Asmenybės ugdymo sąlygos

Kuriant palankias ugdymo sąlygas derėtų atsižvelgti į vaiko gabumus, pomėgius, mokymosi būdus, vaiko pageidavimus ir siūlymus dėl jo paties geresnio specialiųjų ugdymo(si) poreikių tenkinimo. Taip pat pravartu bendradarbiauti ir su tėvais. Jie naudingos informacijos galėtų suteikti jį stebėdami namuose, pastebėti tam tikrus sunkumus ir padėti vaikui ugdymosi procese.

Ugdymo procese daugiausia nuveikti ugdydamas vaiką aišku turės pedagogas. Stebėdamas ugdytinį, jis geriausiai parinks programos temas, kur moksleivis patirs mažiausiai sunkumų, taip pat atitinkamas ugdymo priemones ir būdus.

Pastaruoju metu vis dažniau ir dažniau yra prabylama apie tai, kad specialiųjų poreikių turinčių vaikų integracija mokykloje yra nemaloni vien dėl savo etiketės. Vaikai dažnai jaučiasi nejaukiai, vadinami specialiaisiais vaikais ir todėl sunkiau įsijungia į klasės draugų būrį, nes jaučiasi išskirtiniai, patiria traumą. Remiantis šiuo teiginiu, imta siūlyti dar vieną terminą  – individualieji ugdymosi poreikiai. Taip būtų labiau pabrėžiamas ne išskirtinumas, o individualumas. Individualizuotas vertinimas svarbus individualizuojant ugdymą, t.y. pritaikant ugdymo programą, parenkant tinkamus ugdymo metodus bei priemones.

Vis dažniau vaiko problemų atpažinimas ir specialiųjų ugdymosi poreikių tenkinimas vyksta mokykloje. Tai labai gerai vien dėl to, kad realioje darbo vietoje esantį vaiką yra daug lengviau tirti ir galima objektyviau nustatyti specialiuosius ugdymo poreikius. Pagrindinė informacija gaunama stebint ugdytinį ugdymo procese, minimaliai taikant vertinimo priemones, kuriomis paprastai tampa testai, individualios užduotys. Taip vienu metu vyksta specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimas ir jų tenkinimas.

Kad specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčiam vaikui būtų sukurtos palankios jo ugdymo sąlygos, būtina dirbti ne tik pagal pritaikytus metodus ir ugdymo programą, bet dar ir į visą ugdymo procesą įtraukiant specialiuosius pedagogus (jei prireikia – logopedus), moksleivius bei tėvus. Kad vyktų visapusiškas vaiko ugdymas, tėvai turi domėtis vaiko gebėjimais, padėti jam suteikiant pagalbą, su juo kalbėtis apie tai, paaiškinti pagalbos svarbą. Į tokio vaiko ugdymo procesą svarbu įtraukti ir pačius moksleivius, numatant bendrą veiklą, atsakomybę už ugdymo procesą, mokyti pažinti savo ypatumus, individualius poreikius ir mokyti racionalių mokymosi būdų, ugdyti pasitikėjimą. Kada ugdymo procese susijungs nuoširdi pagalba kitiems, kuriems to reikia, pagarba, vienovė ir atsakomybė, tada specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčiam vaikui bus sukurtos palankios asmenybės ugdymo sąlygos.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialiųjų ugdymo poreikių samprata
Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai

Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė

Neįgalių (tarp jų ir sutrikusio intelekto) arba specialiųjų poreikių vaikų ugdymas bendrojo lavinimo švietimo įstaigose jau tapo būtinumas. Kad mokymo įstaigose būtų galima sukurti palankias asmenybės ugdymosi sąlygas specialiųjų poreikių vaikams, būtina nustatyti specialiuosius jų ugdymo poreikius, kurie bus būtini mokymosi procese.

Lietuvoje specialusis ugdymas specialiųjų poreikių vaikams yra kelių formų: „1) ugdymas specialiose įstaigose arba namuose (neintegruotas, segreguotas ugdymas); 2) integruotas ugdymas pagal  bendrą ugdymo vietą (neįgalūs vaikai ugdomi toje pačioje mokykloje, bet atskirose patalpose nuo sveikųjų); 3) socialinė integracija (sveiki ir neįgalūs vaikai  bendrai būna ne akademinių užsiėmimų metu); 4) funkcinė integracija (vaikai visą laiką mokykloje mokosi kartu, tačiau programos pakeitimai, specialistų prieinamumas, specialių priemonių turėjimas minimalus); 5) inkliuzyvus ugdymas (neįgalaus vaiko integruotas ugdymas tokiam ugdymui pasirengusioje mokykloje: pakankama pedagogų kompetencija, priemonių, kabinetų ir specialistų konsultantų buvimas, administracijos palaikymas, teigiamos mokytojų ir visų vaikų tėvų nuostatos).

Kad specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui būtų sukurtos palankios ugdymosi sąlygos, pirmiausiai reikia ištirti patį vaiką, t.y. nustatyti sutrikimą, įvertinti individualų raidos pobūdį, fiksuoti, ką ugdytinis gali ir ko negali atlikti, nustatyti specialiuosius ugdymo poreikius ir keisti ugdymą, kuris būtų pritaikytas individualiai. Vertinimas labiau turėtų būti orientuotas į ugdymo būklę ir pokyčius. Kiekvienas sutrikimas lemia skirtingus ugdymo(si) poreikius ir sunkumus, todėl pritaikant ugdymo sąlygas konkrečiam vaikui, svarbu atsižvelgti į specialiuosius jo ugdymo poreikius. Tačiau specialieji ugdymo poreikiai neturėtų būti tiesiogiai siejami su konkrečiu sutrikimo pobūdžiu.

Specialieji ugdymo poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius ir didelius. Priskyrimo tvarką konkrečiai poreikių grupei reglamentuoja LR švietimo ir mokslo ministro bei LR sveikatos apsaugos ministro ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Specialiųjų poreikių asmenų sutrikimų ir jų laipsnių nustatymo ir specialiųjų poreikių asmenų priskyrimo specialiųjų ugdymosi poreikių grupei tvarka“.

Galimi ir tokie atvejai, kai ne visiems vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, reikalingi specialieji ugdymo(si) poreikiai. Kartais specialiųjų ugdymo poreikių gali neprireikti vaikams, kurie turi tam tikrų fizinių ar kitokių judėjimo sutrikimų. Be to daliai vaikų specialieji poreikiai gali ir nedaryti tiesioginės įtakos mokymuisi ir todėl jiems specialiųjų ugdymo(si) poreikių gali nereikėti.

Specialiuosius ugdymo(si) poreikius galima konstatuoti tik tiems ugdytiniams, kuriems ugdymo procese reikės tiesioginės pagalbos dėl patiriamų tam tikrų sunkumų ir negalių. Tik ugdant tokius moksleivius būtina taikyti alternatyvius mokymo metodus ir pritaikyti ugdymo programą pagal specialiuosius ugdymo(si) poreikius.

Ugdymo procese dažnai išskiriamas vienas svarbiausių principų – vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo ir tenkinimo vienovė. Tai pradinis etapas organizuojant pagalbą ypatingam vaikui. Tokia vienovė tik patvirtina, kad vaikas tiriamas ne tam, kad būtų tik priskirtas vienai ar kitai kuriai nors specialiajai grupei, bet tam, kad įvertinus specialiuosius ugdymo poreikius, iš kart būtų parengiamas ugdymo turinys ir būdai, kurie padėtų ugdytiniui mokytis.

Specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimą atlieka specialiojo ugdymo komisija arba savivaldybių pedagoginės tarnybos, kurios nustato vaiko būklę ir rekomenduoja asmeniui specialųjį ugdymą. Šis ugdymas gali būti skiriamas nuolat ir lakinai. Jei atsitinka taip, kad vaikas padaro didelę pažangą ir tai nustato specialiojo ugdymo komisija, tada specialusis ugdymas asmeniui gali būti nutraukiamas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialiųjų ugdymo poreikių samprata
Asmenybės ugdymo sąlygos
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)

Specialiųjų ugdymo poreikių samprata

SĄVOKŲ KAITA. Po nepriklausomybės atkūrimo vyko pakankamai sparti specialiojo ugdymo sąvokų ir kategorijų, įvardinančių sutrikimus ir juos turinčius asmenis, kaita. Ši kaita atspindėjo ne tik integruoto ugdymo idėjų svarbą, bet ir bendrą demokratėjimo procesą tiek visoje švietimo sistemoje, tiek specialiajame ugdyme. Pirmiausiai vietoje sąvokų defektas, defektyvūs vaikai imama vartoti pakankamai neutrali sąvoka specialieji poreikiai. Suprantama tuomet, iš kur kyla ir specialiojo ugdymo semantika. Sąvoka integracija yra vienas iš esminių reabilitacijos principų, t. y. jos galutinis tikslas. Specialusis ugdymas yra atskirasis reabilitacijos atvejis. Vadinasi integruotas ugdymas yra ne tik specialiojo ugdymo forma, bet ir galutinis jos tikslas. Bet tuo pačiu integruotas ugdymas yra, pirmiausiai, barjerų tarp sveikų ir neįgalių vaikų laužymas, vienodų ugdymosi ir karjeros siekimo galimybių sudarymas.

Specialiųjų poreikių reikalingų vaikų ugdymui nagrinėja pedagogikos mokslo šaka – specialioji pedagogika. Specialioji pedagogika anksčiau buvo vadinama defektologija. Kai pasikeitė suvokimas ir buvo pakeista defektologijos sąvoka, vaikai imti vadinti specialiųjų poreikių vaikais. Mokykloje, kur vaikų būklė yra susijusi su mokslu, jie vadinami vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių. Netaisyklingai tokie vaikai vadinami tada, kai jų poreikiams nusakyti vartoja dar tokia sąvoka kaip – adaptuotieji vaikai. Vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių nėra adaptuotieji, adaptuotos yra tik ugdymo programos, kurios jiems pritaikomos tam, kad jie žinias galėtų įgyti lygiai taip pat kokybiškai, kaip ir bet kuris kitas vaikas.

LR specialiojo ugdymo įstatyme, išleistame 1998 metais, asmenys, turintys specialiųjų poreikių, apibūdinami taip: tai vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese bei visuomenės gyvenime.

Specialiuosius ugdymo poreikius dar galima būtų įvardinti kaip tam tikros pagalbos ir paslaugų reikalingumą, kuris atsiranda todėl, kad ugdymo reikalavimai neatitinka tam tikro asmens (šiuo atveju vaiko), turinčio specialiųjų poreikių, galimybių. Tokiu atveju yra atspindimas individo ribotumas, kuriam reikia specialiosios pagalbos ir paslaugų, kad galėtų optimaliai individualiai ugdytis.

Kartais tarp sąvokų įvairuoja ir tokios kaip raidos ypatingumai ir specialieji ugdymosi poreikiai. Raidos ypatingumai ir specialieji ugdymosi poreikiai nėra vienas ir tas pats. Raidos ypatingumai – tai tam tikri vaiko vystymosi pakitimai, kurie nėra specialūs sutrikimai. Jie nuolat gali kisti vaikui vystantis, kai kurių iš jų vėlesniame amžiuje gali iš vis nelikti. Specialieji poreikiai labiau remiasi medicinine neįgalumo samprata.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas