Roberto Keturakio eilėraščiuose yra visko: nuo gamtos kaip būvio, amžino nesibaigiančio proceso, iki žmogiškųjų interesų numalšinimo, kurie nekelia pavojaus gamtos transformacijoms. Tačiau visgi negalima suabsoliutinti teiginio, jog šie eilėraščiai tikri ekotekstai. Viena iš priežasčių yra tai, kad po gamtos skraiste neviename eilėraštyje slepiasi gilesnė prasmė – potekstė. Pats primityviausias aiškinimas atsiremia į žmogaus ir gamtos paraleles:
Gėlės
Tirštėja šešėliai ir lapai atrodo didėja
ir pro juos palengva sunkiasi rūkas
iš slėnio kur upę stumia į aukštupį vėjas
ir žvaigždės išblykš kai laužas plykstels netrukus
Tu gėlių pririnkai: dobilas šaukštis ramunė
violetiškai žalias rutenis vėdrynas ir katilėlis
sakei: metai praeis ir mes atsiminsim sielos ramumą
Taip metai praėjo tavo veidas išbluko ir nieko nesako gėlės
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog eilėraštis tikrasis ekotekstas, nes didžiąją jo dalį tik ir kalbama apie gamtą, joje vykstančius pokyčius. Čia gamta dalyvauja kaip pilnateisė visa ko dalyvė ir tai nėra vien tik įrėminimas. Tačiau paskutiniosiomis eilėraščio eilutėmis per gyvosios gamtos vaizdinius kuriamos asociacijos su žmogaus būtimi. Tai esminis momentas, kuris neleidžia teksto priskirti ekotekstų grupei. Nepakanka vien to fakto, kad yra išvardijami tam tikri reiškiniai, pokyčiai ar atskiri gamtos objektai, šiuo atveju gėlės; būtina turėti omeny, jog visa tai tėra fonas, reikalingas pojūčiams, jausenoms sustiprinti.
Kita vertus, toks kalbėjimas apie transformacijas gamtoje tėra būdas sustiprinti įspūdį, kai dėmesys pakrypsta žmogaus egzistencijos link.
Ir dar vienas dalykas – atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog šiame tekste visiškai nevyksta komunikacija su gamtine aplinka, žmogus nėra jos akylas stebėtojas, jis ir jo poreikiai – tai tikrasis eilėraščio centras. Taigi, eilėraštis „Gėlės“ nėra ekotekstas.
Artimiausi ekotekstams eilėraščiai išsiskiria visai kitokiu kalbėjimu ir požiūriu į aplinką. Paprastai lyrinis „aš“ juose yra akylas stebėtojas (tas matyti pirmame pvz.), besigėrintis aplinka, sugebantis justi gamtos ritmą, užuosti skleidžiamus kvapus, pastebėti menkiausius pokyčius, iššifruoti ir suprasti gamtos kalbą. Atidus žvilgsnis ir susitapatinimas su pačiais mažiausiais bei atitinkama pagarba jiems, mokėjimas išgirsti kiekvieną šnaresį ar ūžesį – tai nuoroda, kad galima žmogaus projekcija į gamtą.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Kas bendra tarp ekokritikos ir literatūros?
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje „Baltuojant ievoms”
Ekokritika ir Roberto Keturakio proza
Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Ahasferas literatūroje (2 dalis)