Vaižganto kūryba randasi iš daugelio galimybių. Joje daug gyvenimo aprašymo. Žmogaus sukurtą pasaulį įtvirtino romantizmas. „Kūryba – naujos rūšies tikrovė“ (J. Keliuotis). „Gyvenimą visada patikrina literatūra“. (Č. Milošas)
XVIII a. II pusė – XIX a. I pusė – prasideda romantizmas, vėliau jį pakeičia impresionizmas, dar toliau avangardas. Romantizmo pradininkais Europoje laikomi vokiečiai, vėliau Ienos mokykla ir filosofai Novalis (tikr. Frydrichas L. fon Hardenbergas), L. Tykas, Šlėgelis, F. V. J. Šėlingas. Buvo iškeliamas jausmas, fantazija, kur pastaroji buvo priešpastatyta romantiniam švietimo epochos protui.
Romantizmo mokykla daug dėmesio skyrė demokratijos principui: iškeliama tėvynė, liaudis, tauta, įvedama tautosaka. Romantinė epocha naujai pažvelgė į istoriją, į viduramžius, kaip tamsius, bet kartu tokius, kur radosi mokslas, vertimai, krikščionybė. Tai davė pradžią naujam mokslui. Romantizmo epocha nusipelnė tuo, kad paneigė tam tikrus meno kanonus, atmetė klasikos autoritetus. Romantinėje poezijoje kartu eina jausmas ir refleksija.
Suklesti romanas, romantizmas leidžia kalbėti apie meno teoriją, maišyti stilius, žanrus, atsisakyti aprašinėjimo. Atsiranda ženklų apie suskilusią žmogaus sąmonę. Ypatingas dėmesys skiriamas tautosakai – tai tikriausias menas. Romantikai ima rinkti tautosaką (Pvz.: broliai Grimai). Taip atsiranda sąvoka „folkloras“, o vėliau ir žmogaus vienišumo ribotumo suvokimas, žmogus apmąsto save ir tai pasmerkia jį liūdesiui, nevilčiai, desperacijai (tai jau vėlyvajame romantizme).
Dievas suvokiamas kaip begalinė visuma, o žmogus – vienas ir kenčiantis. Svarbus istorijai aspektas – kad žmogus suvokia ir konstatuoja savo menkumą, smulkmeniškumą. Tikrovės ir idealybės neatitikimas kelia ironiją. Išsivadavimu tampa mirtis, tačiau keičiasi santykis ir į pačią mirtį – norima nuo jos atsiriboti ir ją suprasti. Iš viso to randasi egzistencinė įtampa. Rašomos filosofinės poemos, istoriniai romanai. Romanas – tai judėjimas, kuris iškėlė individą ir jo subjektyvius pojūčius.
V. M- Putinas rašė, kad romantiku yra buvęs tik Mickevičius, Lietuvoje – Poška ir jo karta, nes idealizavo Lietuvos praeitį. Tuo tarpu Vaižgantas nėra romantikas, nes stovi arčiau realizmo (aprašo gyvenimą). Vaižganto kūryboje skleidžiasi ryškus temperamentas ir gyvumas. „Pragiedruliuose“ remiasi blaiviu protu ir stipria valia. Be to, panaudoja mistinę iracionalią nuojautą, kuri yra arčiau romantinės sampratos. Negyvuose daiktuose išgirstamas Dievo balsas. Pirmoje romano „Pragiedruliai“ dalyje dominuoja „protai naujienos“, tačiau antroji kupina romantinės estetikos.
Vaižganto kūryboje visada yra nuoroda į gyvenimišką tikrovę: Saulius ieškojo „romantinio Lietuvos žodžio“, bet vėliau pasirenka kitą orientyrą – slaptus laikraščius. Rašytojas romane lietuvius apibūdina kaip inertiškus, tačiau kartu ir nebijančius darbo. „Pragiedruliai“ – lyg atsvara inertiškam žmogui. Romane rodoma tai, ko nėra, bet galėtų būti, – tai susiję su skandinavišku gyvenimo būdu, kuriuo Vaižgantas taip žavėjosi.
Tipiškiausias veiklus lietuvis romane yra Benediktas Šeševilkis – tai Vaižganto pastanga parodyti, kad gyvenimas yra kiekvieno formuojamas ir kuriamas proto bei valios pastangomis. Visas Benedikto gyvenimas yra „pradėjimas“, kurį žmogui nėra paprasta išsiugdyti. Ilgainiui jis tapo šykštuoliu, bet tai nėra nieko bendra su klasikiniu šykštumo pavyzdžiu. Benediktas ne dėl pinigų gyveno, bet dėl veiklumo, iniciatyvos, geresnio gyvenimo troškimo.
Dar vienas veiklaus veikėjo paveikslas – Napalio Šeševilkio, kuris tarsi neranda savo kelio. Jis mėgsta skaityti, gimnazijoje piešia ir lipdo, vėliau griežia smuiku ir fleita. Napalys priešingas savo tėvui žmogus – jis sugebėjo veiklumą ir energiją suderinti su lietuvybe ir rašto mokymu. Taip jis atranda gyvenime savo vietą, nors ir dirbdamas išgyvena vienatvę.
Romane svarbi gamtos ritmo pajauta. Napalys sutapęs su gamta, su jos ritmu – giliausia žmogaus pajautimo esme. Tik tremtis sutrikdo šį ritmą. Milošas yra teigęs, kad keturi metų laikai yra patys natūraliausi ritmai.
Gondingos krašto centrinė figūra – daktaras Gintautas. Jo paveikslas turi autobiografinių Vaižganto detalių. Žmogų formuoja darbas ir veikla. Veiklos stygius, pvz.: Vaižgantui, buvo pragaištingas. Koktu be priverstinio darbo.
Vaižgantas taip ir netapo tuo kūrėju, kurio kūriniuose viršų ėmė tikrovė (kaip kad apie Vaižganto kūrybą buvo sakęs V.M.-Putinas), nes be visa ko buvo atiduota duoklė menui. Buvo noras sukurti tai, ko nebuvo ar buvo paneigta, reikėjo nustekentai tautai pasakyti, kad ji vis dar yra tauta. „Sukurti tai, ko nebuvo“ yra lygu – sukurti kultūrą, o tai jau kūrybinio veiksmo darbas. Vaižgantas buvo įsipareigojęs tiek gyvenimui, tiek ir menui.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika