Toks jau žmogus tas meistras ir jo žmona Morta…
„Iš Domaičių čigonės nušlamsėjo sijonais pas meistrą Kurį. Darata kaip ir prisibijodama ėjo – Morta, žinoma, nieko, ją galima prišnekinti, bet meistras kartais kaip musę kandęs. Piktas kaip širšinas…“
Žmonės sąžiningi, ramūs, darbštūs, nieko nepridursi – ir šileliečių tarpe didžiai vertinami. Rašytojo V. Dautarto akimis žiūrint, ši šeima kaip ir visos, ne mažiau verta dėmesio ypač todėl, kad ji netobula, nes nieko nėra tobulo, kad ši šeima įdomi žmonių charakteriais ir jų sutarimu, nes tik taip garantuota neišblėstanti namų židinio ugnelė:
„ – Mano Povilas geras žmogus, tik kartais nesavam kaily, – gynė savo vyrą Morta. – O ką darysit, čigonėlės, vyrui reikia nusilenkti, pačios žinot.“
Vladas Dautartas Šilelyje gimė, augo, susigyveno su juo, vertino ir gerbė žmones už jų darbus, triūsą, dosnią širdį, o dar labiau – už nuoširdumą, atvirumą:
„ – Aš už teisybę, tu, Dominyka, perdėm negerai gyveni… Po tokių Mortos žodžių Dominykai net akys aptemo.“
Vertybių skalė – dalis žmogiškumo.
Tikrovėje viskas šiek tiek kitaip, nors svarbiausi Meisterio ir jo žmonos būdo bruožai išlieka nepakitę. Realiame gyvenime daug kas ne taip paprasta…
Meisteris – įvairiaspalvio charakterio žmogus, nepaprastų gabumų: „Prie ko meisterio rankos prisiliesdavo – tą padarydavo “ , su savo užsispyrimu, nusistatymu, gerumu…
Tik va, šį gyvenimą jis paliko jau seniai… Jo kieme, dirbtuvėse ir namuose – viskas liko taip pat, niekas nepasikeitė.
Meisterio Kosto žmona Adelė, užauginusi tikrais žmonėmis du vaikus, palydėjusi juos į gyvenimą, stebėjusi anūkų augimą, dabar jau džiaugiasi ir proanūkiais. Meisterio dirbtuvė, virtusi ūkio darbams reikalingų daiktų globėja, liko kiurksoti nei toliau, nei arčiau gyvenamojo pastato. „Nuo trobos malūną ranka pasieksi.“ 
„Užsimanė malūno, metė į šalį visus žmonių užsakytus darbus ir įniko į savo statybą. Ir stūkso dabar tas malūnas lyg baidyklė kokia ant upės skardžio – su sparnais, su kepurėtu stogu, girnomis, su viskuo, bet žmonės jame niekuomet nesumalė nė grūdo, nedavė jis jokios naudos, nebent tokią, kad kartais pats sutvėrėjas, tinkamam vėjui atsisukus, užpila į koštuvus kokį pusmaišį grūdų.“ O dabar malūno jau nebėra…
Trečia karta auga – patys mažiausieji – laiko nesugrąžinsi…
Meisterio žmonos Adelės namas didelis, talpus – sugyvena net keletas šeimų ir tik todėl, kad visada laimi žmogiškumas ir meilė artimui. Šilelis pasikeitė ir žmonės kiti – vienintelė brandžiai sielai likusi atgaiva, poilsio vieta – Nevėžis ir pavasario metu žydinčios alyvos; anksčiau – grėsmingas, siautulingas ir veržlus, dabar – vis dar sraunus, bet nepavojingas, o, be to, – pakankamai seklus.
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (1)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (2)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (3)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (4)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (6)