip paspirtis kovai su liga, kaip galimybė, kaip nuo savęs niekaip nenusikratoma iš aukščiau nuleista duotis kurti, bet neužsimiršti: „Aprašinėju, o ne rašau, / negyvenu, bet įsivaizduoju, / <…> prigimties nepasirinksi, / aukščiau bambos neiššoksi, / nuo savęs nepabėgsi, / prieš vėją nepapūsi, / ką moku – tą moku.“ (p. 33)

Gali kilti klausimas, o kas čia naujo poezijoje, ko ir taip nežinotumėm? Juk čia senos tiesos kaip pats gyvenimas. O „gyvenimas eina, / nestovi vienoje vietoje“. (p. 25) Štai ir vėlgi nieko nepaprasto nepasakyta, ko nežinome. Tai kokia čia poezija, jei ja kalbame kasdienybėje..? – Taip, gal ir kalbame, bet talpiname visai kitą turinį. Jurgos Ivanauskaitės lyrika tikrąja ta žodžio prasme yra skaudžių tiesų išgyvenimas, tai visu savo kūnu jaučiančio individo tragedija, nuolatinė tamsos ir miglų apokalipsė, kai norisi nieko neveikti, tačiau tenka „balansuoti ant išnykimo ribos, bent akimirką, net ne laiko vienetą, / būti nei čia, nei ten, nei niekur“ (p. 78) ir žinoti, kad turi susitaikyti su žiauriu likimu, nes kiekvieną akimirką vis stipriau jauti, kaip žemė slysta iš po kojų, ir girdi, kaip visi tik ir „plepa apie laidotuves, kranksi apie karstus, kapines…“. (p. 23)

Taigi skyrius „Čia“ įsirėžia su visais savo skauduliais, nebyliu šauksmu, vienatvės ir nereikalingumo jausmu. Būtis „čia“ – tai savotiškas sąstingis, meditacija, permąstymas.

Antrasis skyrius „Ten“ – jau visai kitas požiūris, žvilgsnis ne tik aplink save, bet į judantį ir krutantį pasaulį, kur egzistuoja laiko tėkmė, savas gyvenimo ritmas. Gera ten, kur žmonės godūs, o kojas bado piktžolės. Daugiau dėmesio skiriama aplinkos detalėmis, įvairioms realijoms: žaliašonei Calsberg skardinei, nykimo tvaiką dangstančiai blendamed, Levis džinsams ir Adidas kepurėlei, dėmesio nestokojama Afganistanui, Iranui, Irakui, BBC, CNN, MTW, Animal Planet, Discovery. Savo vietą randa net ir internetas „www.falundafa.org“, indiška kultūra, tapyba, garsenybės, religijos ir dievybės. Kontekstas išties platus, o pati būtis, pamatinė problema vėlgi ta pati – liga. Nemažai negatyvizmo (kalėjimas, diskriminacija ir netolerancija), netgi tokio, kuris perauga į moters ir vyro dominavimo pasiskirstymo problemą.

„NIEKUR yra ne teritorija, / o skylė tarp dviejų žodžių, / spraga tarp širdies dūžių, / trumpas mirksnis, kai susiliečia blakstienos, <…> NIEKUR neprasideda ir nesibaigia, / neturi jokių apybrėžų, / nepasiduoda apibūdinimams“ (p. 105) – pirmųjų dviejų skyrių priešybė. „Niekur“ suskamba kaip nebūtis, išnykimas, užuovėja nuo skausmo, baimės, tikrovės ir tuo pačiu tai prisilietimas prie mirties, kada kyla noras spjaut savo ligai į veidą ir numirti iš meilės. Į paviršių iškeliamos trys žmonijos nuodėmės: žmogiškumo nykimas ir pavydas, artimųjų šaltumas ir gyvenimo kaip ieškojimo, nuodėmės suvokimas. Galiausiai peršasi tokio gyvenimo formulės: geismas + nerimas = chaosas, kvapas + pirštų anspaudai = maistas kaltės jausmui, ilgesys + nuodėmė = gyvenimas ir galiausiai aprimsiu + nebemylėsiu = mirsiu. Klausimas – kurią gyvenimo formulę pasirinkti, jei visos vienodai nurodo į tą pačią baigtį? Deja, Ivanauskaitė atsakymo neduoda, išskyrus pačios nebylų priekaištą gamtai dėl neteisingai, ne pagal nuopelnus paskirstomų mirties nuosprendžių.

Dažnai pasigirsta tylus skundas: „Viskas / daugiau nebegaliu / lyg į kampą / įvarytas žvėris / kandžiojuos / staugiu / pasišiaušiu / iš nasrų drimba seilės / esu šlykšti / saugokitės / tikrai neatlaikysite / nusivylimo ir liūdesio / mano žvilgsnio / sprukite kas sau / daugiau nebegaliu / viskas.“ (p. 35). Visos rinktinės poezija – tai vienas ir vientisas pulsuojantis pasaulėlis, su nuolat paplūstančiu skausmu, išsiliejančiu tyliu riksmu ir kova, tarp kurių vis įsiterpia gyvenimas ir kruopelytės taip laukiamo džiaugsmo. Po to vėl ramiai eiliuojama apie pavasarį, dažų ieškojimą paveikslui, priegalvio užrašus. Stebėtina, kaip objektyviai jaučiama tikrovė, kaip tiksliai įvardijamos detalės. Ir kaip vėl atkakliai kovojama su skausmu, su liga, su savimi, kaip pasijuntama balta pele, per kurią leidžiama elektros srovė, o ji tik cypia, spurda, blaškosi… tuo tarpu vaistai jau nebeveikia.

Nusivils tie, kurie tikėjosi mistikos – jos čia tikrai nėra. Nebūtų galima tai vadinti kokybės ženklu, tačiau jos nebuvimas anaiptol ne trūkumas. Jos vieton stoja paveikus autorės ironizavimas, ligos personifikavimas, leidžiantis bent šiek tiek priartėti prie to, kas buvo jaučiama: „kas naktį žaidžiame / myli – nemyli, / pradedam lygiai dvyliktą, tęsiame iki pat ryto, / nuskausminamieji neveikia, / migdomieji – taip pat.“ ( p. 32)

Skaitant poezijos rinktinę nuo pradžių iki galo, iš esmės nesikeičia kalbėjimo tonas, išlieka nepakitusi tematika, viskas per daug supinama su viena tema – liga, mirtimi, apie kurią sukasi kiekvienas eilėraštis. Įsiklausius išgirstas monotoniškas žemo skambėjimo tonas „do“ taip ir nepakyla iki „re“. Ir kodėl eilėraščių rinktinė pavadinta „Ode džiaugsmui“, jei to džiaugsmo vos keturi atvejai iš 32 (kažkas jau yra suskaičiavęs anksčiau, nei aš) – visa tai primena absurdą ar tiesiog neįsiskaitymą, neįsiklausymą, ką mums skelbia kiekvienas tekstas. Galbūt čia paliekama erdvė daugybei mūsų interpretacijų, o gal leidėjai labai apsiriko? Galbūt. Vienintelis dalykas, nereikalaujantis analizių ir gilių įžvalgų, tai, kad autorei labiausiai patikęs eilėraštis „Taifūno akyje“, kuriame mirtis ir džiaugsmas neminimi nė karto.

Sprendžiant iš masinės auditorijos reakcijos, knyga visų pirma skirta turėti kaip tam tikras paminklas, bet knygos lieka nebylios ir neprakalbinamos, kol nėra perskaitomos: nuoširdžiai, atsidėjus, permąstant, kodėl AŠ esu, girdžiu, mąstau, užuodžiu ir kodėl galiausiai manęs nebus, „nekvieskit / neatsiliepsiu.“…

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (I dalis)
Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje