Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė

Neįgalių (tarp jų ir sutrikusio intelekto) arba specialiųjų poreikių vaikų ugdymas bendrojo lavinimo švietimo įstaigose jau tapo būtinumas. Kad mokymo įstaigose būtų galima sukurti palankias asmenybės ugdymosi sąlygas specialiųjų poreikių vaikams, būtina nustatyti specialiuosius jų ugdymo poreikius, kurie bus būtini mokymosi procese.

Lietuvoje specialusis ugdymas specialiųjų poreikių vaikams yra kelių formų: „1) ugdymas specialiose įstaigose arba namuose (neintegruotas, segreguotas ugdymas); 2) integruotas ugdymas pagal  bendrą ugdymo vietą (neįgalūs vaikai ugdomi toje pačioje mokykloje, bet atskirose patalpose nuo sveikųjų); 3) socialinė integracija (sveiki ir neįgalūs vaikai  bendrai būna ne akademinių užsiėmimų metu); 4) funkcinė integracija (vaikai visą laiką mokykloje mokosi kartu, tačiau programos pakeitimai, specialistų prieinamumas, specialių priemonių turėjimas minimalus); 5) inkliuzyvus ugdymas (neįgalaus vaiko integruotas ugdymas tokiam ugdymui pasirengusioje mokykloje: pakankama pedagogų kompetencija, priemonių, kabinetų ir specialistų konsultantų buvimas, administracijos palaikymas, teigiamos mokytojų ir visų vaikų tėvų nuostatos).

Kad specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui būtų sukurtos palankios ugdymosi sąlygos, pirmiausiai reikia ištirti patį vaiką, t.y. nustatyti sutrikimą, įvertinti individualų raidos pobūdį, fiksuoti, ką ugdytinis gali ir ko negali atlikti, nustatyti specialiuosius ugdymo poreikius ir keisti ugdymą, kuris būtų pritaikytas individualiai. Vertinimas labiau turėtų būti orientuotas į ugdymo būklę ir pokyčius. Kiekvienas sutrikimas lemia skirtingus ugdymo(si) poreikius ir sunkumus, todėl pritaikant ugdymo sąlygas konkrečiam vaikui, svarbu atsižvelgti į specialiuosius jo ugdymo poreikius. Tačiau specialieji ugdymo poreikiai neturėtų būti tiesiogiai siejami su konkrečiu sutrikimo pobūdžiu.

Specialieji ugdymo poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius ir didelius. Priskyrimo tvarką konkrečiai poreikių grupei reglamentuoja LR švietimo ir mokslo ministro bei LR sveikatos apsaugos ministro ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų ir jų laipsnių nustatymo ir specialiųjų poreikių asmenų priskyrimo specialiųjų ugdymosi poreikių grupei tvarka“.

Galimi ir tokie atvejai, kai ne visiems vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, reikalingi specialieji ugdymo(si) poreikiai. Kartais specialiųjų ugdymo poreikių gali neprireikti vaikams, kurie turi tam tikrų fizinių ar kitokių judėjimo sutrikimų. Be to daliai vaikų specialieji poreikiai gali ir nedaryti tiesioginės įtakos mokymuisi ir todėl jiems specialiųjų ugdymo(si) poreikių gali nereikėti.

Specialiuosius ugdymo(si) poreikius galima konstatuoti tik tiems ugdytiniams, kuriems ugdymo procese reikės tiesioginės pagalbos dėl patiriamų tam tikrų sunkumų ir negalių. Tik ugdant tokius moksleivius būtina taikyti alternatyvius mokymo metodus ir pritaikyti ugdymo programą pagal specialiuosius ugdymo(si) poreikius.

Ugdymo procese dažnai išskiriamas vienas svarbiausių principų – vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo ir tenkinimo vienovė. Tai pradinis etapas organizuojant pagalbą ypatingam vaikui. Tokia vienovė tik patvirtina, kad vaikas tiriamas ne tam, kad būtų tik priskirtas vienai ar kitai kuriai nors specialiajai grupei, bet tam, kad įvertinus specialiuosius ugdymo poreikius, iš kart būtų parengiamas ugdymo turinys ir būdai, kurie padėtų ugdytiniui mokytis.

Specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimą atlieka specialiojo ugdymo komisija arba savivaldybių pedagoginės tarnybos, kurios nustato vaiko būklę ir rekomenduoja asmeniui specialųjį ugdymą. Šis ugdymas gali būti skiriamas nuolat ir lakinai. Jei atsitinka taip, kad vaikas padaro didelę pažangą ir tai nustato specialiojo ugdymo komisija, tada specialusis ugdymas asmeniui gali būti nutraukiamas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialiųjų ugdymo poreikių samprata
Asmenybės ugdymo sąlygos
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *