Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)

Galima sakyti, kad visas pasaulis veriasi tikromis spalvomis, kai į viską žiūrima per mirtį, t.y. iš laikinojo būvio pozicijų. Tik suvokus mirties beprasmiškumą, egzistencijos laikinumą ir viso to neišvengiamybę, į pasaulį pažvelgiama ir kitu kampu – be nuostabos, ramiu, išgrynintu, gal kiek niūroku, šaltu ir abejingu žvilgsniu, viską iki kraštutinumo sudaiktinant. Neturint ką prarasti, beliktų tik būti ramiu stebėtoju ir laukti mirties, tačiau dažnai už ramumo slypi neviltis:

Užtroškę vaikai                        Užtroškę vaikai
ant sudrėkusio smėlio          sapnuodami skęsta
numeta savo kūnus,              gėluos šuliniuos.
nelaukę krikšto.

(„Hermetiškoji daina su refrenu“)

Apie mirtį kartais pasakoma į ją net stumiant, kaip į tam tikrą išeities tašką („pulki mergele / pulki jaunoji / į gilų vandenėlį“), kuris turėtų paaiškinti gyvenimo prasmę ar bent verstų jos ieškoti. Čia pat atrandamas ir tam tikras santykis su Dievu: kartais jo yra prašoma, į jį kreipiamasi („Į apvalią spalvą“), kartais jis norimas atrasti savyje („kai pavargęs nuo prisikėlimo, Kristau, ieškosi poilsio, / aš būsiu patogus karstas“), kartais norima juo tapti („Jei aš būčiau Dievas, / jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia, / jeigu aš būčiau Dievo tėvo vardu ir šventosios dvasios vardu“), o kartais net ironiškai iš jo pasišaipoma:

Surinkit dievukus, vaikai, –
žaidimas baigtas.

(„Užsklanda: rečitatyvas ir šauksmas“)

Toks Dievo įvaizdžio vartojimas aiškiai rodo, jog Mackaus poezijoje žmogus ir Dievas nuolat prasilenkia, nes nerandama harmonijos, kitaip tariant, Dievas ir žmogus nueina savais keliais, nebesusitikdami. Suvokus, kad mirtis yra beprasmybė, nėra ir besąlygiško pasitikėjimo Dievu. Kad ir kaip yra stengiamasi pasaulį matyti per Dievą, tas tarsi lieka neįmanomas ir neišsipildantis siekis. Tačiau tuo pat metu esama ir kitos idėjos, noro išsilaisvinti nuo bet kokio tikėjimo, nuo bet kokios vilties ir tuo pačiu nuo tikėjimo mirties galia, t.y. mirtis suvokiama ne kokia nors baisi, tragiška, bet labai natūrali, jaučiama kiekviename žmoguje ir net kaip tam tikras išsivadavimas iš svetimo pasaulio, kuris žmogaus nepriima:

Amžinas gedulas                                 Omnipotencijos kupini kojotai,
prieš visa kas be pradžios                  omnipotencijos kupini kondorai,
Amžinas gedulas                                 omnipotencijos pilnos hienos
prieš amžiną Dievą                             prieš naują mūsų Viešpaties aistrą
Amžinas gedulas                                 naujam absurdiškam kūriniui!
prieš mazochistišką tylą
Amžinas gedulas…

(„Į tobulą įtampą“) ir („Litanija“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)

Dievas ir mirtis – dvi pagrindinės A. Mackaus poezijos temos. Dialogo forma prabylama apie mirtį labai kasdieniškai ir buitiškai, be jokių ceremonijų, be poetinių puošmenų, tiesmukai (kartais net brutaliai). Mirtis negali gąsdinti ir grasinti, kai visiškai nėra ką prarasti, todėl ji priimama kaip savaime suprantama ir net labai daiktiškai ją perteikiant („šaknis įleido mirę daiktai manin“). Bet iš karto rankų nenuleidžiama, kategoriškai liepiant „ – Būk.“. Mirę daiktai – tai savotiškas skausmas, nuo kurio neįmanoma pabėgti, nuo kurio net ir nebėgama, o tiesiog besąlygiškai pasirenkama vienatvė („Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienas / – Būk.“), iš vilties pereinama į neviltį kaip tam tikrą kitą būtį.

