Eilėdara

Nuo poezijos gyvavimo pradžios susiformavo daug eilėdarų. Jos susiklostė pagal tris principus:

1.    skiemens kirtį (dėsningą kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitą eilutėse)
2.    pagal skiemens trukmę (dėsningą trumpųjų  – ilgųjų skiemenų kaitą eilutėje)
3.    pagal skiemenų skaičių.

Tautos laikėsi šių principų priklausomai nuo jų kalbos prigimties ir literatūros mados. Todėl eilėdarų sistemos skirstomos į 2 grupes:

a)    kokybinę (priklauso tos eilėdaros, kurios vadovavosi skiemenų skaičiaus ir skiemenų kirčio principais)
b)    kiekybinę (vadovavosi skiemenų trukmės dėsniu)

Iš viso skiriamos 7 eilėdaros:

1)    liaudies dainų eilėdara
2)    antikinė eilėdara
3)    sintaksinė – intonacinė
4)    silabinė eilėdara
5)    sinkopis
6)    silabotoninė eilėdara
7)    verlibras

________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdarų rūšys (1)
Eilėdarų rūšys (2)
Eilėdarų rūšys (3)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Fonika

Fonika

Poetinėje kalboje žodis nustoja būti vien tik neutralus ženklas. Jis veikia ir savo garsiniu pavidalu. Meninėje kalboje jis virsta juntama realybe.

Speciali eiliuotos kalbos sritis – fonika. Ji tyrinėja garsinę eilėraščio formą – garsyną, jo rūšis. Garsyno meninis sutvarkymas vadinamas eilėraščio fonizavimu.

Fonizavimo tipai ir priemonės. Poetinės kalbos skambumo pamatas – garsų pasikartojimai. Vienų eilėraščių garsynas yra neutralus, mažai skiriasi nuo šnekoje įprastų garsų dažnumo normų, kitų  – fonetinis teksto pavidalas specialiai įprasmintas. Todėl skiriami du fonizavimo tipai:

a)    eufonija – harmonija, daili garsų slinktis;
b)    instrumentuotė – specialiai paryškinta garsinė sandara.

EUFONIŠKAS – tai toks tekstas, kuriam būdingas vidinis skambesys, darna (pasiekiami ritmikos rimavimo, intonavimo būdai), tačiau sąmoningų garsinių efektų visuma.

INSTRUMENTUOTAS – jame sąmoningai siekiama garsinio efekto kartojant įvairius derinius.

fonetines-priemones1

Aliteracija – raiškus priebalsių kartojimas.
Asonansas – raiškus balsių kartojimas.
Onomatopėja – tikrovės reiškinių imitacija kalbos garsais.

RIMAS IR METRAS
Neretai sakoma, kad eiliuotinė kalba yra ritmiška, o prozinė – aritmiška. Visa kalba yra ritmiška – tai šokio, žygio ritmas, širdies plakimas, tam tikrų atskirų detalių išsidėstymas pasikartojančia tvarka. Galimi tokie ritmai:

a)    ritmas laike;
b)    ritmas erdvėje;
c)    ritmas erdvėje ir laike.

Eiliuotos kalbos ritmo pamatas – metras. Prozinė kalba metro neturi, jos ritmas nemetriškas, nepamatuojamas. Metriškumas – specifinis eiliuotos kalbos požymis. Metras lemia ir eiliavimo sistemas.

RIMAS.  Vienodai arba panašiai skambančios kadencijos (eilutės pabaiga nuo paskutinio kirčiuoto skiemens) sudaro rimus, ir eilutės tampa rimuotos. O pats rimas – tai dviejų ar kelių eilučių (kartais puseilių) kadencijų sąskambis yra rimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdara
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)

Simbolis

Simbolis – (sutartinis ženklas) yra daikto, reiškinio pavadinimo pakeitimas sąlyginiu ženklu, kuo nors primenančiu aptariamąjį (rytas – gyvenimo pradžios, džiugios vilties, naktis – mirties, ledas – nelaisvės simbolis).

Lietuvių lyrika nemažai simbolių perėmė iš liaudies dainų. Tai daugiausiai vienaprasmiai simboliai. Simbolinę prasmę gali įgyti bet kuri poetinė figūra: metafora, alegorija, palyginimas ar net epitetas. Simbolis artimas alegorijai, bet jo turinys nėra vienareikšmis. Jam būdinga keliamų asociacijų gausa ir įvairovė. Pagrindinis simbolių šaltinis – gamta.

Simboliais virsta tokie gyvi ir negyvi daiktai, kurie išreiškia kokius nors charakteringus, ryškius ruožus žmogaus privalumų, pvz., karvelis – skaistumo simbolis, liūtas – galios, didumo, ąžuolas – pastovumo, lapė – gudrumo, veidmainybės, asilas – kvailybės, žaltys – išminties.

Daug yra simbolių paskolintų iš literatūros ir istorijos, pvz.: Saliamonas – išminties simbolis, Juozapas – skaistumo, Judas – išdavybės, Pene-lopė – žmonos ištikimybės ir t. t.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Alegorija
Metafora ir metonimija

Alegorija

Alegorija – tai metaforai artimas tropas, jos atmaina. Ji gimininga simboliui, tik yra išplėtota. Tai yra tam tikras motyvas, frazė, kuris be teksto prasmės turi ir (individualią) savarankišką kito konteksto prasmę. Paprastai ja sąlygiškai apibūdinami reiškiniai, ypatybės. Pavyzdžiui, taiką žymi baltas balandis, teisingumą – moteris užrištomis akimis su svarstyklėmis rankose ir pan. (Arba: „Laikas byra ant kalnų“).

Dar kitaip – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu ir yra ta alegorija. Įprastos alegorijos yra patarlės ir priežodžiai: „Lenk medį, kol jaunas“, „Savo kupros nė vienas nemato“.

Kai kada alegorija gali būti visai nevaizdinga. Alegorijos ypatybė yra apgalvojimas, apmąstymas, kas suteikia alegorijai šaltesnio būdo. Jai suprasti reikia galvoti, o tai slopina jausmą. Be to, ir paaiškinimai, prikergti prie alegorijų, dažnai būna nevaizdingi ir taikinami vien į protą. Antra vertus, naudodamiesi alegorija, mes ją vartojame kaip įrankį savo minčiai kitokiu būdu išreikšti, ir todėl mažiau rūpinamės jos vaizdingumu. Tačiau tai nė kiek nemažina alegorijos vertės. Rašytojas, pasigaudamas alegorijos, gali nupiešti tokį gyvą vaizdą, jog sukels giliausių jausmų.

Tad neretai sutinkame raštijoj alegorijų. Alegorijos būna trumpesnės ir ilgesnes, kartais apima ir ilgesnius veikalus, taip antai, kai kurie mūsų kritikai laiko M. Vaitkaus poemą „Laimę” alegorija.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Metafora ir metonimija