Žyma: Dievas

Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)

Sigito Parulskio poezijos rinkinyje „Mortui sepulti sint“ Dievas sutinkamas kaip tas, kuris turi galios, kaip galintis žmogui suteikti malonę gyventi („alsuoji dar? Vadinasi – dar glosto“ – „Dovanos“), suteikti naują progą, bet kartu pasmerkti žmogų skurdui, net visiškai jį pamiršti. Dažniausiai tikėjime vyrauja priešybės, keliančios įtampą ir netikrumą, nepasitikėjimą ir netikėjimą:

suprantamas, nepaaiškinamas
pasaulis, kasdienybė, nežinomo Dievo tamsa
kurioje vis skaudžiau atsitrenkiama <…>

(„galiu tik sėdėti prie lango“)

Poeto kuriamas Dievo ir žmogaus santykis skleidžiasi per įtemptą kalbėjimą, per nuodėmių išpirkimo ilgesį. Tikėjimo žmogus siekia savo darbais, mintimis, kalbomis:

reincharnacija – vienintele kvaila mintis <…>
kai Viešpatis kas rytą duoda naują progą <…>

(„Žolė“)

Žmogus atsitrenkia lyg į sieną, nes nesama dialogo, vyrauja vien monologinis kalbėjimas – Dievas mirties pilnoje egzistencijoje žmogų yra lyg užmiršęs, jo kančioms abejingas ir net  tokia kaip „Dievo meilė“ ar malonė  tarsi nė neegzistuoja. Tarp žemės ir dangaus pakibusiame mirties kupiname pasaulyje žmogus taip pat paliktas likimo valiai, neturintis atramos ne tik tikrose vertybėse, bet ir tikėjime  („kiek nesitvertum – ištirpdys pirštus / tik Dievo užmarštis tave čia laiko / kas liko tau  – skaityk raukšlių raštus / ir neapkęsti busimojo laiko <…> “).

Tikėjimą žmogus turėtų atsinešti pats, tačiau nepasakoma iš kur ir kaip. Jei „gamta ir Dievas propaguoja skurdą“, jei „nuskurdęs Viešpaties ūkis“ neduoda jokių vaisių, jei nuolatos atsitrenkiama į Dievo tamsą, tai gal nė neverta savyje ieškoti tikėjimo, kuris gelbėtų dvasią ir kūną, nes atsako ir pagalbos sulaukti lyg ir neįmanoma:

Gatvėj spardomas šaukiasi Dievo žmogus… rėkė rėkė, užkimo…

(„Gardas“)

Kai esama tokio Dievo buvimo, kai mirtis persisunkia per visa žmogų, jo mintis ir jo aplinką, susilieja gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai (mirusieji atsiliepia į gyvųjų kalbą, o gyvieji jaučiasi lyg mirę; sava lova tampa mirties patalu). Nejaučiama riba tarp tikrovės ir iliuzijos, visa, kas šventa, tampa nužeminama, o visa, kas žema, keliama iki sakralumo lygio. Viskas lyg dvejinasi, neatskiriant minčių nuo tikrovės, praeities nuo dabarties, susilieja į vieną dievai ir žmonės, antikinė ir krikščioniškoji kultūros, tačiau pilkame ir nuolatinės įtampos buvime esama vienintelės išeities, kuri nušviečia egzistencinę tamsą ir atstato iliuziją gyventi:

tamsoj mus aplankė dievai
nimfos, satyrai ir faunai virto vėl vabalais
musėmis, varlėmis ir plaštakėmis
mes, pasirodo, esam vėl žmonės, vėl arba tik
ir meilė, kuri išlaisvina, meilė, kuri pavergia
vienintelis jausmas, temdantis mirtį

(„Ežeras: keturios iliuzijos“)

Tik meilė yra pajėgi išgelbėti pasaulį ir žmogų, ir tik jos dėka ateina suvokimas, kad ir koks butų tamsus ir nykus pasaulis, visada esant priežasties, esama ir išeities, tik reikia „išmokti pasitikti savo mirtį“ ir „suteikti jai pačią tinkamiausią formą“. Esant kančiai, yra ir jos priežastis, todėl tik tai suvokus „kančią galima įveikti“.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)

Su mirtimi glaudžiai siejamas tikėjimas Dievu. Nepaliaujamai ieškoma bent menkiausios tikėjimo atsvaros, bent ploniausios gijos, kuri pagrįstų, privestų Dievo buvimą prie žmogaus, o tiksliau, norima jį pajausti visu savimi, įsitikinti jo artumu ir bent taip kilti tikėjimo link:

ak Viešpatie, aš nieko negirdžiu

(„Aidas“)