Eilėraščių rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacijoj ir augintiniai“ dominuoja du mirties aspektai: „nuasmeninta, mechanizuota mirtis, subanalinta žuvusių skaičiaus, prieš kurią žmogus jaučiasi ne vien bejėgis, bet ir beprasmis, ir dvasinė mirtis, dvasinė tuštuma, sausra, Mackaus neapgyventa sala, į kurią susirenka tie, kurie greit nustos egzistuoti.“
Tačiau taip, kaip šis „Būk“ pasakomas pirmose eilutėse, taip jis tęsiamas ir visame rinkinyje vis kitaip susitelkiant ties šia būtimi ir jos prasmingumu, kuris jau yra prarastas ir, regis, po „Būk“ nieko nebelieka, tik mirtis. O mirtis visgi beprasmiška, nors priimama natūraliai, tuo pat metu ji yra ir iššūkis:

Užmigau amžinam
medaus mėnesiui su mirtimi.

(„Pokalbyje apie negyvųjų gimimą“)

Aiškėja prieštaravimas: už tariamo ramumo ir „nusilenkimo“ mirties galybei (žinoma, kad: „mirtis nebus nugalėta“) slepiasi nenoras pasiduoti, kuris reiškiasi kaip nebylus pasipriešinimas, tariamas iššūkis. A. Mackaus žmogus išeivis, kuris nuolat ieško Dievo, kaip atsvaros tikėjimui, tačiau, kaip paieškų metu paaiškėja, žmogui ir Dievui susitikti nelemta. Belieka tik viena pasipriešinimo mirčiai forma – hermetiškai užsisklęsti savyje, nors tai skausminga, ir išsaugoti viską, kas iki šiol dar likę brangaus:

Maitinuosi savimi:
sąnariams – kondoras,
sąnariams esu hiena.

(„Hermetiškoji daina“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

„Neornamentuota kalba” ir mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”

Rinkinio pavadinimas „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ rodo, kad tai yra kažkas priešinga išdailintai, „nušlifuotai“ poetinei kalbai. Taip, kaip deformuojasi žmogus, atplėštas nuo savo gimtojo pasaulio, lygiai taip pat apie tą pasaulį būtina kalbėti pasikeitusia deformuota kalba.

Kalbant apie mirtį poezijoje svarbus vaidmuo pirmiausia ir tenka kalbai: Mackaus žodis neornamentuotas, nutolęs nuo romantinio kalbėjimo. Tai poezijai teikia savitą ir vis kitokį atspalvį, vis naujų ir naujų prasmių, žymi poeto kūrybos programines gaires.

Labiausiai į akis poezijos eilutėse krinta „neapykantos“ pilnas kalbėjimo tonas (pasikeitęs ir svetimas pasaulis žmogui tampa nepriimtinas, nuvainikuojamos žmogiškosios vertybės, o su jomis kartu nyksta ir pasitikėjimas Dievu. Tikėjimas ir Dievas atsiskiria ir nutolsta nuo tremtinio – iš viso to kyla neviltis, įtūžis, rūstumas. Apie tokį pasaulį labiausiai tinka kalbėti rūsčiai ir neapykantos pilnu tonu.), nes tremties ir šiandieninio pasaulio vienatvė „įgyja hermetišką, savyje užsidarymo, į save įsisiurbimo pobūdį, ir mirtinoje jos tuštumoje prisipildo karčiai skausmingų įvaizdžių“ :

Maitinuos savimi:                   Skausmą dedikuodamas sau,
sąnariams – kondoras,         sapnuoju homoseksuališkus angelus,
sąnariams esu hiena.            lesbijaniškas teresėles.

(„Hermetiškoji daina“)

Rūstus kalbėjimas – taikli nuoroda į neviltį kaip svarbiausią kūrybos akstiną. Neviltį patiria lyrinis žmogus tokiame absurdo pilname pasaulyje, svetimoje žemėje, į kurią įaugti jam nėra lemta. Nevilties pilna kalbėsena kartais tampa neaiški, nesuprantama. Per daug „užtamsintu“ kalbėjimu siekiama poeziją daryti sudėtingą ir nesuprantamą, kad per tai būtų parodomas egzistencijos tragizmas:

– Ir taip tampi Tu panašus į mus
viešoj vienatvės valandoj,
Marijos vystykluos,
sterilizuotoj meilėj,
forsuotoj šypsenoj,
žuvies padauginime,
duonos gausume…
– Cha, cha.

(„Vinjetė“)

Dažname eilėraštyje neornamentuota kalba ir kalbos stilistika siekiama apnuoginti mintį, ar ją deklaruoti. Taip pat tokia kalba yra adekvačiai išreiškiama deformuota žmogaus būtis:

Kalbėjau su karsto medžiu
ir mergaitė atsakė
tikėjusi prisikėlimo tiesa.

(„Hermetiškoji daina“)

Apie būtį A. Mackaus poezijoje kalbama be lietuvių lyrikai įprastinių epitetų, deminutyvų ar pagražinimų, todėl gan stipriai darosi pajaučiama mirtis. Mirties semantika čia ryškėja per būties santykį su sudaiktėjusiu pasauliu (t.y. ne tik su daiktais, bet ir daiktėjančiomis dvasinėmis bei abstrakčiomis kategorijomis), kuriame visi: „<…> daiktai nuasmeninti, nebeturį savo vietos ir kartu prasmės.“; jie miršta, palikdami vien vienatvę, o ji šiandieniniame pasaulyje žmogų verčia užsisklęsti savyje, kad būtų bent taip išsaugota vertybių sistema (religija, tautinė sąmonė, moralė ir kt.). Kaip teigia V. Kubilius: „Absoliutus mirties viešpatavimas Mackaus lyrikoje išmuša daiktus iš nuolatinių padėčių, sujaukia sąvokas ir atima įprastas gyvenimo prasmes, nuvelka tikrovės idealizacijos antsluoksnį. <…> Ji brėžia savo traiškančią liniją per visas žmogaus vertybes ir iliuzijas.“

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Algimantas Mackus

„[…] Mes esame per jauni, kad būtume galėję su visomis šaknimis įaugti ten, ir esame per maži, ir esame per mažai jauni, kad su visomis šaknimis galėtumėm įaugti čia.“

A. Mackus – vienas tragiškiausių išeivijos rašytojų. Labai trumpai nusakant gyvenamąją Mackaus aplinką, pirmiausia derėtų minėti jo kartai skirtą sudėtingą išbandymą – laikmečio situaciją. Jis priklauso tai kartai, kuri vadinama bežemiais arba nužemintaisiais. Dažnai jo karta ir egzodo augintiniais pavadinama. Kaip ir daugelis kitų jo kartos žmonių, jis iš Lietuvos su šeima išėjo sovietų okupacijos metais – 1944 m. Pasitraukė į Rytų Prūsiją, o 1949 m. Pavasarį migravo į JAV. Gyvenęs ir subrendęs svetur, bet taip ir neįaugęs į svetimą žemę, skausmą ir ilgesį išliejo poezijos eilėse. Jį, kaip ir jo kartą, nuo žemininkų „skiria požiūris į gimtąją žemę – jie bežemiai ir tikrąją, ir simboline šio žodžio prasme.“  Kaip pats poetas savo eilutėmis sako :

Ne suvisam išėjo,
Tik suvisam negrįžo <…> („Liaudiškoji“)

Štai kokia poeto karta, kokie ją formavusio istorinio gyvenimo kontūrai. Tai įtakos turėjo visai A. Mackaus poezijai. Tuo tarpu, kai žemininkai galėjo poezijoje kelti svarbias praradimo temas, atsiminti namus, kaip harmoningą erdvę, kuri padėjo ištverti buvusios dabarties nykumą, bežemiai tokios atramos neturėjo, tad gal todėl Mackaus kūryboje yra taip išryškinti mirties vaizdiniai. Egzistencijos, mirties, nevilties, Dievo ir kalbos santykis ryškiausiai įtvirtinti rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“. A. Mackus poezijoje sugebėjo atskleisti savitą požiūrį į mirtį, ją įprasminti ir netgi saviškai „prisijaukinti“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Neornamentuota kalba” ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos