Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (1 dalis)

Violeta Kelertienė – literatūros tyrinėtoja ir kritikė. 1962 baigė anglistikos studijas Toronto universitete, kur studijavo lyginamąją literatūrą. Nuo 1984 dėsto Ilinojaus universitete Čikagoje Lituanistikos katedroje, nuo 1993 jos vadovė; nuo 1988 Lituanistikos instituto pirmininkė. Parengė knygą Išėjęs negrįžti: Marius Katiliškis gyvenime ir kūryboje (1986), grožinės prozos apie Lietuvą anglų kalba antologiją Come into my time (1992). Redaguoja žurnalą Lituanus, nuo 1997 Metmenis (su R. Šilbajoriu). Aiduose, Akiračiuose, World Literature Today, AABS Journal, Drauge, Literatūroje ir mene, Metmenyse, Metuose ir kt. Paskelbė straipsnių apie Katiliškį, A. Landsbergį, A. J. Greimo darbus, paprastąją ir poetinę kalbą, moterų literatūros problemas.

V. Kelertienė rašo konceptualiai, jos mintis aiški, paremta racionaliais argumentais, savo metodologines pozicijas, pavyzdžiui, feminizmo ar postkolonializmo teorijas, ji trumpai pakomentuoja. Galbūt ne su visomis V. Kelertienės mintimis norisi sutikti, bet jos straipsniai įdomūs, žadina mintį, kviečia svarstyti, nes diskusinė erdvė tikrai suformuojama. Kritikė žvelgia į lietuvių literatūrą iš kito literatūrinio konteksto, bet jos tikslai labai vaižgantiški – literatūrinių ,,perliukų“ ieškojimas. Ji myli lietuvių literatūrą ir kartais net per daug nuolaidžiauja žvelgdama į sunkias kūrybines aplinkybes sovietiniais laikais. Tik vėlyvuosiuose jos straipsniuose padidėja visai pagrįsta ironijos dozė.

V. Kelertienė daugiausia  dėmesio skiria pastarųjų kelių dešimtmečių lietuvių prozai, bet aptardama kokį nors literatūros aspektą, tarkim, moters paveikslo kūrimą ar prozinio pasakojimo formas, ji tyrinėja ir ankstyvąją lietuvių rašytojų kūrybą – Žemaitės, Šatrijos Raganos, ankstyvąją Vienuolio prozą. Plataus ΧΧ amžiaus Vakarų literatūros konteksto panaudojimas, Naujosios kritikos, struktūralizmo pamokos, geras rusų formalizmo ir pasakojimo technikų teorijos išmanymas, be to, išsiugdyta literatūros kritiko intuicija ir noras suprasti Lietuvoje vykstančio literatūrinio gyvenimo peripetijas suformuoja netradicinius kūrinių vertinimus bei plačius ir intriguojančius literatūros reiškinių apibendrinimus.

Daugelis kritikos kūrinių yra vertimai iš anglų kalbos, taigi jie buvo skirti ne lietuvių skaitytojui. Pristatant kitakalbei publikai lietuvių rašytojus, reikėdavo bent trumpai supažindinti su Lietuvos istorijos, kultūrinio gyvenimo ir literatūros tradicijomis, ir tai V. Kelertienė daro su dideliu išmanymu ir taiklumu. Reikia nepamiršti, kad jos tikslas buvo sudominti skaitytoją lietuvių literatūra, Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Ramūno Klimo ir kitų rašytojų kūryba.

Istorinės situacijos ir literatūros kontekstų, pavyzdžiui, cenzūros įtakos sovietinių laikų lietuvių literatūrai aptarimai yra neatskiriama V. Kelertienės straipsnių dalis. Dvi dažniausiai nagrinėjamos jos temos – feministinės kritikos testas lietuvių literatūrai ir postkolonializmo problematikos aptarimas – kurios beveik neatsiejamos nuo istorinių komentarų, o šie, aptariant moters vaizdavimą, priartėja prie publicistinių samprotavimų.

Feminizmo banga, kaip rašo autorė, pro Lietuvą praūžė Atgimimo pradžioje – V. Kelertienė viena iš aktyviausių feministinio požiūrio į lietuvių literatūrą skiepytojų. Šį požiūrį laikyčiau svarbiu mūsų literatūrinės kritikos atsinaujinimo etapu. Keldama klausimą apie Žemaitės kūrybos pasakojimo principus – ar galima pajusti, kad pasakoja moteris? – kritikė svarsto kur kas platesnes lietuvių literatūrinio diskurso problemas. Pastebėti ne tik vyriško ir moteriško žvelgimo į pasaulį skirtumai, bet ir apčiuopta moteriškoji erdvė literatūriniuose kūriniuose – moteris vyrų kūryboje suvokiama kaip kažkas ,,kita“, netgi ,,svetima“. V. Kelertienės pateikiamos gana skandalingos ne tik rašytojų, bet ir politikų pasisakymų ištraukos apie moteris rodo feministinio požiūrio prasmingumą.

Vienas iš sudėtingiausių literatūros kritikos uždavinių – apčiuopti literatūros pasikeitimus istorinių pervartų metais. V. Kelertienė kalbėdama apie aštuntojo ir devintojo dešimtmečio lietuvių prozą ieško nepaklusnumo sovietinei ideologijai ženklų, o Sąjūdžio laikų ir netrukus po nepriklausomybės atkūrimo pasirodžiusioje literatūroje – esminių išsilaisvinančios literatūros bruožų.

Autorė daro išvadą, kad modernus lietuvių prozos stilius sovietiniais laikais buvo parankus, nes leido lengviau išvengti cenzūros, kuri ne visuomet suvokdavo parašytų dalykų prasmę ir, aišku, reikalavo labiau išlavinto skaitytojo. Apie cenzūrą V. Kelertienė apskritai daug ir įdomiai kalba skirdama savo tyrinėjimus Vakarų skaitytojui. Bet, manyčiau, šie tyrinėjimai svarbūs ir mums, kadangi šių dienų jaunimui tai sunkiai įsivaizduojamos ar net egzotiškos sovietinių laikų patirtys. 1992 metais rašytame cenzūros vaidmens aptarime kritikė įžiūri ir tam tikrą pozityvų valstybės kontrolės vaidmenį, nes, norėdami apeiti draudimus, lietuvių rašytojai turėję būti ypač išradingi. Bet kokie suvaržymai kuria papildomus literatūros tekstų įtampos laukus, kūrinio stilių daro sudėtingesnį, talpesnį reikšmėms, tačiau draudimas atvirai aptarinėti visuomenei svarbius klausimus neleidžia jų atidžiau analizuoti, atskleisti jų prieštaringumą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

Straipsnio autorė Ingrida Saulevičienė.

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *