Žyma: daina

Graikų lyrikas Alkajas

Sapfo amžininkas yra Alkajas. Jis taip pat gyveno Lezbo saloje. Kaip ir Sapfo, jis buvo kilęs iš aristokratų šeimos, tad dalyvavo ir politikoje, palaikė vienvaldystės siekusius aristokratus.

Be politikos jis užsiėmė kūryba, t.y. rašė poeziją. Pagrindinės poezijos temos ir buvo socialiniai ir politiniai laikmečio įvykiai. Alkajas kaip ir Sapfo rašė nešvankaus turinio, Alkajaspašaipiais dainas. Be jų yra parašęs ir eilėraščių meilės, tremties tema, himnų dievams. Jis kaip ir Sapfo naudojosi įvairiais poetiniais metrais, bet sukūrė ir savo alkajinę strofą (iš penkių eilučių).

Alkajo svarbą tuometinėje visuomenėje mena jo atvaizdai ant vazų. Be to, ir Sapfo ir Alkają sekė daugelis poetų: Anakreontas, Teokritas, Horacijus ir kiti.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
 Dramos kilmės teorijos
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika

Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo

SapphoSpėjama, kad Sapfo gimė apie 560 m. per. Kr. ir gyveno VI a. pr. Kr. Ji gimė Lezbo saloje, aristokratų šeimoje, todėl ir gavo gerą išsilavinimą. Kilus politiniams nesklandumams pasitraukė į Siciliją, vėliau vėl grįžo į gimtinę. Gimtajame mieste įsteigė savo mokyklą, skirtą kilmingoms mergaitėms, tad būrelį pavadino „Mūsų tarnautojų namais“. Čia Sapfo mokė muzikos, šokio, literatūros, poezijos bei elgesio meno. Mokyklos interesai atskleidžia ir poezijos tematikos turinį. Pagrindinės poezijos temos: moterims skirti kultai, deivių garbinimas, moterų šventės, merginų tarpusavio santykiai, pavydas, išsiskyrimo liūdesys.

Sapfo laikoma epitalamos pradininke (epitalama – tai poezijos kūrinys, skirtas vestuvėms). Be pastarųjų Sapfo rašė nešvankias, pašaipias dainas. Jos kūriniai buvo įvairių metrinių formų, bet populiariausia yra jos pačios sukurta metrinė forma – sapfinė strofa. Šia forma vėliau rašė Horacijus.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
 Dramos kilmės teorijos
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika

Eilėdarų rūšys (1)

LIAUDIES DAINŲ EILĖDARA.

Jos metrinis pagrindas – meniškumas, t.y. kirčio ir skiemens skaičiaus priklausymas nuo  melodijos. Pačiose seniausiose dainose vyraujantis principas buvo melodinis, o 17 a. pr. atsiranda skiemenų skaičiaus bruožai. 19 a. pr. atsiranda kirčio principas.

ANTIKINĖ EILĖDARA.

Metrinis pagrindas – tariamo skiemens trukmė ( dėsninga trumpųjų ir ilgųjų skiemenų kaita eilutėse).  Ši eilėdara laikoma universaliausia, nes joje suformuoti principai tebegalioja ir šiandien. Skiemens ilgumas antikinėje eilėdaroje buvo griežtai nustatytas:

mora —-              viena mora – trumpas skiemuo

mora mora —-      dvi moros – ilgas skiemuo

Kirtis galėdavo kristi tik ant ilgo skiemens, todėl lotyniškoji poezija turėjo specialų kirčiavimą, nesutampantį su natūraliu kalbos kirčiu. Trumpųjų ir ilgųjų skiemenų deriniai buvo suskirstyti į dviskiemenius ir 3-skiemenius. Dviskiemenės pėdos:

moramoradu trumpi (pirichis)

mora

—-    trumpas ir ilgas (jambas)

—- mora chorėjas

—- —-   spondėjas

Triskiemenės buvo:

mora mora —-    anapestas

—- mora mora daktilis

mora—- mora amfibrachis

SINTAKSINĖ – INTONACINĖ

Eilėdaros metrinis pagrindas – panaši eilučių sintaksinė struktūra. Ši sistema būdinga patiems ankstyviesiems grožinės poezijos šaltiniams. (Mažvydo „Katekizmas“ – prakalba) Ji gyvavo nuo 16 a. vid. iki 17 a. pr.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdara
Eilėdarų rūšys (2)
Eilėdarų rūšys (3)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Fonika