Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)

Romane keliamas aktualus klausimas, kodėl įsimylima kitataučius. Viena vertus, jie kaip kitos kultūros žmonės, yra patrauklūs, tik, deja ne vidumi, o išore. Taip įsimyli Kreivių Kotryna: „Amžinatilsį mama taip ir pasimirė neatleidusi man už Dmitrijų. Bet ar suvokė jinai, kad ne aš kalta dėl savo svaigulio jaunučiui kariškiui, kuris – tik pamanykite, Dievulėliau, jūs tik pamanykite! – vilki uniformą, ir toji uniforma guli ant jo kaip nulieta!?“, – už tai dukrai santuokos su okupantu neatleidžia Teodora („…suėdė ruskis visus, gyvus suėdė, o tu kaip galvos netekusi tokiam pačiam ruskiui ant peties galvą dedi, ruskį karaliūnu sau išsirinkai, ruskio dainas dainuoji, ruskio sėklą į švarias lig tavęs mūsų giminės moterų įsčias įsileidi!“), iškart po „šliūbo“ su vyru išvežta į Sibirą. Daug vėliau kitatautį pamilsta Kotrynos Kreivienės dukra Indrė, kuriai yra griežtai paprieštaraujama bičiuliautis su vokietuku (iš tuometinės VDR). Daugiau nei akivaizdžiai tautinės ambicijos parodomos ir iš vokietės pusės: „Gizelai nereikia visokiausių lietuvaičių, latvikių, estukių. Jai reikia vien tik vokietės merginos tikram vokiečiui, jos vienatiniam sūnui. O dar, suprantama, ji ir vaikaičių nori vokietukų, ne kokių nors mišrūnų. Mišrūnai gali būti tik šunys…“ (63 p.). Atsakyti į klausimą romanu nebandoma, tai nepaaiškinama jokiais dorovės, etikos ar logikos dėsniais. Aišku tik viena – mišrios santuokos nėra ilgalaikės, ypač pervartų metais. Koją meilei, draugystei, santuokai pakiša ne tik istorinės realijos, bet ir individualūs vertybiniai principai bei pasaulėjauta. Pagal šią logiką su Dmitrijumi išsiskiria Kotryna, pajutusi savo lietuvybę („…nebuvai tą istorinę naktį prie Televizijos bokšto, kurį tavo didžiosios socialistinės tėvynės tankai supo nelyginant Altajaus vilkai jūsų sovchozo avis. (…) kramsnodama sumuštinį stebėjai, kaip nuo tankų į prakeiktus litovcus nacionalistus žvalgosi šviesiaplaukiai garbaniai, visai tokie pat kaip taviškis Dimka, arba siauraakiai – nelyginant utėlėmis apėję, niekados neprausti tavo vaikystės draugai altajukai… Ir tik tada, kai tankai pradėjo šaudyti, kai prakeiktas sumuštinis atsistojo tau skersai gerklės, Kotryna, tik tada tu supratai esanti lietuvė! Sumauta nacionalistė litovka!“ (P. 86)), panašiai su mylimuoju tėvai išskiria ir Indrę.

Mylimuosius, vyrus galima pasirinkti, tačiau niekada neleidžiama rinktis tėvų. Tai romane nuskamba skaudžiausiai: „vaikai, negalintys pasirinkti tėvo nei motinos, už jų abiejų padarytas nuodėmes atkenčia su kaupu“ . Ši logika tinka ne visiems – vaikų likimai labai nevienodi, ne visi kenčia, ne visi atperka tėvų nuodėmes, tačiau vienaip ar kitaip vis tiek tampa keršto įrankiu ir keršto objektu. „Skyrybų kambariuose“ toks vaidmuo labiausiai priskiriamas Giedrei: „Tuomet leiskite užduoti jums dar vieną klausimą, gerbiamieji gimdytojai, tėveliai, įtėviai ir patėviai… Kodėl kerštaujama per mane ir man?“ (P. 37).

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai – literatūroje
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *