Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (2)

pavasaris-metuoseVisame kūrinyje pavaizduota apie 40 vyrų ir apie 20 moterų, tačiau „Metuose“ negvildenamos tokios problemos kaip šeimos sudarymas, neatskleidžiami vyro ir moters santykiai. Įdomu tai, kad vyrai poemoje veikia, kalba, dirba, o moterys tiesiog yra, egzistuoja. Apie jas vyrai tik pakalba, pamąsto, kaip jos turėtų išlaikyti būriškumo tradiciją (t.y. kaip turėtų rengtis, kaip valgius būriškai gaminti), viešai jas pabara.

K. Donelaičio „Metų“ moterys svarbios kaip šeimos dalis, ir, kaip minėta, būriškosios tradicijos išlaikytojos, nei bendruomenės gyvenimo dalyvės, tačiau jos dalyvauja ir tokioje veikloje, nėra nuo kitų atskirtos. Moterų esama visur, net ir dvare, kur jos patarnauja ponui, tačiau, kaip bebūtų keista, dvaras plačiau nevaizduojamas, išlieka kaip fonas, o apie moterų darbą jame vis gi trumpai užsimenama:

317    Štai žiūriu, viena boba vis lekuodama bėga.
318     Gryta! tariau, kas kenk, man bėgi taip išsižiojus? –
319    Ak! – tarė ji kytriai, – ponatis mūs maloningas…
320    Taip ištarusi, ji tuoj pas upę nušoko
321    Ir jo pridergtas bukvas su kultuve skalbė.

(Iš „Pavasario linksmybių“)

Tačiau ir čia gyvendamos moterys ruošos darbų neišvengia. Jos turi ne tik ponui patarnauti, bet gi kitos ir šeima pasirūpinti (vyru ir vaikais), nudirbti kasdienius namų ruošos darbus. Daugelis moterų darbų, kaip ir vyrų, priklauso nuo metų laikų: kiekvienam darbui savas laikas.

Pavasariui atėjus ir saulės spinduliams pašvietus, kaip kad gamta visa sukrunta, taip ir žmogui lemta iš savo pirkios, kur per visą žiemą žiemojo ir žiemos darbus dirbo, išlįsti ir jau imtis ūkio darbų. Kaip „Metuose“ Donelaitis sako, pavasariui atėjus reikia pilvu iš vidaus pasirūpinti, kad žiemą būtų lengviau išvargti. Čia gi neapsieita be moteriškių rankų:

639        Ant daržų pašaliai darbelių lūkuria jūsų.
640        Taigi padėkit jau vindelių visą klapatą,
641        Ir stakles, iki vėl reikės, į pašalį kiškit!
642        Ogi nagam spatelius greitus bei lopetas imkit!
643        Jūs daržovę sėt į daržą ragina bėgti.       <….>
646        Jam negana, kad tikt iš vršaus jį dabinėjam;
647        Bet ir iš vidaus jis nor kasdien pasilinksmint.

(Iš „Pavasario linksmybių“)

Taigi žemę supurčius ir išpurenus, primenama moterims, jog sėklas reik sėti ir prižiūrėti, jog valgiu reikia pasirūpinti, kad šeimai nei vasarą, nei žiemai atėjus, netektų liesu „šiupiniu“ sotintis ir vargti:

655        Sėkite kopūstus, morkus su didele sauja;
656        Ropių, pastarnokų, sviklų beigi repukų;
657        Taip ir šalkių su gardžiais kartupelių valgiais
658        Sėt ir įvaisint, pridabot ir kuopt nepamirškit!

(Iš „Pavasario linksmybių“)

Primindamas jų pareigas ir darbus geroms „gaspadinėms“, Donelaitis nepamiršta pabarti ir tinginių, nenaudėlių moterų, kurias vadina neviežlybosiomis. O barti tikrai atsiranda už ką, nes gi lietuvės, ne taip kaip vokietės, nespėja su visais savo darbais susitvarkyti laukuose ir todėl joms vokietės „su dailiais darbais ant lauko gėdą padaro“. Be to, tokiu būdu poemoje išryškėja aiškus moterų skirstymas į viežlybąsias ir tingines, kurios nesugeba gerai pasirūpinti  ne tik darbais, bet ir šeimyna, namais. Už tai K. Donelaitis suskumba moteris pabarti, pamokyti ir viešai sugėdinti už pasileidimą:

570        Kam linų raut ir kaip reik iškart nesirengiat?
571        Ar ne gėda jums, kad vokiečių gaspadinės
572        Iškarštus linus į lauką jau nugabena
573        Ir, besidyvydamos didei, jūsų tinginį peikia?

