Fonika

Poetinėje kalboje žodis nustoja būti vien tik neutralus ženklas. Jis veikia ir savo garsiniu pavidalu. Meninėje kalboje jis virsta juntama realybe.

Speciali eiliuotos kalbos sritis – fonika. Ji tyrinėja garsinę eilėraščio formą – garsyną, jo rūšis. Garsyno meninis sutvarkymas vadinamas eilėraščio fonizavimu.

Fonizavimo tipai ir priemonės. Poetinės kalbos skambumo pamatas – garsų pasikartojimai. Vienų eilėraščių garsynas yra neutralus, mažai skiriasi nuo šnekoje įprastų garsų dažnumo normų, kitų  – fonetinis teksto pavidalas specialiai įprasmintas. Todėl skiriami du fonizavimo tipai:

a)    eufonija – harmonija, daili garsų slinktis;
b)    instrumentuotė – specialiai paryškinta garsinė sandara.

EUFONIŠKAS – tai toks tekstas, kuriam būdingas vidinis skambesys, darna (pasiekiami ritmikos rimavimo, intonavimo būdai), tačiau sąmoningų garsinių efektų visuma.

INSTRUMENTUOTAS – jame sąmoningai siekiama garsinio efekto kartojant įvairius derinius.

fonetines-priemones1

Aliteracija – raiškus priebalsių kartojimas.
Asonansas – raiškus balsių kartojimas.
Onomatopėja – tikrovės reiškinių imitacija kalbos garsais.

RIMAS IR METRAS
Neretai sakoma, kad eiliuotinė kalba yra ritmiška, o prozinė – aritmiška. Visa kalba yra ritmiška – tai šokio, žygio ritmas, širdies plakimas, tam tikrų atskirų detalių išsidėstymas pasikartojančia tvarka. Galimi tokie ritmai:

a)    ritmas laike;
b)    ritmas erdvėje;
c)    ritmas erdvėje ir laike.

Eiliuotos kalbos ritmo pamatas – metras. Prozinė kalba metro neturi, jos ritmas nemetriškas, nepamatuojamas. Metriškumas – specifinis eiliuotos kalbos požymis. Metras lemia ir eiliavimo sistemas.

RIMAS.  Vienodai arba panašiai skambančios kadencijos (eilutės pabaiga nuo paskutinio kirčiuoto skiemens) sudaro rimus, ir eilutės tampa rimuotos. O pats rimas – tai dviejų ar kelių eilučių (kartais puseilių) kadencijų sąskambis yra rimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėdara
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)

Simbolis

Simbolis – (sutartinis ženklas) yra daikto, reiškinio pavadinimo pakeitimas sąlyginiu ženklu, kuo nors primenančiu aptariamąjį (rytas – gyvenimo pradžios, džiugios vilties, naktis – mirties, ledas – nelaisvės simbolis).

Lietuvių lyrika nemažai simbolių perėmė iš liaudies dainų. Tai daugiausiai vienaprasmiai simboliai. Simbolinę prasmę gali įgyti bet kuri poetinė figūra: metafora, alegorija, palyginimas ar net epitetas. Simbolis artimas alegorijai, bet jo turinys nėra vienareikšmis. Jam būdinga keliamų asociacijų gausa ir įvairovė. Pagrindinis simbolių šaltinis – gamta.

Simboliais virsta tokie gyvi ir negyvi daiktai, kurie išreiškia kokius nors charakteringus, ryškius ruožus žmogaus privalumų, pvz., karvelis – skaistumo simbolis, liūtas – galios, didumo, ąžuolas – pastovumo, lapė – gudrumo, veidmainybės, asilas – kvailybės, žaltys – išminties.

Daug yra simbolių paskolintų iš literatūros ir istorijos, pvz.: Saliamonas – išminties simbolis, Juozapas – skaistumo, Judas – išdavybės, Pene-lopė – žmonos ištikimybės ir t. t.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Alegorija
Metafora ir metonimija

Alegorija

Alegorija – tai metaforai artimas tropas, jos atmaina. Ji gimininga simboliui, tik yra išplėtota. Tai yra tam tikras motyvas, frazė, kuris be teksto prasmės turi ir (individualią) savarankišką kito konteksto prasmę. Paprastai ja sąlygiškai apibūdinami reiškiniai, ypatybės. Pavyzdžiui, taiką žymi baltas balandis, teisingumą – moteris užrištomis akimis su svarstyklėmis rankose ir pan. (Arba: „Laikas byra ant kalnų“).

Dar kitaip – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu ir yra ta alegorija. Įprastos alegorijos yra patarlės ir priežodžiai: „Lenk medį, kol jaunas“, „Savo kupros nė vienas nemato“.

Kai kada alegorija gali būti visai nevaizdinga. Alegorijos ypatybė yra apgalvojimas, apmąstymas, kas suteikia alegorijai šaltesnio būdo. Jai suprasti reikia galvoti, o tai slopina jausmą. Be to, ir paaiškinimai, prikergti prie alegorijų, dažnai būna nevaizdingi ir taikinami vien į protą. Antra vertus, naudodamiesi alegorija, mes ją vartojame kaip įrankį savo minčiai kitokiu būdu išreikšti, ir todėl mažiau rūpinamės jos vaizdingumu. Tačiau tai nė kiek nemažina alegorijos vertės. Rašytojas, pasigaudamas alegorijos, gali nupiešti tokį gyvą vaizdą, jog sukels giliausių jausmų.

Tad neretai sutinkame raštijoj alegorijų. Alegorijos būna trumpesnės ir ilgesnes, kartais apima ir ilgesnius veikalus, taip antai, kai kurie mūsų kritikai laiko M. Vaitkaus poemą „Laimę“ alegorija.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Metafora ir metonimija

Metafora ir metonimija

Žodžio reikšmės perkėlimas – tai vienas žodžio naujos prasmės įgijimo būdų: tiesioginė žodžio reikšmė perkeliama kitam reiškiniui ar daiktui pavadinti. Žodžiai pavartoti perkeltine reikšme, vadinamas tropais. Tropas – tai motyvas, susidarantis iš perkeltinės prasmės ir turintis pamatą tiesioginiame pasakyme. Žodžio reikšmės perkėlimas galimas dviem būdais:

a)    metaforiškai (Mėlynos sutemos verpia sapnus. – Nėris. S.)
b)    metonimiškai (Ar daugel sutilps į šį daktilį / Gyvenimo tokio plataus.)

Ne visada tarp jų išlieka aiškios ribos, kartais tropai gali būti ir metaforos, ir metonimijos. Metaforai yra būdingos dvi savybės: vidinis judesys ir vertinimo aspektas. Metonimija yra pastovesnis tropas, dažniausiai sustingęs. Gretinimo pamatą aiškiai galim jausti.

Metonimijos pagal išraišką yra skirstomos į paprastąsias ir išplėtotas. Paprastos – lakoniškos, trumpos (2,3 žodžiai), glaudžiai susiję su gretinamuoju žodžiu. Pagal tai paprastosios metonimijos skirstomos į: metoniminį epitetą (žaliaskarė eglė), medžiagos metonimiją (vario klevai), vietos metonimiją (dūmuos paskendus kavinė), priklausomybės metonimiją („Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau“ – omeny turima jų kūryba).
Išplėtotos metonimijos:

a)    Perifrazė – kada aiškiai numanomas objektas ar reiškinys apibūdinamas kitu, perkeltiniu vaizdu („Mano metai eina per žmones / Mano metai.“ – senstama.)
b)    Sinekdocha – kada per dalį pasakoma apie visumą (Lanko bitė raudonųjų dobilėlių žiedą – vietoj daugiskaitos pasakoma vienaskaita)
c)    Antonomazija – tikrinių žodžių vartosena bendrine prasme (Išbėgs Nemunai į plačiąsias Marias)

Metafora – skiriama remiantis kelių daiktų panašumu. Metafora būna paslėptas palyginimas („Tik pienė pagriovy iškėlusi saulytę“). Šnekamosios kalbos metaforos teikia informaciją. Jos visiems įprastos ir dėl dažno vartojimo gerokai nublukusios, kalbančiųjų net nepastebimos: bėga metai, slenka laikas, drožia kalbą, skelia galvą…

Metafora besiplėtodama gali pavirsti alegorija. Aišku, jog metaforos yra trumpos – akimirkos iliuzijos vaisius. Tačiau kai apie tą pat dalyką ilgesnį laiką kalbama metaforomis, tuomet susidaro alegorija.

