Jono Avyžiaus „Skudurinės Marytės istorijos“ įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkcijų analizės metodą (I dalis)

Rusų folkloristas Vladimiras Proppas XX a pirmoje pusėje pasiūlė stebuklinės pasakos tyrimo metodą, vadinamą funkcijų analizės metodu. Nusprendžiau taikyti šį metodą ir Jono Avyžiaus „Skudurinės Marytės istorijai“, nes šis kūrinėlis irgi yra pasaka, tik skirtumas tas, kad ne stebuklinė. Kita vertus, šioje istorijoje lėlės veikia kaip lygiaverčiai dalyviai greta žmonių (gimsta, kalba, jaučia, veikia), tačiau su jais nekomunikuoja.

V. Proppas stebuklinėse pasakose skiria 7 vaidmenis (herojų, kenkėją, dovanotoją, pagalbininką, pseudoherojų, siuntėją ir karalių / jo dukrą, kurie yra ieškomi veikėjai), tačiau teigia, kad tas pats personažas gali atlikti kelias roles. Tokiai Proppo pateiktai rolių skirstymų sistemai iš dalies paklūsta ir Avyžiaus pasaka. Joje herojaus rolę atlieka lėlė Marytė (tai sufleruoja ir pavadinimas ir visas pasakojimas, kuris sukoncentruotas apie šią lėlę). Kitas roles „užpildo“ jau ne vienas personažas:

Rolė Personažas
Kenkėjas Akivaizdus kenkėjas – Trepsė (ji ne tik išreikalauja lėlę iš pusseserės, bet dar ir su ja vėliau nebežaidžia, galiausiai nuspiria už spintos).Iš dalies kenkėju galima vadinti ir Trepsės mamą, nes ji prisideda prie lėlės situacijos pablogėjimo: nuperka Trepsės lėlėms mašiną, į kurią mergaitė sodina tik fabrikines lėles.
Dovanotojas Jūratė – pasiuva skudurinę lėlę ir taip tarsi dovanoja jai gyvybę, be to, ją dar ir aprengia.Jūratės mama – galima numanyti, kad ji Jūratei duoda medžiagos skiautelę, iš kurios pasiuvama nauja suknelė.Prie dovanotojų galima skirti ir Trepsės mamą, kuri Trepsei nuperka mašiną lėlėms.
Pagalbininkas Jūrininkas – pagelbėja Marytei savo patarimais, padeda nusiraminti ir nesijausti vienišai;(Sąlyginai ir Jūratė yra šiokia tokia pagalbininkė – padeda mamai atlikti ruošos darbus – bet šie veiksmai jau yra tik pasakos priešistorė, todėl toks skyrimas ne visai teisingas.)
Pseudoherojus Tokių šioje pasakoje kaip ir nėra. Bet… yra tarsi tokie „pseudopersonažai“, kurie analogiškose situacijose elgiasi skirtingai: turiu omeny Jūratę ir Trepsę. Abi mergaitės turi lėles ir abi su jomis elgiasi labai skirtingai – Jūratė jas myli, Trepsė nesaugo.
Siuntėjas Akivaizdaus nėra. Galimi Trepsė / Jūratė. Jūratė lėlės niekur neišsiunčia / t.y. nenori dovanoti, tačiau Trepsė tiesiog ją pasisavina.
Karalius ar jo duktė / Ieškomas veikėjas Nėra

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Jono Avyžiaus “Skudurinės Marytės istorijos” įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkcijų analizės metodą (II dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)

KRITIKOS IR DIENORAŠČIO FRAGMENTŲ APTARIMAS

Šiame straipsnyje bus bandoma apžvelgti V. Kubiliaus kaip kritiko asmenybę, kuri skleidžiasi straipsnių rinktinėje „Literatūra istorijos lūžyje“ ir autoriaus rašytame dienoraštyje, kuriame geriausiai matomos Kubiliaus nuostatos, jo išgyvenimai, užgriuvusios problemos ir istorijos peripetijos.

Vytautas Kubilius – kritikas, kuris sovietmečiu pasirinko socialistinio realizmo metodui alternatyvią rašymo kryptį, t.y. hermeneutinę tradiciją, kurioje ypač svarbus psichologinis literatūros supratimo aspektas, istoriškumas, dėmesys autorinei prasmei ir, be abejo, kritiko kompetencija bei kūrybiškumas. Jis psichologinės literatūros interpretacijos krypties kritikas. Sovietmečiu buvo parašyta didžioji jo kritikos dalis.

„Kas žvelgia į gilumą, tas neverkšlena.“ – taip Kubilius rašė apie V. Mačernio lyriką, tačiau tai galima sakyti ir apie jo kritikos tekstus: kiekviename straipsnyje ryškus giluminis žvilgsnis į aptariamų autorių tekstus, taip pat vertės matmens pajautimas ir savitas estetinis santykis su kiekvienu tekstu. Visa tai būdinga ne tik V. Kubiliaus apie atskirus autorius rašytoms monografijoms, tačiau ir likusiai kritikai.

Apskritai kritika Kubiliui, kaip ir pats yra sakęs, nėra tik panegirinis ar rašytojus aptarnaujantis žanras, todėl ji ir neturi virsti iliustracija ar komentaru. Tą jis vykdė ir savo kritikos straipsniuose. „Literatūroje ir istorijos lūžyje“ skaitome: „Daugybę talentų ištiko stabas – jie net nebandė žengti į literatūrą, kur didesnėmis ar mažesnėmis porcijomis reikėjo meluoti. Daugybė gražių balsų buvo išmušta „valstybinių užsakymų“ iš jų įgimto registro ir praskydo falcetu. Didžiulius literatūros plotus literatūra turėjo apeiti užrištomis akimis arba kurti jos falsifikuotas versijas.“  Čia toji kritiko vidinė energija kryžiuojasi su prasme, išreikšdama formos ir turinio tapatybę. Ne tik ši ištrauka, bet ir didelė dalis V. Kubiliaus kritikos darbų patoso buvo skirta ginti teises rašyti ką nori be panegirikos ar paviršutiniškų komentarų. Savo vaidmenį Vytautas Kubilius suvokė kaip polemisto, angažuoto etinių ir estetinių kriterijų gynėjo. Jo dienoraščiuose randame: „– Gėda, kad jūs, rašantieji, neatsidūrėte kalėjime, kai ten buvo sukišti tūkstančiai nekaltų žmonių. Jūs tik drebėjote dėl savo kailio, – šūkauja jaunosios kartos pranašai. / – Mes nuoširdžiai tarnavome istorinėms gyvenimo permainoms, kurios buvo neišvengiamos. Mes tikėjome idealais, kuriuos skelbėme, ir ne mūsų kaltė, kad jie buvo iškraipyti. Mes pratęsėm lietuvių kultūros egzistavimą nepalankiausiomis sąlygomis – be jos būtumėm likę paskutiniai vargšai, – atsikerta dabartinės mūsų literatūros kūrėjai. / – Katrie iš jų teisūs?“  Iš tiesų, toks polifoninis ir poleminis kalbėjimas, kuris girdimas ir jaučiamas dienoraščio tekste, būdingas ir daugeliui kritikos darbų. Tokiu kalbėjimu kritikas tarsi išsako mintį, kad „iš literatūros jis laukia stipraus socialumo ir drąsaus realybės problemų kėlimo. Literatūriškumas – neigiamas kūrybos apibūdinimas, nes jam tolygu rutina tapusiam profesionalumui, saugiam užsisklendimui „formoje“.“

___________________________

Daugiau skaitykite:

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)