(Iš „ Vasaros darbų“ )

Tingines bardamas, nepamiršta įvertinti ir pagarbinti rūpestingų moterų, sakydamas „Jums garbė“ už tai, kad ratelis  „sukriai besisukdams, / Pakulų bei linų kuodelį nupeša greitai;“ (632 – 633 eil. iš  „Pavasario linksmybių“), kad „staklės prieš pavasarį trinka / Ir šaudyklė su šeiva šokinėdama tarškia“ (634 – 635 eil. iš  „Pavasario linksmybių“), ir kad audeklai „nuausti, / Ant margų lankų kaip sniegas pavasario blizga.“ (636 – 637 eil. iš  „Pavasario linksmybių“). Taigi, ne visos moterys yra nerūpestingos. Pirmiausia taip išreiškiamas pasigėrėjimas ne tik pačiu darbu, bet žmogumi. Toks darbo iškėlimas ir aukštinimas rodo ir tam tikrą įvertinimą, kad tai, ką daro moterys, yra labai brangu ir vertintina.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)

metai-donelaitis “Donelaitis, nors išaugo iš savo meto gyvenimo ir kultūrinės aplinkos, bet nustelbė visus pirmtakus, tapo pirmuoju lietuvių grožinės literatūros klasiku.“  Tokį Kristijono Donelaičio įėjimą į epochos dvasią lėmė trys priežastys. Pirma, rašytojo gyvenamuoju laikotarpiu Prūsijoje monarchai panorę ištirti valstybės pakraščius, ieškojo žmonių ir siūlė rašyti istorijas, kas ir buvo daroma. Jose, žinoma, atsispindėjo papročiai ir buitis. Antra, Liuterio mokslas – protestantizmas –  skatino išlaikyti kalbą, ją tirti. Kalba turėjo iškelti žmogų, kad jis būtų tikintis Dievą, mokąs maldas, bet kartu būti ir savarankiškas pilietis. Trečia, kadangi buvo verčiami religiniai tekstai, tai pat ir biblija, iškilo ir dar vienas dalykas, tai, kokia kalba reikia bažnyčiose sakyti pamokslus, kad tikintysis suprastų. Po 1706 m. vykusios diskusijos ir buvo nuspręsta, kad kalbos reikia mokytis ne iš testamento, o iš žmonių. Būtent tai ir davė pradžią literatūros raidai.

„Metų“ atsiradimą didžia dalimi paskatino Donelaičio gyvenamuoju metu, Švietimo gadynėje,  buvusi situacija – reikėjo tokios literatūros, kuri formuotųsi atskirta nuo religinės raštijos. Kaip tik XIX a. ir vyksta ta diferenciacija. Donelaitis įrodo, kad galima literatūrą atskirti nuo religinės literatūros. Švietimo gadynės etika kaip tik ir iškelia žmogaus prigimtį ir gamtą, kuri sąlygoja gyvenimo normas.

Svarbiausias rašytojo kūrybos faktorius yra tikrovė, gyvenimas ir visuomeninė aplinka. „Savo kūriniuose Donelaitis pasaulį suvokia tikroviškai ir tikroviškai jį pavaizduoja.“  Medžiagą poemai „Metai“, kaip pažymi kritikai, Donelaitis ėmė iš tikrovės, todėl nekeista, kodėl kūrinyje vaizduojami lietuviai baudžiauninkai, vyrai ir moterys – blogieji barami ir koneveikiami, o gerieji giriami. Visas dėmesys sutelktas „į visuomenės (parapijos, valsčiaus) gyvenimą“ , tačiau ypatingų įvykių nėra.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Eilėdarų rūšys (3)

SINKOPIS

Yra tarpinis variantas tarp klasikinės silabotonikos ir verlibro. Metrinis pagrindas – dėsningas kirčio kitimas eilutėje. Nuo silabotonikos sinkopį skiria tarpkirtiniai intervalai, pasitaikantis lagoedas (metro kitimas eilutės viduryje), varijuojančios klauzulės.

VERLIBRAS

Tai pati moderniausia ir laisviausia eilėdara, kuri neturi vieningo metrinio pagrindo. Yra 6 verlibro tipai:

1)    intonacinis – melodinis (eilutės derinamos pagal sakinio struktūrą)
2)    sintaksinis – intonacinis (turi šiokių tokių silabotonikos elementų. Tai bene vienintelis tipas, kuris gali būti rimuojamas ir suskirstytas strofomis)
3)    sinkopinis verlibras (galima skaityti visaip ir prasmė bus artima)
4)    dismetrinis verlibras (tai eilėraščiai proza, bet čia svarbiausias momentas yra prasmė. Lyrinis subjektas jau savaime yra vyksmas)
5)    semantinis verlibras (visų kitų verlibro tipų derinys)
6)    polimetrinis verlibras

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdara
Eilėdarų rūšys (1)
Eilėdarų rūšys (2)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Fonika

Eilėdarų rūšys (2)

SILABINĖ EILĖDARA

Skiemeninė eilėdara. Metrinis pagrindas – dėsningai kintantis skiemenų skaičius eilutėse. Ši eilėdara nesirūpina kirčio principu. Ši eilėdara buvo patogi toms kalboms, kurios turi fiksuotą kirtį ( latvių k., lenkų k.). Lietuvių kirtis yra laisvas. Mums ši eilėdara visai netinkama.  Tačiau beveik 300 metų lietuvių kalba laikėsi šios eilėdaros. Pirma priežastis – ženkli lenkų kalbos įtaka poezijai, 2 priežastis – lietuvių bendrinė literatūrinė kalba susiformavo tik 19 a. pab. ir tuomet tik kalba sugebėjo atsikratyti kitų įtakos. 19 a. susiformuoja pagrindinė sistema – silabotonika.

SILABOTONIKA

Metrinis pagrindas – dėsninga kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaita eilutėse. (pradininkas Maironis). Pagrindiniai principai perimti iš antikinės eilėdaros, tik pakeisti pavadinimai:

mora nekirčiuotas skiemuo

—-  kirčiuotas skiemuo

Pėdas pakeičia  metrai. Visi metrai skirstomi į dviskiemenius ir triskiemenius. Jei kirčiuojamas kas antras skiemuo, tai metras dviskiemenis, jei kas trečias, tai metras triskiemenis. Dviskiemeniai yra 2: jambas ir chorėjas, triskiemeniai: daktilis, amfibrachis ir anapestas.

Metrams atpažinti svarbus eilutės pradžios dėsnis, kuris vadinamas anakruze. Anakruzė – visi nekirčiuoti skiemenys iki pirmo kirčiuoto. Jambas galimas tik tada, kai anakruzė vienskiemenė arba triskiemenė:

mora —-  arba mora mora —-

Chorėjas bus, jei anakruzė nulinė arba dviskiemenė. Eilutės pabaigos dėsnis – klauzulė. Ji reikalinga apibūdinti rimavimo tipui. Jos rūšys:

a)    jei eilutė baigiasi kirčiuotu skiemeniu – klauzulė vyriška
b)    jei kirčiuotu ir nekirčiuotu skiemeniu – moteriška
c)   jei —- mora mora , tai daktilinė
d)  jei —- mora mora mora , tai hiperdilinė.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdara
Eilėdarų rūšys (1)
Eilėdarų rūšys (3)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Fonika

Eilėdarų rūšys (1)

LIAUDIES DAINŲ EILĖDARA.

Jos metrinis pagrindas – meniškumas, t.y. kirčio ir skiemens skaičiaus priklausymas nuo  melodijos. Pačiose seniausiose dainose vyraujantis principas buvo melodinis, o 17 a. pr. atsiranda skiemenų skaičiaus bruožai. 19 a. pr. atsiranda kirčio principas.

ANTIKINĖ EILĖDARA.

Metrinis pagrindas – tariamo skiemens trukmė ( dėsninga trumpųjų ir ilgųjų skiemenų kaita eilutėse).  Ši eilėdara laikoma universaliausia, nes joje suformuoti principai tebegalioja ir šiandien. Skiemens ilgumas antikinėje eilėdaroje buvo griežtai nustatytas:

mora —-              viena mora – trumpas skiemuo

mora mora —-      dvi moros – ilgas skiemuo

Kirtis galėdavo kristi tik ant ilgo skiemens, todėl lotyniškoji poezija turėjo specialų kirčiavimą, nesutampantį su natūraliu kalbos kirčiu. Trumpųjų ir ilgųjų skiemenų deriniai buvo suskirstyti į dviskiemenius ir 3-skiemenius. Dviskiemenės pėdos:

moramoradu trumpi (pirichis)

mora

—-    trumpas ir ilgas (jambas)

—- mora chorėjas

—- —-   spondėjas

Triskiemenės buvo:

mora mora —-    anapestas

—- mora mora daktilis

mora—- mora amfibrachis

SINTAKSINĖ – INTONACINĖ

Eilėdaros metrinis pagrindas – panaši eilučių sintaksinė struktūra. Ši sistema būdinga patiems ankstyviesiems grožinės poezijos šaltiniams. (Mažvydo „Katekizmas“ – prakalba) Ji gyvavo nuo 16 a. vid. iki 17 a. pr.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdara
Eilėdarų rūšys (2)
Eilėdarų rūšys (3)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Fonika