Taip antai, Evangelijos palyginimai yra alegorijos, nes ten imama visa eilė metaforų, pavyzdžiui kad ir šis: Dievo žodžio skelbėjas – sėjikas, Dievo mokslas – sėkla, klausytojai-įvairios dirvos rūšys.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Eilėraštis. Poetinė sintaksė.
Alegorija

Romualdo Granausko apysaka „Su peteliške ant lūpų“

getphpRomualdas Granauskas – prozininkas ir dramaturgas, kūryboje sakralizavęs išeinančią tėvų kartą, įkūnijęs vyresniųjų dvasią ir autentiškumą. Kaip viso to realizavimo plotmė jo kūryboje tapo Lietuvos kaimas su savo trobomis, ežerais, liepomis ir nepakartojamai gyvenusiais  ir į savo namus bei aplinką įaugusiais senoliais. Visa tai galima atrasti ir apysakoje „Su peteliške ant lūpų“.

Apysaka „Su peteliške ant lūpų“ pradedama nesudėtingai, iškart įvedant skaitytoją į konkrečią buto erdvę, nurodant nesudėtingus veikėjo, kaip jis pats save garsiai ironizuodamas vadina, Vaitkaus veiksmus, nuosekliai fiksuojant perėjimus iš vienos erdvės į kitą, jau šiek tiek platesnę pirmiau nurodytai: „Atsirakinęs buto duris, jis įžengė į tamsų prieškambarį. <…> Tada įėjo į didįjį kambarį, kuriame taip pat tvyrojo prietema.“

Vaitkaus bute aiškiais išsiskiria pabrėžtinai akcentuojama tamsa, į kurią veikėjas patenka, kuri, nors ir perėjus į kitus kambarius, nepasikeičia, jos Vaitkus ir nemano ar net nenori pakeisti šviesa, nes tai aliuzija ir į jo vidinę būseną (kaip vėliau paaiškėja – mirė jo tėvas, o jis ką tik sugrįžo iš laidotuvių). Keista tik tiek, kad piešiant veikėjo paveikslą, apibūdinant jo nuotaiką, minimas ne sielvartas, liūdesys, graudumas, o pirmiausiai pabrėžiama priešprieša – tamsiame televizoriaus ekrane atsispindėjo Vaitkaus balti marškiniai. Bet kaip bebūtų, visgi tekstu formuojamas tam tikras herojaus sumišimas.

Kalbant apie erdvę, apysakoje opoziciškai be buto erdvės prieš pastatomos dar dvi – Vilniaus miesto ir Aukštaitijos kaimo erdvė, kurios žymi ir dvi žmonių kartas. Mirusio tėvo sūnus Vaitkus  – jaunosios kartos žmogus, kuris gyvena mieste esančiame bute ir čia yra ta jo savoji, artima sielai namų erdvė. Jaunajai kartai pieš pastatoma senoji veikėjo tėvo karta, kuriai priklauso ir dar viena apysakoje minima veikėja Uršulė, gyvenusi Aukštaitijos kaime, gražioje sodybėlėje, kurią kaip tik nupirko Vaitkus. Štai čia buvo jos namai, kur ji jautėsi saugiai, laisvai, giliai įaugusi į savo namų aplinką. Kaip tik iš tokių sulyginimų išplaukia svari Romualdo Granausko kūrybos prasmė, pagrindinis motyvas – senosios, autentiškai ir dvasingai gyvenusios senosios kartos ir jaunosios, jų vaikų, kartos gyvenimo opoziciškumas ir iš viso to kylanti prasmė, bendras tikslas – parodyti  tėvų ir vaikų skirtingus gyvenimus, santykį su gamta, paryškinant būtent senosios kartos dvasiškumą.

Analizuojant tekstą, į akis krenta ir su šiais žmonėmis susijusi apysakos nuotaika, konkrečiau, tai pagrindinio veikėjo Vaitkaus vidiniai išgyvenimai. Mirė Vaitkaus tėvas, o pats veikėjas viso labo iš pirmo žvilgsnio teatrodo pavargęs grįžęs namo po trijų valandų kelionės ir, apskritai, laidotuvių sukeltų rūpesčių: „Vaitkus buvo pavargęs. Jam skaudėjo pečius ir nugarą.“ Tačiau giliau pažvelgus į atskiras detales (pečius ir nugarą), matyti, kad prislėgta ir veikėjo siela, ne tik kūnas. Jam nėra gerai, jis pavargęs, išsekęs, susierzinęs:
„  – Laidotuvės praėjo gerai?
– Ar laidotuvės gali praeiti… gerai? – suirzo Vaitkus.
– Aš norėjau pasakyti – sklandžiai…
– Ką reiškia – sklandžiai?.. – vis labiau irzo Vaitkus – Gal tau atrodo, kad jos praėjo… puikiai?“

Įdomu tai, kad veikėjo būsena nuo pat pradžios piešiama per jį užklumpančius prisiminimus pirmiausiai apie tėvą, apie laidotuves, tėvo draugus, apskritai apie gyvenimą ir galiausiai prisimenant paskutiniąją akimirką, kada ant rožančiaus nutūpė balta peteliškė ir buvo kartu palaidota su tėvu. Peteliškė gal net iš tiesų čia ir svarbiausia, kaip prisiminimas apie mirusį tėvą, kaip tam tikra jungtis, kuri vienija sūnų ir tėvą ir jungia du pasaulius. Ši balta peteliškė ir vėliau lydi Vaitkų per gyvenimą, sieja jį su anapilin išėjusiais žmonėmis, nes veikėjas tokią pat peteliškę išvysta ir Aukštaitijoje, Uršulės name tarp langų įstrigusią. Atrodo paradoksalu: „Vaitkus net nesuprato, koks tai absurdiškas gailestis: leidžia į žemę tėvą, o jam gaila tos gyvos peteliškės.“, tačiau šis mažas padarėlis yra visa, kas lieka šviesaus ir giedro Vaitkaus tolimesniame gyvenime po šių didžiųjų įvykių, kaip simbolis ar ženklas, rodantis, kad tėvas niekada sūnaus vieno palikti neketina, kad visada bus šalia (balta jauna peteliškė yra tarsi tas objektas, į kurį įsikūnijo tėvo siela).

„Šį vakarą, vairuodamas mašiną Aukštaitijos pusėn, jis pirmą kartą pagalvojo, kad nusipirko namą su Uršulės mirtimi. Sakyk kaip nori, bet taip yra.“ Šioje apysakos vietoje į paviršių iškyla nauja problema, kuri vienaip ar kitaip paveikia dar ir taip nespėjusią atsigauti Vaitkaus sielą. Veikėjui sąmonėje lyg ir užsifiksuoja pirktas namas su senos moterėlės mirtimi, kuris dabartiniu momentu jau tapo visiškai Vaitkaus, bet dar viena mirtis kartu ir slegia, namas tampa nemielas, svetimas, su juo veikėjas negali susigyventi, negali jame pritapti, net ir sienos kažką jam ima kuždėti, dainuoti paslaptingai tyliais balsais. Visa tai kelia nerimą, verčia susimąstyti. Namelis užgyventas, jame labai giliai įsisunkusi senosios kartos dvasia, savam, gimtam kampelyje giliai įleistos senolės šaknys. Būtent šioje apysakos vietoje jau galima apčiuopti jaunosios ir senosios kartos konfliktą – senosios kartos atstovės gimtoji vieta nepriima jaunosios kartos, miesto žmogaus. Tokiu būdu Romualdas Granauskas savotiškai rodo senųjų vietų sakralumą, šventumą, nuo gamtos priklausomą žmogaus gyvenimą („- Mėnulis ant dangaus dabar negeras, ir ežeras pilkas. <…> Pilnaty čia su silpna širdžia negerai.“).

„<…> ir klausysis tylos, kaimo tylos, kurios jis taip ilgėjosi gyvendamas miesto blokuose. Ateis tyla, ateis miegas, ateis gražus, malonus sapnas.“ – Romualdo Granausko kūryboje iškalbinga tampa net tyla, tyla, kurią Vaitkaus tėvas pajutęs, net ir būdamas kaimo žmogus, į Uršulės sodybą daugiau grįžti nebenorėjo, silpo ir nyko blokiniame name. Taip kuriamas visur esantis reikšmių laukas daug pasako apie senosios kartos turtingą būtį, ypač išryškinant amžinumo momentus: „…ten gimei, ten vaikus užauginai, ten tavo ir užgyventa. Svetimam ten nėra vietos.“ – nėra vietos ir jos nebus, nes įsiveržimas į autentišką senosios kartos aplinką būtų jos naikinimas, transformavimas, ten neliks ramybės, neliks ir gyvenimo džiaugsmo, ramybės, kurią teikia kaimas ir jo nuolat atgimstanti gamta.

Mirė Vaitkaus tėvas, mirė senučiukė Uršulė – lyg ir nebeliko sakralios vyresniųjų kartos – liko tik jų dvasia, liko gražus prisiminimas, liko tarp dviejų langų įstrigus balta peteliškė, liko ir jo tėvas su balta peteliške ant lūpų.“, ir tai pagrindinės Romualdo Granausko svarbios detalės savyje sukaupusios visos apysakos reikšmių klodą.