Siekiamybė nėra patenkinama, su Dievu nesusitinkama, jo nerandama šalia savęs, bet Dievas ir žmogus atsiduria lyg atskirose stovyklose, priešingose pusėse:

tarp kasančiųjų žemės nugarą mes
tarp duonos ir kraujo suteptas tu

kasėme apkasus Dievo laukuos

Dievas anapus tinklų
mojavo anapus paveikslų, anapus drobės
dugne, kuris atsirado,

II.  ir ne Dievo piršto ženklai
ant tavo vokų <…>

(„Žemės darbai. Atsipirkimas”)

Dievo buvimas ir žmogaus buvimas – dvi priešingos stovyklos, pasiekiamas tik per mirtį, o toji ir yra jas skirianti riba.

Visiškai neabejojama Dievo buvimu, bet nerandama savyje tikrojo tikėjimo ne tik todėl, kad „bažnyčia apleista, apšepę formos“ („Kelionė traukiniu iš miesto su knyga“), o todėl, kad jaučiamas Dievo silpnumas, tam tikras menkumas „didžiosios Sėjėjos“ – mirties atžvilgiu:

laikas bekraštis, jo vidury išsiengęs
Viešpaties medis dejuoja

(„Tariamas sugrįžimas“)

Taip ne kartą pasakoma ne tik potekstėje, o ir tiesiogiai, jog svarbiausia yra ne siekti ar jį minėti, o tiesiog jausti ir tikėti, dargi kaip filosofai pasakytų – „jo nereikia netgi mąstyti“ („Ištiktas ryto“). S. Parulskio eilėraščių žmogui to negana, jis nori įrodymų, Dievo siekia ir jo trokšta, laukia paramos, kurios sulaukti nėra lemta – išauga nepaaiškinama priešprieša tarp siekiamybės ir negalimumo, su Dievu dažnu atveju yra prasilenkiama (priešingai nei su mirtimi), nors ir išlieka jo siekiamybė. Kaip bendriausią tokio Dievo troškulio įvaizdį eilėraščiuose išreiškia vandens motyvas:

vakaras bokštais stirksojo, o jau nieko nelikę iš ryto
tu, kurs esi vandeny – būk su manim

(„Mirusio lietaus miestas“)

Dievo nesiliaujama siekti net ir nesuvokus, jog „Viešpats tingi“ („Kelionė traukiniu iš miesto su knyga“) atsišaukti į merdėjančio, tuščio ir mirties kupino „pasaulio“ šauksmus“, tikimasi malonių ir dieviškos meilės jį meldžiant:

mylėk, Dieve, žmogelį mielą –
ir ne tik, ne tik – ir mano sielą

mylėk, Dieve, ir mano burną
Kristaus kūno smirdančią urną –
ir ne tik, ne tik – ir mane durną

(„Mylėk, Dieve“)

Be jau minėtos Dievo temos, su mirtimi glaudžiai siejama prarasto laiko siekiamybė. Dabarties laikas lyg aidas, ateinantis iš vaikystės: kiek siekia atmintis, „tarsi nebuvo gyventa“ („Neturėjau ko nusitverti – šią akimirką – netgi vaikystės“), o viskas, kas iš ten „gražaus atsiliepia“, tai „mėsos, mėsos ir kraujas – gyvus žmones jau kirmėlės ryja“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)

Parulskio kuriamas poezijos pasaulis pilnas įtampos, kylančios iš netikrumo, nepasitikėjimo, iš pasaulio tuštybės:

pasaulis savo tikrumu paliegęs
mirtis išblukins nuodėmių spalvas <…>

(„Epilogas“)

Jis toks vienodai pilkas ir absurdiškas, be spalvų ir be gyvybės, lyg ir netikras (mirtis čia kaip niekur kitur dera), vertas ironijos, pilnas mirties nuojautos ir pačios mirties, kuri ne tiek primena išsigelbėjimą, kiek amžiną kančią, nes mirtis niekur neveda, mirtimi niekas nesibaigia. Pasaulio tuštybė – tai nežinomas Dievas, absurdas, nykstantys daiktai („<…> nepaaiškinamas / pasaulis, kasdienybė, nežinomo Dievo tamsa / kurioje vis skaudžiau atsitrenkiama“), mirštantis, pavargęs nuo egzistencijos žmogus („čia viskas miršta <…>“), todėl žmogaus santykis su pasauliu ironiškas. Jame lyriniam subjektui tarsi neegzistuoja pasitikėjimas esamais daiktais, nėra jokio tikrumo jausmo:

<…> smilkstančios žolės
melsva dvasia… tik išsivaduok
tai, ką liudija esant laikina ir
nuo abstraktybių, nuo kelionės
tikslo.

apgyventame plote, nugyventame tūryje
tai, ką tvirtinai virstant amžina
keliaudamas, atsargiai, už rankenos
vilkdamas, bijodamas, mesdamas, kad
kuo ilgiau nenutrūktų <…>

(„Kelionė į tėviškę. Pavargusi šiaurė“)    ir („Lagamino mirtis“)

Tuštybe dvelkiančiame pasaulyje, kuriame nuolat šmėžuoja mirtis, lyrinis „aš“ neranda savo tikslo, nes viskas, kas jį supa, vien abstrakcijų lygmuo, tai plotas ir tūris, kuris lygiai taip pat laikinas, kaip ir pats žmogus.

Mirtis S. Parulskio poezijoje užvaldžiusi visą žmogaus egzistenciją: („pravėriau kapo duris / paklausei kuris / labiausiai iš jūsų pavargęs / atsiliepiau aš – kūno vergas…“), ne tik „medžiai <..> miršta pjaunami plaučių vėžio“, o „akmenis graužia sąžinė“ ir „ištinka smegenų sutrenkimai“.  Ji be galo įvairi ir visur skirtinga. Kartais neverta dramatizmo natūraliai ją priimant kaip eilinį atsitikimą, niekam nekeliantį emocijų („jis prie darbo stalo eilutės nebaigė… taip ir atšalo… “), kartais bauginanti savo neišvengiamybe, savo nykumu („per daug čia atvirukų / net antkapis – vėsus / <…> kur trauktis, juk baisu“). Pamažu ryškėja keistas mirties ir gyvenimo santykis – lyg mirtis per gyvenimą yra pasirenkama gyvenant, nes tik gyvenimas yra jos tikroji priežastis:

<…> išmokti
pasirinkti savo mirti
ir, pasitelkus intuiciją, suteikt
jai pačią tinkamiausią formą <…>

(„Ežeras: keturios iliuzijos II“)

Mirties semantika apima ne tik aplinką, bet ir visa, kas švenčiausia. Nuolat gretinamas kasdieniškumas ir sakralumas: „mirė namai ir šventyklos <…> / knygos ir maldos“. Tokiu gretinimu kaip tariama priešprieša iškeliama mirtis, kuri svarbi kaip gyvenimo kategorija, bet nužeminama viskas, kas seka po jos: „mirė – viskas svarbu / mirė – nieko nėra reikšmingo“. Priešpriešos santykiu S. Parulskio poezijoje kuriamas reikšminis klodas, kuris nėra vienalytis, tačiau visais atvejais apeliuoja į mirtį ir visa, kas su ja susiję.
Labai dažnai jaučiamas su mirtimi susijęs agrarinės kultūros podirvis („rovėm nurovėm burokų lauką“; „po juodą dirvoną šiaudus volioja vėjas“). Žemė čia yra prilyginama mirčiai ir per daugelį eilėraščių atkartojama kaip mirties simbolikos įkūnytoja, kurioje randasi mirtis, klesti ir nuolat apsireiškia:

žemė tarytum mirtis švari /

(„Žemė švari“)

žemę nukrėtė šiurpas, drugys ją plakė sparnais /

(„Žemės darbai. Atsipirkimas“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)

Trečia, mirties ir mirimo prasmė poezijoje darosi pajaučiama Dievo, pasaulio ir žmogaus sąveikoje. Joje susipina egzistencinis nykumas (nes šiapusybė laikina ir beprasmė), Dievo siekiamybė, prarasto laiko ieškojimas („žmogiškosios egzistencijos stichija – laikas“ ). Čia nuvainikuojamos vertybės ir iškeliami geiduliai.

Egzistencinis nykumas atsiranda iš tuštybės, būties agonijos – pasaulis merdėjantis, priešmirtinės būsenos, o žmogus jame nebejaučiantis savo prasmės. Susipina į visumą esatis ir nebeesatis:

ką gali traukinys, kalėjimas, esė –
tu niekad nebuvai, todėl teesie
ir tavo pastatai, ir Dievo laukas
ir tie, kurie negrįžtamų sulaukia.

(„Kelionė traukiniu iš miesto. Su knyga“)

Tampa beprasmiška siekti susitikimo su mirtimi, nebelieka ir noro ją pažinti kaip kažką paslaptinga ir dar nepatirta, o be to, akivaizdus mirties paradoksalumas: „kad nėra tiesioginės jos patirties ar, tiksliau sakant, tai kraštutinė, ribinė patirtis, kartu mirtis yra patirties akiratis ir ją organizuojantis pradas.“

Pasitelkiant mirtį sugretinamas laikas gyventi ir laikas numirti, laikas, kuris palikęs neišdildomus mirties pėdsakus pačioje vaikystėje, žmogų lydi kiekvieną akimirką nuolat apie save primindamas: toks laikas, tokia ir visa egzistencija – „ne dabar – ir ne tik – ne vaikystė – ne mirties dar tėvynė / tik akimirksnį trukus akimirka – be Apvaizdos“. Pabrėžtinai S. Parulskio poezijoje ryškinamas merdėjimas, įforminimas akimirkoje, kuri žymi būtent tą laiko tarpą tarp esaties ir jau neesaties. Meistriškai konstruojama ir pati akimirka – tai nėra greitai praeinantis trumpas laiko tarpas, bet ir nėra tęsiama iki begalybės, tiesiog tai „laikas nieko nerasti / laikas nesigailėti praradus“, o tuo labiau „laikas švilpti, sutapti su oru / tapti savojo / prarasto laiko parodija“ („Prarasto laiko parodija“). „Sutapti su oru“ – pasirenkama neutrali pozicija, viduriukas tarp būti ir nebūti, mirti ir gyventi, sutapti ne tik su oru, bet apskritai, virsti tuštuma. S. Parulskio rinkinyje „Mirusiųjų“ vedamos paralelės ne tik tarp žmogaus, gyvenimo ir mirties, laiko ir kuriamos situacijos, bet ir tarp šiapus ir anapus, bei prasmės ir beprasmiškumo, kuris dažniausiai pereina į absurdą ir visišką tuštybę:

laikas poezijai skirtas, laikas kalbėti ne žodžiais
laikas pasverti lapus, laikas tylėti kapus
laikas girdėti vienatvę: ilgai, be patoso, bet godžiai
laikas, kol mirusieji šviesą ir tamsą užpūs

(„Tariamas sugrįžimas“)

Pasaulio nykumas, tuštybė ir egzistencijos beprasmiškumas – viskas čia paaiškinama, juk „laikas beraštis“, o ir pati žmonija merdėjanti. Nebelieka net ką dėl to kaltinti. Mirtis išties tampa visuotine, kai trūksta suvokimo, individualumo, kai vadovaujamasi instinktais, o ne racionaliu protu. Pasaulis, pasiduodamas gyvuliškų instinktų valdžion, prisišaukia mirtį:

skerdyklon baubdami ir žmonės, ir galvijai,
jų geidulingas kraujas girnas girdo.

(„Laikrodžio mitas tamsoj“)

Labai panašiai apie mirtį kalbama ir poezijos rinkinyje „Mortui sepulti sint“ – čia susipina viskas: kančia gyventi ir kančia numirti, pyktis pasaulio sudėtingumui, baimė prieš pasaulio tuštumą ir gyvenimo pilnatvės siekiamybė, ilgesys:

suprantamas, nepaaiškinamas
pasaulis, kasdienybė, nežinomo Dievo tamsa
kurioje vis skaudžiau atsitrenkiama <…>
kas buvo praėjus jaunystė
tai nepalengvina artėjančios senatvės
jos negalių kūno
siaubingos, bukaprotiškos melancholijos <…>

(„galiu tik sėdėti prie lango“)

Mirtis S. Parulskio poezijoje išnyra nepaaiškinamame pasaulyje ir tuo pat ji pati tampa nepaaiškinama. Čia žmogui tokia pačia kančia yra ir gyventi, ir numirti. Bet iškyla reikalas mirtį pažinti. Eilėraščio žmogus pažinimo atkakliai siekia, nori suprasti mirtį kaip tokią ir ją natūraliai priimti. Tačiau tuo pat metu jis, būdamas išdidus, dažnai į pasaulį žvelgiantis su ironija, nesitaikantis su jo sudėtingumu, susidūręs su mirtimi, atsimuša lyg į sieną, nes jaučia tuštumą ir net beprasmybę:

kai karvė atsives, savaitę dar palauksim
kad veršis paūgėtų, mėsa tvirtesnė butų
ir peilį po kaklu…
– tai bus gražių paveikslų!…
bet gailestis… užuojauta… juk gyvulys – jis gyvas – <…>

(„Žodžiai sidabras“)

Regis iš visai buitiškų, kasdieniškų situacijų ryškėja egzistencijos prasmė, kurios, tiesą sakant, nėra. Kam gyventi, jei anksčiau ar vėliau bus lemta mirti? Kam auginti, jei vis tiek reikės pjauti? Kiekvienoje situacijoje, kokia ji bebūtų, vis išnyra mirtis. Ji atgrasi, tačiau kartu traukianti į save savo paslaptimi, nežinomybe, ir randasi noras ją pažinti. Mirtis kartais iškyla ir kaip natūrali gyvenimo atranka, į ją žiūrima tarsi iš dviejų pozicijų: kaip į nepakartojamą vienetinį reginį ir kaip į įvykį, kuris reikalingas gailesčio, nes visgi tai nuosprendis dar negimusiam. Bet, regis, per daug nedramatizuojama, nors ir vaizdas iškyla per siaubo prizmę. Atsisakoma dramatizmo tik dėl to, kad mirtis yra tokia pat kasdienybė, kaip ir rytais kylanti saulė ar lyjantis lietus, tik skirtumas tas, kad jos dar niekas nepažino iki pabaigos. Dabartis – pilkas ir merdintis šiuolaikinis pasaulis, kurio viena iš kasdienybės detalių – mirtis ir jos nedera atskirti iš visos egzistencijos. Ji lyg nuolatinis atsikartojimo simbolis.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sigitas Parulskis
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)

„Chapel B“  poezijos rinkinyje A. Mackus per daug nuo „Neornamentuotos kalbos generacijos ir augintinių“ šia tema nenutolsta, tačiau čia dar labiau ryškina Dievo nebuvimą. Galima manyti, kad likimas su Dievu tarsi ir nesusijęs. Tragiška tai, kad juo yra nepasitikima, netikima jo gailestingumu, taip pat ir „Nėra jokių argumentų prieš šį „Dievo smurtą.“ :

įnirtęs Dievas ritualo vidury
atšaukia masei numestą išganymą.

(„Antanui Škėmai“)

Nelikus tikėjimo žmogaus sąmonėje koreguojamas požiūris ir į mirtį. Be Dievo prarandama viltis ir gyvenimo prasmė, tikslas, regis, ir pati mirtis jau nebebaugina, net savotiškai tampa artima, lyg prijaukinta, tačiau A. Mackaus žmogaus įtūžis ir rūstumas prieš Dievą ir visą pasaulį išduoda, kad mirties gal ir nebijoma, bet privengiama. Ji po truputį ima netekti prasmės, nes bandoma patikėti, kad po jos nieko nėra, o ir ji pati niekur neveda.

Dievas įnirtęs, priešiškai nusiteikęs žmonijos atžvilgiu tampa nereikalingas. Taip po truputį artėjama ne tik prie „prasilenkimo“, bet ir paneigimo. Pasak A. J. Greimo, „Algimantas Mackus net neberanda reikalo pranešti, kad Dievas miręs („Braido aukštom pusnim / anapus prisikėlęs Dievas.“)“ , tik konstatuoja faktą, kaip jis braido prisikėlęs, todėl pasak A. J. Greimo  „Algimantas Mackus – absoliutus netikėlis“ . Bet su tuo galima lygiai taip pat absoliučiai nesutikti. Poetas aiškiai teigia, netgi išrėkia, jog Dievas ne tik prisikėlęs, bet ir tai, kad prieš tai yra numiręs:

Dievo nėra!

(„Raudiškoji“)

Jei ankstesniame rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ Dievu nebuvo galima besąlygiškai pasitikėti, nes su juo prasilenkiama, tai dabar išsakoma mintis, jog jį galima priimti tik per tikėjimą, tačiau įrodymo reikalavimas – jį kaip tokį visiškai atmeta. Ne veltui pasirenkami tarpininkai, kurie vien savo buvimu patvirtina Dievo galių nykimą:

popiežius priėmė Dievą, <…>
tikėjimo reprezentantai <…> paskelbė –
Dievo nėra! –
ir ta proga pasveikino popiežių…

(„Raudiškoji“)

Į Dievą tarsi žiūrima kaip į abstrakciją, kuri niekaip negali turėti įtakos nei žmonijai, nei konkretaus žmogaus likimui, nes nėra tikėjimo ir vilties, o be jo jau nieko nelieka. Būtis ištuštėja, netenka prasmės, tad vis sudėtingiau darosi atrasti Dievą pasaulyje ir savyje. Taikliai yra pastebėjęs A. J. Greimas, kad Mackaus Dievas yra kitoks, nei mūsų Dievas, jis nėra „nei Abraomo, nei Evangelijų Dievas, ir klaidinga būtų matyti jame kovotoją prieš religiją. Dievas jam – tai visų kelių ir šuntakių, vedančių į Viltį, įkūnijimas.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos