Gajus Julijus Cezaris

II—I a. pr. m. e. Roma pergyveno neramų laikotarpį. Romėnai kariavo: prisijungė didžiules Viduržemio jūros pakrančių sritis, buvo sugriauta Kartagina, užkariauta Graikija, Makedonija, o Ispanija tapo provincija. Bet taip pat prieštaravimų būta ir politiniame gyvenime: prasidėjo vergų sukilimai Italijoje, žemesnieji sluoksniai kovojo su aristokratija, sujudo pavergtos tautos, gentys ir tautelės. Taigi, prieita išvados, kad Romai reikia stiprinti valdžią, gal net įvesti diktatūrą. Ir štai čia kariniais gabumais visus pranoko Cezaris.

Gajus Julijus Cezaris (100 m. pr. Kr. –  buvo nužudytas 44 m. pr. Kr.) – tai vienas garsesniųjų istorijos žmonių – žinomas karvedys, politikas ir literatas. Cezaris buvo kilęs iš senos patricijų Julijų giminės. Kai jam tebuvo penkiolika metų, mirė jo tėvas, tačiau tai nesutrukdė Cezariui gauti gerą išsilavinimą ir dar jaunystėje įsijungti į politinį gyvenimą. Gajus Julijus CezarisPolitinę karjerą jis pradėjo 78 – aisiais metais pr. Kr. 84 metais šeimos draugų padedamas buvo išrinktas Jupiterio žyniu, vėliau dalyvavo kare, o po jo buvo paskirtas mokesčių išieškotoju. 65 m. pr. Kr. Cezaris vedė, tapo edilu – miesto magistratu (panašiais kaip dabar meras), be to jam dar atiteko ir iždo apsauga. Vėliau buvo išrinktas pontifiku – šventiku. Kai buvo teisiamas Katilina, Cezaris siekė, kad nebūtų skirta mirties bausmė. 59 m. pr. Kr. Cezaris išrinktas konsulu su Pompėjumi ir Krasu sudarė pirmą triumviratą, tada, beje, ir trečią kartą vedė. Dar vėliau vadovavo kariuomenei, kuri užgrobė visą Graikiją, o 49 m. pr. Kr. perėjo Rubikoną ir pradėjo karą tarp Galijos ir Italijos. Taip Cezaris sutriuškino Pompėjų, Kleopatrą padarė Egipto valdove ir juodu susilaukė sūnaus. 45 m. pr. Kr. sutriuškino ir Pompėjaus sūnų bei tapo Romos imperijos valdovu, turiunčiu neribotas galias, tad buvo paskelbtas diktatoriumi iki gyvos galvos. Vos spėjęs pakeisti kalendorių, įvykdyti kelias santvarkas, suteikti pilietybių, kai 44 m. pr. Kr. senato posėdžio metu buvo nužudytas. Po mirties jam suteiktas dieviškojo Julijaus vardas.

Užkariavęs Galiją Cezaris parašė knygas „Pilietinio karo užrašai” ir „Galų karo užrašai”, kurios ilgai buvo laikomos literatūros klasika. Išliko septynios „Galų karo užrašų“ ir trys „Pilietinio karo užrašų“ knygos.

„Galų karo užrašuose“ Cezaris pasakoja apie savo karines operacijas ir apie žygius į Germaniją ir Britaniją. Kiekviena knyga skirta vienerių metų įvykiams nuo 58 iki 52 m. pr. Kr. aprašyti. Cezario veiksmai Galijoje patiko ne visiems, todėl šis veikalas turėjo pateisinti Cezario veiksmus ir paaiškinti žmonėms tuos įvykius. Tai lyg savotiškas viso žygio kementaras. Cezaris pasakodamas remiasi gerai suprantamais politiniais ir religiniais argumentais, pabrėžia, kad faktai nėra iškraipyti, kad jis nemeluoja, tačiau jis nutyli tai, ką pasakoti yra neparanku, kas jam nenaudinga.

Po Cezario mirties prasidėjo kova dėl valdžios, kurią laimėjo Cezario įsūnis Oktavianas. Jis pasivadino Augustu ir nuo 30 m. pr. m. e. tapo pirmuoju imperatoriumi. Taip žlugo senoji romėnų respublika.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Gajus Salustijus Krispas
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Kvintas Horacijus Flakas

Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas

I a. pr. Kr. – tai romėnų literatūros aukso amžius. Ši epocha dar vadinama Cicerono epocha. Šiuo laikotarpiu vyko karai, o politiniu atžvilgiu tai buvo įtemptas metas, tačiau tai netrukdė suklestėti prozai. Pirmojoje amžiaus pusėje buvo sukurta žymių poezijos kūrinių (Katulas, Lukrecijus), suklestėjo proza (Ciceronas, Cezaris), formavosi literatūrinė kalba ir literatūros stilių samprata. Amžiaus antroji pusė buvo poezijos klestėjimo laikotarpis (Vergilijus, Horacijus, vėliau Ovidijus).

Markas Tulijus Ciceronas (apie 106 m. pr. m. e. – 43 m. pr. m. e. buvo nužudytas) – oratorius, politikas, filosofas. Ciceronas buvo kilęs iš raitelių luomo, garsios ir turtingos šeimos, užaugęs įgijo klasikinį išsilavinimą (retorikos, teisės ir filosofijos). Norėdamas patikrinti įgytas filosofijos žinias, 79 – 77 metais išvyko į Graikiją, o 63 m. pr. Kr. buvo išrinktas konsulu ir pasižymėjo Katilinos sąmokslo atskleidimu (Katilina rezgė sąmokslą prieš valstybę). Visa tai 60 – aisiais metais atsigręžė prieš Ciceroną: prieš jį ėmė aktyviai kovoti buvę Katilinos šalininMarkas Tulijus Ciceronaskai, o jis buvo apkaltintas nešvariu sąmokslo likvidavimu ir ištremtas. Tremtyje Ciceronas rašė laiškus, graikiškus dialogus, o po metų, kai jam buvo leista grįžti, jis parvyko į Romą, kur buvo iškilmingai sutiktas. Įsivėlus į politinius ginčus, 43 m. pr. Kr. Ciceronui nukirsta galva.

Cicerono palikimas – tai 58 kalbos: 4 kalbos prieš Katiliną, 5 kalbos prieš Verį, 14 kalbų prieš Antonijų (filipikos), kalba už Cėlijų, kalba už Milona ir kitos. Daugelis Cicerono kalbų buvo pirmiau pasakytos, o tik vėliau užrašytos. Išliko ir 19 retorikos traktatų: trys dialogų veikalai apie oratorių  – „Apie oratorių” (teigia, kad oratorius turi būti toks išsilavinęs, kad panašėtų į vaikščiojančią enciklopediją); traktatai politikos, filosofijos ir kitais klausimais: „Brutas“, „Oratorius“, „Stoikų paradoksai“, „Apie gėrio ir blogio ribas“, „Apie dievų prigimtį“, „Apie likimą“, „Akademikų mokymas“, „Apie valstybę“, „Tuskumo pašnekesiai“, „Apie senatvę“, „Apie teises“, „Apie pareigas“, „Apie draugystę“ ir kiti.

Kalbose pastebimas sekimas graikų oratoriais. Jų kalba lakoniška, būdingi trumpi sakiniai, daug dėmesio skiriama periodui (Isokrato išradimas). Cicerono periodui būdingas patosas, įtaiga, nes nemaža dėmesio skirta nuotaikos išreiškimui, itin didelis dėmesys sutelktas į pradžią ir pabaigą. Nevengiama ir plūstis, pabarti necenzūriniais žodžiais.

Prie viso to dar priskiriami apie 800 laiškų, parašytų tremtyje ir teikiančių žinių apie Romos pilietinę karų epochą. Laiškams kiek būdingas buitinis stilius, žaismingumas, juose gan žaviai išryškėja Cicerono ydos ir charakteris. Kaip filosofas, Ciceronas vertinamas kritiškai: jis nesilaikė nuoseklios sistemos. Laiškuose daug dėmesio yra skiriama etikai, moralei, politikai, filosofijai ir teisei. Ciceronas nagrinėja valstybės valdymo formas. Pasak jo, visos trys valdymo formos netobulos ir negeriausios, aukso viduriukas galėtų būti tik monarchinių, aristokratinių ir demokratinių elementų sąveika.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Retorika
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Klasikinis graikų literatūros periodas