Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.

XIX a. esama dviejų teritorijų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir rytų Prūsijos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo bendra Lenkijos – Lietuvos valstybė. Tuo metu buvo gyventa sunkios krizės laikotarpiu: 1721 metais vyko Šiaurės karas, po to viską siaubė maras. Po Šiaurės karo viskas baigėsi padalinimu, po kurio Lietuvos neliko žemėlapiuose. Per 70 metų buvo vien karai ir suirutės, o vėliau – sunki ir kieta baudžiava: valstiečių luomas užguitas, dvarininkai ne lietuviai išnaudojo Lietuvos žmones. Dvasininkai taip pat netoli pažengę. Daugelis buvo lenkai, tautinės savimonės trūko. XVIII a. jėzuitų kolegija atsiliko nuo vakarų Europos, o XVIII a. pabaigoje iš jų buvo atimta mokymo teisė, sudaryta pasaulietinė mokykla. Lietuvių literatūros poslinkių šiuo laiku nematyti, tik pavienių žmonių pastangos: Sirvydo žodynas, nežinia kieno gramatika ir daugiau nieko. Iš kitokios raštijos irgi nedaug. Galima net kalbėti apie pasaulinės literatūros nebuvimą.

1753 m. pasirodo Orševskio knyga – giesmynas „Balsas širdies“, „Medelis myros“ (tai tik tokia literatūra, kuri tuo metu buvo labai menka). XVIII a. pabaigoje Antanas Jackus Feliksas Klementas (vienas pirmųjų vadinamojo žemaičių sąjūdžio poetų) rašė eilėraščius, bet jų nespausdino. Maždaug tuo metu kultūrinę veiklą pradėjo Dionizas Poška.

XVIII a. LDK – sąstingio laikotarpis. Mažosios Lietuvos ir LDK literatūros gyvenimas dvilypis. LDK pasaulietinė literatūra neiškyla, Rytų Prūsijoje XVIII a. pr. bandoma formuoti pasaulietinę literatūrą nuo religinės raštijos (giesmynų).

XIX a. atsiranda diferenciacija. Kristijonas Donelaitis įrodo, kad galima atsiskirti tikrąją literatūrą nuo religinės.

Prūsija tuo metu buvo militaristinė valstybė. Atskira jos dalimi tapo Rytų Prūsija, kur apsigyveno lietuviai, atsikėlė ir vokiečių emigrantų. Parapijos buvo mišrios, tačiau buvo keletas momentų, kurie skatino lietuvybę:

1. Prūsijos monarchai ieškojo XVII a. pab.  XVIII a. pr. galimybės ištirti valstybės pakraščius, buvo netgi siūloma rašyti istorijas (Matas Pretorijus „Prūsijos teatras“, Part Loch „Prūsijos istorija“). Čia atsispindėjo papročiai ir buitis.

2. Kilo noras išlaikyti kalbą, sužinoti, kokia ji yra. Tam padėjo Martyno Liuterio mokslas – protestantizmas. Jis iškėlė žmogų, kad jis būtų tikintis Dievą, mokąs maldas, bet ir savarankiškas pilietis. Tuo metu pasirodė ir pirmoji lietuvių knyga – Katekizmas (Prūsijoje). Jonas Bretkūnas vertė bibliją, tačiau ji nebuvo išleista.

3. XVII a. – XVIII a. imti rašyti žodynai.

Imtas kelti itin svarbus klausimas: kokia kalba sakyti pamokslus (Mažojoje Lietuvoje), kad tikintysis suprastų. Klausimo sprendimas lėmė ir pasaulinės literatūros atsiradimą, ir Kristijonas DonelaitisKristijono Donelaičio įėjimą į epochos dvasią. 1706 m. įvyko diskusija tarp pastorių dėl to, kokia kalba sakyti pamokslus ir iš kur išmokti lietuvių kalbos. Kaip ne keista, vienas iš vokiečių, Mykolas Merlinas (lietuvių raštijos darbuotojas, lietuvių kalbos norminimo pradininkas) įrodė, kad kalbos reikia mokytis ne iš testamento, o iš žmonių. Tuo tikslu jis išrinko nemaža patarlių ir dainų. Mykolas Merlinas Karaliaučiuje išleido lietuvių kunigams skirtą veikalą „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“ (Principium primarium in lingva Lithvanica 1706 m.), kuris sukėlė pirmąją filologinę polemiką, kurios esmė – ar galima rašomąją lietuvių kalbą pertvarkyti atsižvelgiant į liaudies kalbą. Jo kaimynas J. Šulcas, pasinaudojęs patarimais, išvertė Ezopo pasakėčias, 1706 m. pratarmėje nurodė Merlino brošiūrą. Tai buvo pirmoji pasaulietinė knyga Mažojoje Lietuvoje, kuri pradėjo kalbinį ginčą, kuris davė pradžią literatūros raidai. Kalbininkai ėmė viską tikrinti praktiškai (A. Ruigys ~ 1810 m. parašė „Lietuvių kalbos tyrinėjimai“.) Čia pirmą kartą įvedė tris lietuvių liaudies dainas. Jis atsiprašinėjo skaitytojų, jog čia visai niekai, nors iš tikro tuo metu buvo reikšminga.

XVIII a. pirmoj pusėj redaguojamas giesmynas, vėliau sudaromas dar vienas. Kristijonas Donelaitis irgi kviečiamas prisidėti, bet jis atsisako. Redaguoja Gotfrydas Ostermejeris (lietuvių kalbos puoselėtojas, filologas, evangelikų liuteronų kunigas) ir Kristijonas Gotlybas Milkus (Mažosios Lietuvos švietėjas, lietuvių raštijos darbuotojas. Antrosios XVIII a. lietuvių filologinės polemikos iniciatorius).

Donelaitis, studijuodamas Karaliaučiuje, turėjo kalbos seminarus, jį veikė švietimo gadynės etika ( iškeliama žmogaus prigimtis: gera visa, kas neprieštarauja žmogaus prigimčiai, gyvenimo normas sąlygoja gamta). Iškeliamas patarimas vadovautis sveiku protu – tai švietimo gadynės etikos klausimai. Donelaičio raštuose esama racionalumo koncepcijos, t.y., būtina gerai atlikti pareigas, rūpintis savimi, nepasitenkinti valdininkais, ponų savivale. Panašių klasicizmo ir baroko atspindžių esama ir „Metuose“.
__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *