Jonas Biliūnas

Jonas Biliūnas – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos rašytojas, publicistas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, kritikas, politinis veikėjas.

J. Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anyksčių valčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje ir buvo paskutinis, aštuntas vaikas. Biliūnas mokėsi Liepojos gimnazijoje, kurioje įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, subūrė slaptą būrelį. 1893 Biliunasm. mirė Biliūno tėvai, o jis pats atsisakė stoti į kunigų seminariją. Dėl pastarosios priežasties neteko giminių materialinės paramos.

Biliūnas baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto Medicinos fakultetą, iš kurio už riaušes buvo pašalintas. Panevežyje rašytojas subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. Čia begyvendamas vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, taip pat dalyvavo leidžiant laikraštį „Darbininkų balsas“.

Tais pačiais metais Biliūnas įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, bet neapleido domėjimosi literatūra. Susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros, rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą. Čia jis parašė ir bene reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“, o 1905 m. grįžo į Lietuvą, bet dirbti nenustojo. Po Dviejų metų jis parengė pirmojo lietuvių literatūros ir meno kalendoriaus – almanacho projektą, parašė straipsnių apie literatūrą.

Sulaukęs 28 – erių poetas mirė ant žmonos rankų ir buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių.

Po spaudos draudimo panaikinimo išsiplėtė periodika, radosi galimybė prozai, pasirodė pirmieji almanachai, legalūs laikraščiai ir kūrėsi draugijos bei teatrai. Skatinama kurti lietuvių kalba, kuri ilgainiui tapo ir dėstomąja kalba.

Literatūrinę veiklą J. Biliūnas pradėjo korespondencijomis, kuriose aprašydavo įvairias neteisybes, gynė skriaudžiamus ir nelaimingus žmones. Vėliau kūryboje socialinės skriaudos, nelygybės temas keitė egzistencinės: jaunystės ir senatvės kontrastas, kaltės ir atsakomybės santykis, pasiaukojimo už kitus grožis ir prasmė, laimės trapumas.

Pamažu imama kalbėti apie tautos gyvenimą, individualumą, asmenybę, skatinamas individo, bet ne kolektyvo reiškimasis. Tą paliudija ir J. Biliūno gyvenimas ir kūryba. Poetas laikomas jauniausiu mūsų prozos pradininku.

Didžiąją kūrybos dalį Biliūnas parašė po spaudos draudimo panaikinimo (1904 – 1907). Liko daug nepabaigtų darbų.

Poetas rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras. J. Biliūno kūryba skirstoma į du etapus:

1) ankstyvąją (1901 – 1904 m.);
2) vėlyvąją (1904 – 1907 m.).

Ankstyvuoju laikotarpiu Biliūnas rašė eilėraščius, taip pat apsakymus „Pirmutinis streikas“ 1903 m., „Be darbo“ 1904 m., kuriuose dominuoja socialinė problematika ir protesto vaizdai. Biliūnas pirmasis įvedė darbininko ir miesto paveikslą. Eilėraščiai buvo rašyti siekiant propagandinių tikslų. Pastebėtina tai, kad apie savo ateitį poetas kalba pesimistiškai, o apie tautos – optimistiškai.

Vėlyvuoju laikotarpiu rašytojas atsisakė visuomeninių Joniukasidėjų. Parašomos novelės „Kliudžiau“, „Vagis“, „Žvaigždė“ ir kitos. J. Biliūno novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime. Šio etapo apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, potekstėje pasakoma, kad laimė pasiekiama per aukas („Laimės žiburys“). Paskutiniais savo gyvenimo metais, jau sirgdamas, J. Biliūnas parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles „Joniukas“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, apysaką „Liūdna pasaka“.

Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.

Biliūno kūryboje aiškiai pastebima transformacija: nuo ryškios socialinės problematikos iki individo, moralinės problematikos bei buities klausimų.

Rašytojas davė pradžią moderniai prozai. Iki Biliūno lietuvių prozoje vyravo epinis pasakojimo būdas, kurį puoselėjo Motiejus Valančius, Lazdynų Pelėda, Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, bet Biliūnas sutelkė dėmesį į vidinius konfliktus ir pasaulį. Jis pasirinko intymų kalbėjimo būdą, vadinamą lyriniu, kuriam būdingas dėmesys vidiniams konfliktams ir pasauliui.

J. Biliūno kūryba egocentrinė (tą į kūrybą įvedė A. Vienažindys).

Kūryboje itin svarbus pasakotojas. Biliūno pasakotojas – stebėtojas ir yra linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę – jis visažinis. Prozoje dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu, todėl neretai jaučiamas ir autoriaus vertinimas, ir pasakotojo nuotaikos bei jausmai. Galima sakyti, kad riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, todėl neatsitiktinai Biliūno novelės kartais pavadinamos autobiografinėmis.

J. Biliūno pasakotojas subjektyvus, todėl nuolat jaučiamas jo buvimas šalia arba jis pats yra veikėjas. Rašytojo pasakojimą būtų galima lyginti su Žemaitės: Žemaitė peizažą mato, o Biliūnas – jaučia, Žemaitės pasakotojas – „jis“, o Biliūno – „aš“. Panašius palyginimus galima daryti ir dėl pasakojimo perspektyvos: Biliūnas siekia išsakyti, o Žemaitė – parodyti. Labai svarbus ir objektyvumo – subjektyvumo aspektas: Žemaitė surenka medžiagą ir kuria, o Biliūnas naudojasi savo patirtimi.

Visoms Jono Biliūno novelėms būdingas objektas – kaimas, jo žmogus, o veikėjai dažniausiai yra niekam nereikalingi, nuskriausti ir atstumti.

Į Biliūno kūrybą ateina reliatyvumas, nėra aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, rašytojas viename ir tapačiame žmoguje įžvelgia ir gėrio, ir blogio pradus. Novelių centre – kenčiantis žmogus ir jo vidinis konfliktas. Intrigos pagrindą neretai sudaro veikėjo praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas.

Rašytojo lyrizmas gimsta iš gilaus humanizmo – noro suprasti ir užjausti. Kūryboje gausu autobiografinio konteksto. J. Biliūno kūryba davė pradžią lietuvių lyrinei psichologinei novelei, turėjo poveikį lietuvių prozos raidai. Jis į lietuvių literatūrą įvedė klasikinės novelės modelį.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana
Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda

Šatrijos Ragana – „Vyšnios“. Literatūros pamoka 5 klasėje

DETALUS PLANAS

Tema. Šatrijos Ragana. „Vyšnios“.

Tikslai:

• mokytis charakterizuoti veikėjo išorę ir nuspėti mintis;
• mokytis išsakyti asmeninę nuomonę ir ją argumentuoti;
• lavintis sakytinės kalbos įgūdžius, dalyvaujant pokalbyje;
• lavintis kritinio mąstymo įgūdžius, atsakant į probleminius klausimus
• ugdyti kūrybinius gebėjimus, kuriant monologinę kalbą.

Pamokos tipas ir forma. Grožinio kūrinio analizės.

Metodai ir būdai: minčių lietus, euristinis pokalbis, euristinės užduotys, individualus skaitymas, diskusija.

Mokymo priemonės (pagrindinės ir papildomos):

1. Abraitytė L. Skaitiniai 5 klasei. – 2005 m. II kn.

Literatūra:

1. Aktyvaus mokymosi metodai. V., 1998.
2. Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001.

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką buvo baigtas ir apibendrintas skaitinių skyrelis „Darbas meistrą giria“ ir namų darbams užduotas perskaityti Šatrijos Raganos kūrinėlis „Vyšnios“.

Šią pamoką mokiniai analizuos tekstą „Vyšnios“.

Po šios pamokos bus skaitomas J. Biliūno novelė „Kliudžiau“, rengiami mokiniai jos analizei.

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinio veikla
I. Pirminis kūrinio suvokimas (5 –6 min.) Pamokos pradžioje mokytojas užrašo pamokos temą – Šatrijos Ragana „Vyšnios“.
minčių lietus (5 – 6 min.) Po įvadinių mokytojo žodžių pamoka pradedama klausimu: „Apie ką susimastėte perskaitę Šatrijos Raganos kūrinėlį „vyšnios“? “Mokiniai turi atsakyti glaustai, vienu sakiniu. Keletas minčių užrašomos lentoje.Mokytojas apibendrina mokinių mintis. Kadangi Jums kilo įvairių klausimų ir minčių, tai juos ir pabandysime šią pamoką aptarti. Galimi mokinių atsakymai: apie vyšnias, kokios jos turėjo pasirodyti mergaitei, kokios jos turėtų būti skanios, apie tai, kodėl ji jų nepaėmė.
II teksto suvokimo gilinimas (analizė)
20 min.
Mokytojo klausimai:
Euristinis pokalbis
(10 min.)
1) Apie kokią mergaitę mums pasakoja rašytoja?Pacituokite, kaip ją aprašo. 1) Mokiniai atsako remdamiesi tekstu. Jie galėtų nurodyti išorinius mergaitės bruožus (maža, penkerių metų, švarutė, raudonskruostė, kad tai darbininkų vaikas..).
2) Kas parduotuvėje patraukia mergaitės dėmesį ir kodėl? 2) Mokiniai į šį klausimą atsakys vienareikšmiškai – vyšnios. Todėl, kad jų spalva patraukė mergaitės dėmesį, gražiai ir viliojančiai atrodė, tarsi gundė. Galbūt kas nors paminės faktą, kad jos stovėjo priešais parduotuvės duris ir geriausiai matėsi.
3) Iš ko matyti, kad mergaitė labai norėjo vyšnių? 3) Mokiniai atsakys arba pacituos kaip ji elgėsi: priėjo prie pintinės, kraipė galvelę, smalsiai žiūrėjo į uogas…  Visi šie mergaitės veiksmai rodo didžiulį norą paragauti vyšnių.
4) Kodėl mažylė padėjo vyšnias atgal į pintinę ir pasitraukė? 4) Atsakys įvairiai: Gal ji jų neėmė, nes nenorėjo, tiesiog vyšnios savo spalva patraukė mergaitės žvilgsnį. Galimas ir toks atsakymas: Norėjo, bet žinojo, kad tai ne jos vyšnios. Jei būtų paėmus svetimas vyšnias neatsiklausus ir niekam nematant– tai būtų buvus vagystė. Moksleiviai visus savo atsakymus turėtų argumentuoti.
Kūrybinės užduotys
10 min.
Mokiniams skiriama užduotis dar kartą perskaityti tekstą ir parašyti menamas mergaitės mintis.
I grupės užduotis: Perskaitykite tekstą nuo tos vietos, kai mergaitė priėjo prie vyšnių iki „Dar valandėlę žiūri…“ ir parašykite, ką galėtų tuo momentu galvoti mergaitė.II grupės užduotis. Perskaitykite tekstą nuo „Dar valandėlę žiūri…“ iki pabaigos ir parašykite apie ką, jūsų manymu, galvoja mergaitė. I grupė. Tikriausiai  mokiniai parašytų apie įsivaizduojamą uogų skonį ir ką mergaitė pajunta lyžtelėjus vyšnias.II grupė. Šios grupės mokiniai galbūt atkreiptų dėmesį į tai, kad mergytė draudžia sau imti tai, kas jai nepriklauso,  ir ragina save trauktis kuo toliau nuo pagundos.Po kelis mokinius iš grupės perskaito, kaip atliko užduotį.
III Apibendrinimas
(15 min.)
Mokiniams skiriama užduotis grupėse padiskutuoti vienu iš klausimų:
Diskusija
(10 min.)
I grupė. Ar didelis nusikaltimas būtų buvęs, jei mergaitė būtų suvalgius tas dvi uogas? II grupė. Kas pasikeitė, kad mergaitė vyšnių nepaėmė? Galimi įvairūs mokinių pasvarstymai.
(5 min.) Po diskusijos, bendru pritarimu vieninga grupės nuomonė su savais argumentais yra išsakoma visai klasei.
Apibendrindamas mokinių išsakytas mintis, mokytojas turėtų akcentuoti 2 dalykus:
1) iš tiesų, gal ir nebūtų didelis nusikaltimas, jei tos dvi uogos būtų suvalgytos;2) ji pasielgė dorai ir suvaldė savo troškimus, atsispyrė pagundai. Nesavo daiktų ėmimas nesiklausus – jau vagystė Ryškėja žmogaus dorybė.
IV. Namų darbų skyrimas
(3 min.)
Pamokos pabaigoje mokytojas skiria namų darbų užduotį: Įsivaizduokite, kad tekstas su lig ta vieta „Dabar tai jau ji grobs saujelę.“ nutrūksta. Jums reikia sugalvoti savo istorijos pabaigą (10 – 15 vaizdingų sakinių) ir parašyti.
V. Darbo rezultatų apibendrinimas ir vertinimas.
(2 min.)
Neformalus vertinimas. Mokytojas pagiria aktyviai dalyvavusius mokinius.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Atsakomybė už savus Bitės Vilimaitės apsakyme „Baidyklė“ – 5 klasės literatūros pamoka
Rėjus Bredberis „Kosmonautas“ (II pamoka)- literatūros pamoka 7 klasėje
Rėjus Bredberis „Kosmonautas“ (I pamoka)- lieteratūros pamoka 7 klasėje
Vytautė Žilinskaitė „Viso pasaulio tetos“ – 7 klasės literatūros pamoka
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (pirma pamoka)
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (antra pamoka)
Vytautas Petkevičius „Molio Motiejus – žmonių karalius“ – 7 klasės literatūros pamoka
J. Aputis „Nesmagu, kad liekat vienas“ – literatūros pamoka 7 klasėje
Kazys Saja “Reptilija” (1 pamoka) – 7 klasės literatūros pamoka
Kazys Saja „Reptilija“ (2 pamoka) – 7 klasės literatūros pamoka

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)

Straipsnyje pateikiami susumuoti atsakymai (J. Biliūno „Kliudžiau“ ir B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės“), numatomi / galimi atsakymai.

1. Klausimo forma suformuluokite novelės problemą.  (4 taškai)

(Galimas atsakymas: Kodėl būtina patirti sukrėtimą, kad suprastum blogai pasielgęs? / Kodėl praeitis grįždama neleidžia džiaugtis gyvenimu?)

Šis klausimas yra pakankamai sudėtingas, tačiau kaip sufleris, mokiniams buvo palengvinimas – iš karto nurodyta, jog jie turėtų savo apibendrinimus suformuluoti klausiamuoju sakiniu. Šio klausimo mokinių atsakymus pakankamai gerai iliustruoja šios diagramos:

noveles-problemaRemiantis „Bendrosiomis nuostatomis ir išsilavinimo standartais“ matyti, kad dešimtoje klasėje mokiniai jau turi gebėti įvardinti kūrinio problemą ir ją sieti su tematika bei stiliumi. Lyginant šios dešimtos klasės atsakymų rezultatus susidaro priešinga nuomonė. Trečdalis respondentų į pirmojo testo (t.y. J. Biliūno novelės „Kliudžiau“) klausimą atsakė, bet ne klausimo forma ir ne tą, ką reikia, arba atsakymas buvo visiškai nutolęs nuo numatyto atsakymo (pvz.: „Novelės problema – katytės mirtis“). Apylygiai rezultatai pasiskirsto mokinių, surinkusių viena iš keturių taškų ir 2 – 4 taškus. Pastebėta viena esminė mokinių klaida, kai formuluodami probleminį klausimą, kuris turėtų prasidėti žodeliais „Kodėl“ arba „Kaip“, dešimtokai probleminį klausimą dar formuluoja klausiamuoju žodeliu „Ar…“, kas visiškai yra netikslinga (pvz.: „Ar vaikiškas žaidimas visada baigiasi be pasekmių?“).

B. Vilimaitės tekstas „Pusryčiai ant žolės“ dar prasčiau suvoktas – čia net pusė atsakinėjusių mokinių nesurinko nė vieno taško. Iš esmės galima teigti, kad mokiniai giluminio teksto klodo neperprato ir novelę suvokė tik iš dalies (arba nemokėjo apibendrinti viso, kas buvo pastebėta), nes atsižvelgė į tuos novelėje minimus dalykus, kurie yra neesminiai (pvz. atsakymas: „Ar mokytoja Silva įsilies į kaimo žmonių gyvenimą?“ – neatspindi tikrosios novelės problemos).

Galima šiuos dešimtokų atsakymus lyginti su Švietimo ir mokslo ministerijos tinklapyje (www.smm.lt) paskelbtais IV – VIII klasių pasiekimais. Mokiniai aštuntoje klasėje dar neformuluoja problemų, bet jau sugeba jas aptarti. Tad lyginant šia dešimtokų klasę, matyti, jog jų literatūrinis išprusimo lygis nelabai ką skiriasi nuo aštuntokų ar devintokų lygio.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 1)

Šiame straipsnyje yra pateikiamas vienas tradicinės prozos tekstas (Jono Biliūno novelė „Kliudžiau“) ir 10 su juo susijusių klausimų. Kitame straipsnyje bus pateiktas Bitės Vilimaitės tekstukas „Pusryčiai ant žolės“. Vienam testui atlikti skiriama viena pamoka (bet gali būti, kad visos pamokos net nereikės). Modernios prozos skaitymo pagrindinėje mokykloje testą atlieka dešimtos klasės mokiniai. Iš viso reikalingos dvi pamokos: viena pamoka skirta skaityti ir nagrinėti tradicinės prozos tekstą (Jono Biliūno“Kliudžiau“), kita pamoka modernios prozos tekstą – Bitės Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės“. Vėlesniuose straipsniuose nagrinėsiu, kaip septintokai geba suprasti abu tekstus ir formuluoti atsakymus į klausimus.

Jonas Biliūnas
KLIUDŽIAU

Tat buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės; jos plaukai, lietaus sušlapinti ir purvais apskretę, visi kabėjo sustyrę ir pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvoryje pritūpusią, susirietusią, nelaimingą. Mane pamačiusi ji taip gailestingu balsu sumiaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis. Ji buvo dar visai visai jaunutė, bet tokia sudžiūvusi. Gal ją atėmė nuo jos motynos žmonės; gal jie pirma norėjo ją įdėti maišiukan ir nunešus int upę įmesti vandenin, bet paskui atnešė laukan, pametė patvorin, kad ji neberastų namų ir nudvėstų badu: pas žmones jau nebebuvo jai vietos; gal jau nebe pirmą dieną ji čia išalkusi ir sušalusi tupi…

Bet kas man darbo? Juk ji niekam nereikalinga…

Ir aš apsidžiaugiau, kaip apsidžiaugia pamatęs kiškį medėjas. O aš juk juo buvau apsitaisęs. Ant pečių turėjau persidėjęs lanką, rankoje nešiaus strielas: maniau esąs tikru Amerikos tyrlaukių gyventoju, Kuperio aprašytu. Nors buvau tik antros klesos mokinys, vienok jaučiausi milžinu esąs, kuris, rodės, ir vilkų būrį susitikęs neišsigąstų.

O čia buvo tik maža sudžiūvusi katytė…

Atmatavęs dešimtį žingsnių, atsistojau, nusiėmiau nuo pečių lanką, įtempiau strielą ir pradėjau taikinti. Liūdnomis akimis žiūrėjo į mane nelaimingas gyvulėlis, tarsi klausdamas, ką aš darau… ir laukė.

Striela sudzimbė ore, ir pamačiau, kaip katytė staiga pervirto kūlio, skaudžiai skaudžiai sumiaukė ir pradėjo stirenti kojytėmis…

Kliudžiau. Kaipo tikras medėjas, prilėkiau artyn, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs: katytės veidas buvo pervertas neapsakomu skausmu, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn striela, o iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas.

Nusiminęs, nebežinodamas, ką daryti, atžagaria ranka numečiau lanką ir strielas ir neatsigręždamas parlėkiau namo. Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė didelė našta slėgė krūtinę.

Tik ant trečios dienos drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštelninkė, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strielos. Nutvėręs nuo žemės, lanką ir strielas sulaužiau į šupulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strielos, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar stypsojo atsikišusi.

Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…

TESTO KLAUSIMAI

1. Klausimo forma suformuluokite novelės problemą. (4 taškai)

2. Kokia novelės nuotaika? Kokiomis detalėmis ji kuriama? (2 t.)

3. Kokia seka novelėje išdėstyti įvykiai? (3 t.)

4. Kuri teksto vieta yra novelės užuomazga, kuri kulminacija ir kur atomazga? (6 t.)

5. Kas yra novelės pasakotojas, koks jis? (2 t.)

5.1 Paaiškinkite, ko pasakotojas siekia pasakodamas šią istoriją. (2 t.)

6. Remdamiesi tekstu įrodykite, kad  pasakojimo ir veiksmo laikas nesutampa. (2 t.)

7. Paaiškinkite, kaip berniukas  jaučiasi prieš ir po šūvio? (3 t. )

8. Pasakotojo kalboje yra nemažai daugtaškių. Paaiškinkite, kaip toks kalbėjimo būdas charakterizuoja patį pasakotoją? ( 3 t.)

9. Novelėje galima skirti vidinį ir išorinį veiksmą: (2 / 3 t.)
9.1..Įvardykite pagrindinį išorinio veiksmo įvykį, paaiškinkite, kaip jis charakterizuoja berniuką.

9.2. Įvardykite pagrindinį vidinio veiksmo įvykį, paaiškinkite, kokie veikėjo charakterio bruožai išryškėja?

10. Vienu sakiniu suformuluokite pagrindinę novelės mintį. (5 t.)

______________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)